Bernaras Ivanovas: EP pokyčių nereikėtų sureikšminti

- Kaip vertinate pasibaigusius Europos Parlamento rinkimus?

- Akivaizdu, kad bręsta permainos ir naujoji dauguma siunčia aiškų signalą visam Senajam Pasauliui. Naujoji ta prasme, kad dabar Europos Parlamente (EP) turėsime daugiau dešiniųjų ar, kaip juos mėgsta vadinti sisteminė žiniasklaida, dešiniųjų populistų. Jie tikrai apie save ne kartą primins, nes, nepaisant vizualiai stebimo susiskaldymo, realybėje šie politikai dažnai veikia kaip vieninga frakcija. Man abejonių dėl to nekyla - kai reikia, jie moka susivienyti.

Kita vertus, pokyčių EP nevertėtų per daug sureikšminti, nes jis yra jeigu ne dekoratyvi, tai labiau formali institucija, mažai galinti paveikti bendrąją Europos Sąjungos (ES) dienotvarkę. Na taip, jis tvirtinta Europos Komisiją ir europinį biudžetą, tačiau faktiškai tuo jo funkcijos ir baigiasi.

- Jeigu Europos Parlamentas - tik formali institucija, tai kodėl sisteminės partijos ir žiniasklaida taip sunerimo dėl dešiniųjų pergalių? Gal visgi kažkokie pokyčiai bendroje ES politikoje prasidės?

- Prasidės, bet ne artimiausiu metu, nes politika yra inertiška. O pokyčius lėmė tai, jog ankstesni EP „gyventojai" pridirbo eibių, kurias dabar reikės taisyti. Jie buldozeriu mėgino prastumti savo „žaliąjį kursą" ir migracinę politiką, tačiau nepasitikrino, ar tas jų „buldozeris" tikrai veikia, ar tai - tik kartoninė jo imitacija. (Priminsime apie žaliąjį kursą: Europos ateitis priklauso nuo planetos sveikatos.

ES šalys yra įsipareigojusios, vykdydamos savo įsipareigojimus pagal Paryžiaus susitarimą, iki 2050 m. užtikrinti poveikio klimatui neutralumą. Europos žaliasis kursas yra ES strategija, skirta 2050 m. tikslui pasiekti. O migracinę politiką galima reziumuoti taip: naujai priimtas migracijos ir prieglobsčio taisyklių paketas numato, kad, siekdamos padėti migracijos spaudimą patiriančioms ES šalims, kitos ES valstybės galės pasirinkti, ar pabėgėlius perkelti į savo teritoriją, ar mokėti finansinius įnašus, ar teikti techninę pagalbą. Taip pat bus atnaujinti kriterijai, pagal kuriuos nustatoma už tarptautinės apsaugos paraiškų nagrinėjimą atsakinga ES valstybė).

Buvusi kairioji politinė dauguma agresyviai bandė stumti ideologizuotą politikos viziją, kuri rėmėsi ne racionaliais skaičiavimais, bet tuščiomis idėjomis. Kita vertus, demokratija tuo ir nuostabi, kad, pasikeitus situacijai, leidžia koreguoti ir keisti politinį kursą.

Manau ne aš vienas pastebėjau, kad praėjusios kadencijos politikai, kalbėtume apie EP, ar apie nacionalinį lygmenį, greitai pamiršo, jog optimaliam sprendimų priėmimui reikalingi kompromisai. Nors ir apie kompromisus, kai reikalų turima su tokiais veikėjais kaip Greta Tunberg (Greta Thunberg), galvoti yra sudėtinga. Jos ir panašių į ją fanatiškas tikėjimas savo skelbiamomis, bet mažai kuo su mokslu susijusiomis, „tiesomis" užkerta bet kokį kelią dialogui.

Rinkimai parodė, kad nuo tokių „pranašų" pavargę europiečiai, ir ypač - pasakų apie orą gadinančias karves prisiklausę ūkininkai moka savo nepasitenkinimą reikšti ne tik protestais, bet ir balsuodami. Todėl kažkokie pokyčiai tikrai prasidės, tik, kaip sakiau, nereikia tikėtis, kad jų sulauksime tuojau pat.

- Lyginant balsavimo panašiose šalyse rezultatus daug kam kyla klausimas - kodėl Vengrijoje pasisekė Viktorui Orbanui, bet nepasisekė Slovakijos premjerui Robertui Fico?

