Audrius Butkevičius: konfliktas dar tik vystosi

- Konfliktas tarp palestiniečių ir izraeliečių trunka beveik mėnesį. Galima daryti kažkokias išvadas?

- Išvados aiškios. Ir suvokti tai, kas vyksta, geriausiai galima potencialaus JAV - Kinijos konflikto kontekste. Kiekviena iš pusių šią situaciją siekia išnaudoti savo tikslams. Kova vyksta dėl politinių resursų, svarbių abiem konkuruojančioms šalims. Tokioje situacijoje ne viskas yra taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Ir absurdiškai žiaurus „Hamas" puolimas, ir rėksminga Izraelio politinė retorika, ir net kvailai provokatyvi Lietuvos valdžios politikėlė gali būti kur kas sudėtingesnio žaidimo dalimi.

Viešai demonstruojamas ir deklaruojamas konflikto židinys tarp Vašingtono ir Pekino yra Kinijos ir Taivano santykiai. Tiksliau - mirtina kova už įtakas pasaulyje, tikroji kova tarp politinių sistemų ir net civilizacijų. Sausio mėnesį Taivane vyks rinkimai, o šiandieninė valdžia nėra pati populiariausia. Rinkimus laimėjus prokiniškai partijų grupei yra įmanomas taikus Taivano ir Kinijos susijungimas, tad klausimas - kaip į tai sureaguotų JAV, kuri Kinijos pakrantėje prarastų „nepaskandinamą lėktuvnešį". Tai galėtų tapti tikėtino didelio konflikto pradžia.

Jeigu rinkimus laimėtų dabartinė valdžia, tuomet analogiškas klausimas kiltų kitai pusei - kaip į sustiprėjusį „nepaskandinamą amerikiečių lėktuvnešį", kurį nuo žemyninės Kinijos skiria tik siauras, tačiau laivybai labai svarbus sąsiauris, reaguos Pekinas.

Per savo istoriją ispanams, olandams, kinams ir japonams priklausiusi sala tampa raktu į konflikto išdavas, iki kurio, mano manymu, laukti liko nedaug. Ir šio konflikto esmė - ne pats Taivanas, o įtakos zonų ir jūrinių kelių Indijos - Ramiojo vandenyno regione pasidalinimas.

- Kaip galimam susidūrimui rengiasi kinai?

- Jiems reikia turėti ir išsaugoti sąjungininkus, kuriais dabar yra Rusija, Iranas, Šiaurės Korėja ir JAV blogiu laikančios kai kurios arabų šalys. Vienas iš generalinių uždavinių yra mobilizuoti savo sąjungininkus, jų „rankomis" sukurti JAV eilę problemų, įtraukiant ją į sunkiai suvaldomus konfliktus. Šiame kontekste reikėtų vertinti ir įvykius Izraelyje.

Vieša paslaptimi tapo tai, kad Irano, Sirijos, Kataro, Jemeno, Libano ir Rusijos specialiosios tarnybos rengė „Hamas", „Hezbollah", „Islamo Džihado" organizacijų kovotojus. Šios šalys, nepaisant paviešintų brutalių žudynių Izraelyje vaizdų, ne tik nevertina „Hamas", kaip teroristų, bet net mielai priima jos atstovus, kaip rusai, pavyzdžiui, net Kremliuje.

Todėl tampa suprantama, jog palestiniečių ataka prieš Izraelio nausėdijas turėjo vieną labai aiškų tikslą ir tai nebuvo nei siekis paimti įkaitus, nei užgrobti teritorijas. Tikslas buvo tokio pat brutalaus žydų valstybės atsako prieš palestiniečius Gazos Ruože provokavimas.

Žydai, nesugebantys kontroliuoti savo biblinių instinktų ir sprendžiantys savo valdžios su Benjaminu Netanjahu (Benjamin Netanyahu) priešakyje kriminalines problemas bei tąsomi į šonus partinio susiskaldymo, reagavo taip, kad įtiktų savo religingiausiems piliečiams, tai yra, „akis už akį". Tai ir buvo prognozuojama ir to siekiama. Bet ar tikrai tik tokia politinio žaidimo versija įmanoma?

Jeigu tikrai izraeliečiai pasidavė primityviai politinei emocijai ir instinkto nesuvaldydami pradėjo kvailiausią politiniu požiūriu Gazos bombardavimą, kurį dabar lydi ir antžeminės operacijos, tai jie įsivėlė į karą, kuris tikrai per deklaruojamas 2 - 3 savaites nesibaigs. Be to, jie kariauja su „Hamas" tuo metu, kai jo pagrindiniai ideologai ir lyderiai ramiai ilsisi už Gazos Ruožo ribų. Jie, pasigrobę JTO pabėgėliams skirtus milijardus, sėkmingai įsikūrė brolių arabų kraštuose.

