Arkties gėrybių dalybos prasideda

Praėjusią savaitę Rusijos šiaurėje esančiame Salechardo mieste baigėsi III Tarptautinis Arkties forumas (TAF), kurio pagrindinė įvardijama tema tapo ekologinis Arkties regiono saugumas. Susitikime dalyvavo Rusijos, Suomijos, Islandijos prezidentai, Arkties Tarybos atstovai iš Kanados ir daugiau nei 400 ekspertų iš viso pasaulio. Tačiau jau dabar plika akimi matyti, kad susitikimo dalyviams labiausiai rūpi ne tiek ekologija, kiek pasaulinių resursų dalybos.

Salechardo susitikime vyravo anaiptol ne ekologinės temos: esą Arktyje labai gausu gamtos išteklių, todėl jų nepanaudoti negalima, nes tai tiesiog būtų ėjimas prieš pasaulinį progresą, tačiau tai daryti esą reikia labai atsargiai...

Susitikime buvo paliestas ir incidentas su „Greenpeace“ aktyvistais. Rusijos pasieniečiai aktyvistų laivą užėmė rugsėjo 19 dieną ir nutempė į uostą, nes du aktyvistai bandė užkopti į jūroje esančią naftos platformą. „Greenpeace“ taip protestuoja prieš naftos gavybą Arktyje, nes gali nukentėti trapi ekosistema. Sulaikyti 22 aktyvistai yra iš 18 valstybių, įskaitant Rusiją. Be to, ketvirtadienį Murmansko teismas leido visus juos suimti trims mėnesiams.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas minėtame forume greitai nuramino besipiktinančius, pareikšdamas, kad aktyvistai nėra jokie piratai ar teroristai, tačiau jie pažeidė įstatymą ir todėl vis viena bus nubausti, tiesa, palyginti švelniomis bausmėmis. Taip atidavus duoklę ekologijai, diskusija pakrypo rimtesnėmis temomis.

Forumo dalyviai sutiko su nuomone, kad Arkties išteklius gali eksploatuoti tik kompanijos, turinčios darbo šiame regione patirtį ir disponuojančios rimtais finansais, kad pajėgtų užtikrinti ekologinį saugumą. Be to, pašnekėta ir apie šaltojo karo palikimą - apleistas karines bazes ir techniką, taip pat apie daugybę Arkties pakrantėje išmėtytų statinių su kuro atsargomis... Konstatuota, kad už tai atsakingos JAV, Kanada ir Rusija turi susitvarkyti. Netrukus Rusijos atstovai papasakojo apie jau investuotus milijardus rublių pakrantėms tvarkyti ir oficialios diskusijos tuo buvo baigtos. Daugeliui renginį stebinčių žurnalistų ir ekspertų susidarė įspūdis, kad svarbiausi dalykai tarsi liko anapus forumo formato...

Alternatyva ir geopolitika

Tarptautinis Arkties forumas įkurtas kaip alternatyva jau minėtai Arkties tarybai - organizacijai, kurią sudaro JAV, Kanada, Danija, Suomija, Islandija, Norvegija, Rusija, Švedija ir Europos Parlamentas. Ši taryba buvo sukurta 1996 metais Suomijos pasiūlymu. Tarybos steigimo deklaracijoje rašoma, kad esą bus rūpinamasi unikalia Šiaurės gamta, o vėliau bus galima susitarti dėl Arkties gelmėse slypinčių gamtos turtų priklausomybės.

Alternatyva šiai organizacijai gimė 2010 metais Rusijos iniciatyva, kai V.Putinas, nepatenkintas, kad Rusijos balsas minėtoje taryboje beveik ignoruojamas arba silpnai girdimas, nutarė įkurti TAF. Šioje organizacijoje Rusija jau griežia pirmuoju smuiku, tačiau jos nariais gali tapti nebūtinai tik Arkties regiono šalys. Toks formatas akivaizdžiai yra priimtinas ir Kinijai, kuri nelinkusi likti nuošalyje nuo milžiniškų gamtos turtų dalybų. Apie savo pretenzijas į Arkties turtus jau kalba net Brazilija ir Indija, kurios taip pat siunčia savo stebėtojus į panašius forumus.

2008 metais JAV geologijos tarnyba paskelbė, kad Arkties regione glūdi mažiausiai 30 proc. viso pasaulio neištyrinėtų gamtinių dujų ir 13 proc. naftos atsargų. Į šiuos turtus krypsta visų aplinkinių šalių ir pasaulio galingųjų akys. Ir visi įrodinėja savo teises net geografiniais argumentais.

Rusija dar 2001 m. Jungtinėms Tautoms pateikė paraišką, kad povandeninė Lomonosovo kalnagūbrio dalis yra jos teritorijoje esančios Sibiro platformos tęsinys, todėl rusams esą turi priklausyti maždaug milijono kvadratinių metrų plotas. Danija šią teritoriją laiko Grenlandijos tęsiniu, todėl irgi pretenduoja į ją. Amerikiečiai aiškina, kad visas regionas yra natūralus JAV priklausančios Aliaskos tęsinys. Kanada baksnoja į savo su Arktimi susisiekiančias teritorijas.

Visos aštuonios pasaulio valstybės, turinčios priėjimą prie Šiaurės ašigalio teritorijų ir sudarančios Arkties tarybą, kuria skirtingas nacionalines strategijas. Tačiau panašu, kad rusai perėmė iniciatyvą ir pirmieji pradėjo realius darbus.