- Nesutikčiau su teiginiu, kad V.Orbanui pasisekė. Taip, jis gavo 44 proc. rinkėjų balsų, bet realiai tai reiškia, kad prarado net dvi iš anksčiau turėtų vietų EP. Taip nutiko todėl, jog vengrams nusibodo jo keistoka retorika. Sakant paprasčiau, yra dešinieji politikai ir yra žulikai. Dabartinis vengrų premjeras priskirtinas prie pastarųjų. Savo laiku jis buvo komjaunuolis, vėliau - Vengrijos komunistų partijos narys, tada tapo liberalu ir galiausiai jį 1996 metais nupirko rusų oligarchai, kuriems jis vis stengiasi atidirbti.

Nors kai kurie Lietuvos politikai jį idealizuoja ir vadina nacionalistu, kovojančiu už savo šalies žmonių interesus, realybėje jis yra gudrus, mokantis prisitaikyti išverstaskūris. Kurį laiką rinkėjams tai gal ir tiko, bet dabar juos tai ima užknisti. Kas lankėsi Vengrijoje, tie žino, jog V.Orbano populiarumas gimtojoje šalyje smunka ir vis mažiau žmonių tiki jo skambiais pareiškimais esą Vengriją kažkas nori įtraukti į karą. Taigi, nors formaliai jis ir laimėjo rinkimus į EP, bet faktiškai, kaip ir Lietuvos konservatorių atveju, tai yra Pyro pergalė.

Žiūrint ir vertinant situaciją per tokią prizmę, galima teigti, kad ir kancleris Olafas Šolcas (Olaf Scholz) Vokietijoje nepralaimėjo, nes liko trečioje vietoje, bet faktiškai tai jam reiškia katastrofą, kadangi tiek jo vadovaujami socialdemokratai, tiek jų partneriai žalieji į priekį praleido dešinės pakraipos partiją „Alternatyva Vokietijai". Beje, dešiniųjų laimėjimą Italijoje, kur pergale džiaugėsi premjerė Džordža Meloni (Georgia Meloni) ir jos „Italijos broliai" kai kurie oponentai irgi traktuoja kaip pralaimėjimą.

Grįžtant prie Vengrijos, faktai rodo, kad premjero populiarumas smagiai skrieja žemyn ir tai yra signalas tolesniems veiksmams - jis arba turės koreguoti savo ligšiolinį kursą, arba jam gali tekti trauktis.

Kalbant apie Slovakiją ir R.Fico, jis premjero postą laimėjo per „Marytės plauką". Vienaip slovakai pasirodė balsuodami nacionaliniu lygmeniu, tačiau rinkimuose į EP suveikė kiti, savo specifiką turintys procesai. Jeigu tik rinkėjai aktyviai dalyvauja, ko, tarkim, nebuvo Lietuvoje, jie, skirtingai nuo balsavimų vidaus politikoje, savo nuotaikas ir lūkesčius išsako drąsiau, be baimių, todėl premjero partija ir nelaimėjo.

Galiausiai, kol kas dešinieji populistai Europoje politines svarstykles į savo pusę nusveria tik nominaliai, o kaip bus toliau, netrukus išvysime.

- Po rinkimų apie naujus parlamento rinkimus paskelbė Prancūzija. Ja gali pasekti Belgija. Ką tai signalizuoja?

- Tai rodo, kad Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron) ruošėsi tam, kas nutiko, o toks problemos sprendimo būdas pasitelkiamas gal kokį ketvirtą kartą per pastaruosius kelis dešimtmečius. Jis sušaukė pirmalaikius rinkimus tikėdamasis, kad per juos pavyks atremti sustiprėjusį dešiniųjų „Nacionalinį sambūrį". Panašiai bandė laviruoti ir kiti šalies vadovai, pradedant Fransua Miteranu (Francois Mitterrand) ir baigiant tuo pačiu E.Makronu.