Bent jau man suprantama, kad Izraelio ataka vienu aspektu yra politinė manifestacija, skirta savo vidaus problemoms spręsti, bet ne realus su palestiniečiais susijusios problemos sprendimo būdas. Manau, kad atakos prieš Izraelį ideologai bei organizatoriai to ir tikėjosi: aktyvizuotos visos 22 arabų šalys, visos proislamistinės organizacijos, vienijami ir sunitai, ir šiitai.

Susprogdinama jau suderinta pasirašymui Saudo Arabijos ir Izraelio pripažinimo bei abišalio bendradarbiavimo sutartis. Atakuojama analogiška sutartis su Kuveitu. Sugadinami Izraelio santykiai su Turkija, kurie iki į valdžią ateinant Redžepui Tajipui Erdoganui (Recep Tayyip Erdogan) buvo vos ne broliški. Dešimtmečių darbas, kurį vykdė JAV ir Izraelio diplomatai, nueina velniop.

Paraleliai atakuojama dabartinio JAV lyderio Džo Baideno (Joe Biden) prezidentinė rinkiminė kampanija. Visa tai yra labai naudinga Kinijai ir tik tokiame kontekste įvykiai Izraelyje įgauna realią prasmę.

Jeigu būčiau beaistris žiūrovas, turėčiau paploti tokio „genialaus" plano autoriui, taip pigiai sunaikinusiam dešimtmečiais rengtas taikos galimybes.

- Amerikiečiai irgi nesėdi sudėję rankų?

- Manau, kad Amerikai svarbu atriboti Kiniją nuo potencialių sąjungininkų pagalbos. Pirmiausia nuo galimo kinų ir rusų aljanso, todėl JAV nelabai priešinosi galimam Rusijos puolimui prieš Ukrainą 2022 m. vasario pabaigoje. Kaip jau yra žinoma iš JAV spaudos, CŽV direktoriaus vizitai į Maskvą, pokalbiai su Vladimiru Putinu, pasitarimai, kokiose ribose Maskva gali veikti bei tuo pat metu vykdomi riboti tiekimai Ukrainai irgi turi savo konkretų tikslą: Rusija įstrigo tokiame konflikte, prieš kurį Afganistano karas - vaikų darželio pasivaikščiojimas.

Tuo yra siekiama susilpninti Rusiją, kuri per beveik du metus prarado savo reguliariąją profesionalią kariuomenę, taip pat išsekinti jos išteklius, pakirsti pasitikėjimą politine vadovybe bei sunaikinti tarptautinę politinę įtaką. Viskas tam, kad lemiamu momentu Rusija sėdėtų suskliautusi ausis, o Vašingtonas turėtų galimybę padaryti pasiūlymą, nuo kurio Maskvai būtų sunku atsisakyti. Kalbu apie derybas su Ukraina, kuriose ant Vašingtono kabliuko „kabančiai" Maskvai bus pasiūlytos gelbstinčios politinį veidą ukrainiečių teritorijos. Tokio pasiūlymo kaina - neutralumas Kinijos - JAV konflikto atveju.

Kita vertus, JAV kuria sau Europoje stipriai priklausomą ir kariniu požiūriu efektyvų sąjungininką, kuris, Rusijai pabandžius atsitraukti nuo susitarimo sąlygų, gaus visą reikalingą ginkluotę, jau ne tais juokingais kiekiais, kaip šiandien. Kas netikite, žvilgtelėkite į žemėlapį: Rusijai leidžiama išsaugoti kaip tik tai, ką ji užgrobė per pirmąją karo savaitę - tai, ką savo tikslais deklaravo V.Putinas.

JAV žaidžia tą patį žaidimą, kurį kadaise Henris Kisindžeris (Henry Kissinger) sužaidė su Kinija, atitraukdamas ją nuo bendradarbiavimo su TSRS 1969 metais. Tuomet kilęs ginčas dėl Amūro upėje esančios Domanskio salos baigėsi kruvinu susidūrimu. Kinijos ir TSRS santykiai nutrūko, kas atvėrė duris JAV investicijoms ir ilgam išskyrė Pekiną bei Maskvą.

Dabar JAV žaidžia panašiai. Ji sako - negalime neginti ukrainiečių, bet duodame jiems tiek, kad jie negalėtų jūsų sunaikinti. Be to, jie bus mūsų garantija, jeigu jūs, kaip esate įpratę, bandysite mus apgauti. Todėl Ukraina negauna pakankamai ginklų, kurie padėtų atverti kelią į Krymą, o rusai tik dėl tokios amerikiečių politikos išsaugo, tikėtina, užkulisiuose sutartus iškovojimus. Taigi, ši situacija leidžia JAV tikėtis, kad Maskva išsaugos neutralumą Pekino - Vašingtono konflikte ir kontroliuoti Maskvą, įrėmus Kijevo berdaną į V.Putino paslėpsnius.

- Tačiau yra ir daugiau žaidėjų.