Rusiškoji strategija

Neseniai Rusija Arkties vandenyne surengė įspūdingą karinį propagandinį šou: dešimties karinių laivų bei atominių ledlaužių grupė nuplaukė 2 tūkst. jūrmylių atstumą ir prisišvartavo prie Novosibirsko salų Lenos upės deltoje. Šiai laivų flotilei vadovavo Rusijos šiaurės laivyno flagmanas - sunkusis raketinis kreiseris „Petras Didysis“.

Kaip paaiškino Rusijos gynybos ministro pavaduotojas generolas Arkadijus Bachinas, flotilės žygis yra tik nedidelė dalis grandiozinio projekto, skirto šiauriniam jūros keliui ir greta esančiai Arkties zonai perimti: „Mes atėjome ten, tiksliau, grįžome amžiams, nes tai nuo seno yra rusiškos žemės“. Generolas, beje, paminėjo, kad Rusija regione netrukus pastatys ir kitas naujas karines bazes, skirtas „istorinių Rusijos interesų gynybai“. Bazės bus aprūpintos visa reikiama infrastruktūra ir realūs darbai esą jau vyksta dabar.
Be reguliaraus patruliavimo, Rusija dabar atstato seną sovietinių laikų aviacijos bazę Kotelno saloje, esančioje šiaurinėje Rytų Sibiro pakrantėje. Ši bazė taps svarbiu placdarmu kontroliuojant visą šiaurės rytų jūrų kelią, kuris, kaip teigia V.Putinas, artimiausius dešimtmečius bus toks pats svarbus, kaip Sueco kanalas.

Rusija paskelbė pretenduojanti į 380 tūkst. kvadratinių mylių Arkties. Šios teritorijos šiuo metu oficialiai niekam nepriklauso ir yra tarptautinės kontrolės subjektas. Čia verta prisiminti, kad dar 2007 metais garsus rusų Arkties tyrinėtojas Arturas Čilingarovas trijų mylių gylyje įsmeigė titaninę Rusijos vėliavą pačiame Šiaurės ašigalyje, išsiųsdamas simbolinę žinutę pasauliui, kad Rusijai šis regionas yra prioritetinis ir ji neketina trauktis.

Rolandas Paulauskas, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras:

Yra realios prielaidos tikėtis, kad ledynai Arkties zonoje aptirps. Taip atsiranda nepaprastos svarbos dalykas Rusijai, o ir visai pasaulio ekonomikai bei konkurencinei kovai - t.y. atsiranda galimybė pradėti eksploatuoti vadinamąjį Šiaurės jūrų kelią. Jau praėjo pirmieji transportai. Antai buvo atplukdytos prekės iš Kinijos į Europą ir apskaičiuota, kad tai 20 dienų sutrumpino kelią. Belieka įsivaizduoti, kokią milžinišką reikšmę įgauna šito jūrų kelio kontrolė.

Jeigu rusai pradeda kontroliuoti šitą transporto arteriją, tai Rusijos reikšmė pasaulyje labai išauga, kaip ir jos konkurencinės galimybės pasaulio ekonomikoje. Natūralu, kad kitos pasaulio lyderės to nenori. Jau vien tik čia bus neišvengiamas konfliktas tarp šalių, kurios turi didelius jūrų laivynus ir kurios gauna didelį pelną iš krovinių transportavimo. Šios šalys įgyja Rusiją kaip beveik neįveikiamą konkurentę. Juo labiau kad rusai jau dabar modernizuoja Transsibiro magistralę ir per Iraną ketina išeiti į Viduržemio jūrą. Kitaip sakant, Rusija tampa transporto imperija, o tai yra didžiulis pavojus ir JAV, ir ES, t.y. visiems pagrindiniams pasaulio ekonomikos žaidėjams.

Be to, kitados įkurtoji Arkties taryba yra nusitaikiusi į tas iškasenas, kurios slepiasi vandenyno dugne. Rusai, kaip matome, sukūrė tam dariniui alternatyvą - Tarptautinį Arkties forumą. Juk jeigu ledynai iš Arkties po truputį traukiasi, atsiranda galimybė eksploatuoti ten esančius milžiniškus iškasenų klodus. Natūralu, kad ten susikoncentruoja visų potencialių didžiausių žaidėjų interesai, netgi tų, kurie yra toli nuo šito regiono. Čia niekas niekam nenusileis. Rusai jau nusileido į dugną Šiaurės ašigalyje ir įsmeigė savo vėliavą, pareikšdami pretenzijas į visą regiono šelfą.

Mūsų laukia didžiulis mūšis dėl išteklių Arktyje, netgi neatmetu galimybės, kad ši kova sukels ir karinius konfliktus. O šaltieji mūšiai vyksta jau dabar, keliant klausimą, kurias teritorijas kurios šalys eksploatuos vienašališkai. Visi kelia pretenzijas ir vieninteliai pretenduoja eksploatuoti Arkties išteklius. Iki galo tai nėra nuspręsta, nes pretenzijų yra daugiau, nei joms užtenka teritorijos. Ginčų erdvė yra didžiulė, o turint galvoje pasaulio ekonominę krizę, galima prognozuoti net ir maksimalius konfliktus.