- Kitas potencialus kinų sąjungininkas - Iranas. Čia situacija labai įdomi, nes įdėmiau paanalizavus tai, kas įvyko Izraelyje, darosi aišku, jog Izraelio specialiosios tarnybos pramiegoti ruošiamo puolimo negalėjo. Tai reiškia, kad lemiamu momentu, sąmoningai ar ne, bet nebuvo priimtas reikalingas sprendimas. Šiandieninė B.Netanjahu vyriausybė kažkokiu stebuklingu būdu nesuprato, kad po 10 vienas po kito surengtų imitacinių puolimų prieš Gazos sektoriaus sieną, galiausiai įvyks proveržis į Izraelio teritoriją. Nereagavo jie ir į Egipto žvalgybų pranešimus apie ruošiamą išpuolį.

Žinoma, keistai skamba teiginys, kad Izraelio vadovybė galėjo leisti sąmoningai įvykti šiam proveržiui, tačiau dar keisčiau skamba pareiškimai, esą jie nesuprato, kas vyksta greta esančiame 100 kvadratinių kilometrų Gazos Ruože, paverstame fortifikaciniu įrenginiu, iš kurio reguliariai Izraelis apšaudomas raketomis. Dar keisčiau atrodo, jog Izraelio vadovai nesuprato, kad savo isteriškais grasinimais sunaikinti priešus, sukels lengvai prognozuojamą arabų šalių atsaką, neišvengiamą Irano reakciją, privers Turkijos R.T.Erdoganą pašokti falšstarte. Karyboje tokia strategija vadinasi „ugnį šaukiu į save".

Izraelio pozicija leidžia pradėti pančioti tiek Irano, tiek Sirijos, tiek ir eilės kitų arabų šalių rankas. Tai sudaro sąlygas JAV lėktuvnešiams atsirasti Viduržiemio jūroje po ko visiems mėgėjams rėkauti „Alach Akbar" darosi nejauku. Ypač - turint omenyje, kad, skirtingai nuo Irano, kuris atominį ginklą dar tik gaminasi, Izraelis šio ginklo „tikrai neturi", bet priimant domėn žydišką ryžtingumą ir beatodairišką drąsą, gali panaudoti. Tuo labiau, kad jau laikas sunaikinti ne tik Irano atomines ambicijas, bet ir visą įdirbį šioje srityje.

Todėl niekas nebeklausia, kaip atsitiko, kad šiitiškas Iranas ruošė sunitų teroristus „Hamas". Ir niekam neturi kilti abejonių, kad vieną dieną su grasinančiu Izraeliui bei „Hezbollah" ir panašias organizacijas finansuojančiu Iranu bus bandoma susitvarkyti. Izraelio susidorojimas su senu priešu dabartiniame kontekste yra naudingas ir JAV, nes Iranas turės tiek problemų, kad nebus laiko padėti Kinijai.

Tiesa, dar lieka arabų šalys, kurios pernelyg aktyviai dalyvaudamos potencialiame konflikte praranda savo naftos rinkas ir kurioms, vykdant intensyvią diplomatinę ataką, iš JAV bei ES pusės gali būti paaiškinta, kad emocionali ir rėksminga politika nėra naudinga joms pačioms.

Taigi, tiek Kinija, tiek JAV gali sėkmingai išnaudoti mūsų matomą vaizdelį Artimuosiuose Rytuose ir tai yra tas kontekstas, kai tą pačią spyruoklę naudoja abi konflikto pusės.

- Kokią prognozuotumėt konflikto pabaigą ir kada tai gali įvykti?

- Kalbėti apie pabaigą yra gerokai per anksti. Matome tiktai permanentinį konfliktą, kuris gali pradėti kibirkščiuoti labai netikėtose vietose. Strateginis Kinijos sąjungininkas Baltarusija neseniai vieno klerko lūpomis pareiškė apie ekonominę būtinybę pradėti karą su Lietuva, taip siekiant gauti išėjimą į Kaliningrado sritį.

Esą Lietuva blokuoja Baltarusijos ekonomines galimybes. Tikėti, jog tokie pareiškimai gali būti daromi nesuderinus jų su Aliaksandru Lukašenka ir V.Putinu, o šiam - nesuderinus jų su savo strateginiu sąjungininku, būtų naivu. Juk Baltarusija, Kinijos URM reitinguose kaip sąjungininkė, stovi aukščiau nei Rusija.

Bet koks konfliktas Baltijos šalyse naudingas tiek Kinijai, tiek Rusijai. Pačios jos vystyti tokio konflikto nenori, bet gali jį sukelti Baltarusijos rankomis. Dar neseniai šiuo klausimu buvo žaidžiama dislokuojant Baltarusijoje „Wagner" grupę, kuri turėjo pasivaikščioti Varšuvoje. Taigi turime dar vieną potencialų židinį, kuriame projektuojasi JAV - Kinijos santykių įtampa.

Lietuvos valdžios vykdoma keista, Maskvos interesus atitinkanti politika bei besitęsiantis konfliktas su Kinija, padidina tokio vyksmo galimybę. Lemiamu momentu pasienyje kilęs konfliktas sumažintų JAV galimybes efektyviai veikti dar viename karštajame taške ir testuotų NATO pasirengimą gynybai.