Kartais prezidentams taip pavykdavo perlaužti situaciją savo naudai, kartais, kaip kad nutiko Žakui Širakui (Jacques Chirac), bandymai nebuvo sėkmingi. Kadangi antradienį paskelbtame interviu prezidentas E.Makronas atmetė galimybę atsistatydinti, kad ir kokie būtų pirmalaikių rinkimų rezultatai, jis, spėju, kaip ir Ž.Širakas, yra nusiteikęs „sugyvenimui". Šis terminas Prancūzijoje vartojamas, kai prezidentas ir ministras pirmininkas yra iš priešingų politinių jėgų.

Nors to gali ir neprireikti, nes Prancūzijoje EP rinkimai rodo visiškai priešingą vaizdą, negu tas, kuris yra matomas per nacionalinius rinkimus. Bet kokiu atveju, bandymai užbėgti už akių galimiems pokyčiams rodo E.Makrono siekį įsivertinti savo galimybes prieš rinkiminę kampaniją ir panašius politinius procesus. Todėl tokia strategija gali duoti naudos, nes, pergalės atveju, įtvirtins prezidento legitimumą.

Aišku, čia irgi laukia įdomi kova, nes Marin Le Pen (Marine Le Pen) partija, kuri jau nebėra ta senoji Le Penų partija, taip pat siekia respektabilumo. Jie - dešinieji populistai, tačiau jie nėra ultradešinieji. Europoje stebimos tendencijos, kai belgų, italų, prancūzų dešinieji perima kairiųjų retoriką, kurią įvynioja į dešiniųjų retorikos apvalkalą, „papuoštą" migracijos ir „žaliojo kurso" retorika.

Tik pastarieji yra paviršiuje, o pasigilinus nesunku pastebėti tradicinius kairiųjų socialistų lozungus. Su rinkėjais situacija analogiška: prancūzų atliekamos išsamios analizės (Lietuva galėtų to pasimokyti) rodo, kad už M.Le Pen balsuoja socialistų, socialdemokratų ir buvusių komunistų rinkėjai.

Kalbant apie Belgiją, nesu šios šalies specialistas, bet arba ten pasigirdusios kalbos taip ir baigsis kalbomis, arba jeigu ir įvyks pirmalaikiai rinkimai, ES lygmeniu jie nieko nepakeis. Ši šalis yra skilusi į dvi aiškiai priešiškas ir nesutaikomas dalis - frankofonišką ir olandišką. Visus joje vykstančius procesus reikia vertinti tik per tokią prizmę, todėl atsipalaiduokime ir stebėkime, kas bus toliau.

- Kokią įtaką EP rinkimų rezultatai gali turėti rudenį Lietuvoje vyksiantiems Seimo rinkimams?

- Šitie EP rinkimai buvo labai pasyvūs, bet kartu jie parodė, kad konservatoriai ir jų partneriai pasiekė savo galimybių ribas, kurios siekia tik 20 proc. balsų. Taip pat reikia įvertinti tą faktą, kad į rinkimus neatėjo ir prezidento Gitano Nausėdos rinkėjai, ką jis pats ir pripažino.

Jeigu žiūrėsime į viešą agitacinę rinkimų kampaniją, ji buvo vedama taip, kad mažintų žmonių norą dalyvauti balsavime: tiek patys rinkimai, tiek europarlamentarai buvo diskredituojami tarsi sakant „eikite, balsuokite, bet žiūrėkite, kas bus toliau ir ką jūs renkate".

Tai suveikė, nes tvarkingai, tarsi kareiviai, balsuoti atėjo konservatorių ir lenkų rinkimų akcijos rinkėjai. Jie yra tokie, kad kai gauna „įsakymą", eina ir balsuoja, tačiau tai atskleidžia, jog dabartiniai pasiekimai yra jų galimybių lubos. Net neabejoju, kad per Seimo rinkimus situacija bus kitokia.

Ji, beje, kitokia galėjo būti ir dabar, jeigu prezidento rinkimai būtų vykę kartu su EP rinkimais. Tuomet užsimiegojęs rinkėjas, atėjęs prabalsuoti už prezidentą, užbrauktų kokį langelį ir EP rinkimų biuletenyje, tačiau ne tą, kuris reikalingas konservatoriams. Jie tai puikiai suvokė, todėl sąmoningai atskyrė EP ir prezidento rinkimus, nes kitaip nebūtų turėję jokių galimybių. Šį kartą jie pasitvarkė, kaip jiems reikėjo, todėl dabar gali džiaugtis savo Pyro pergale, bet kiek tas džiaugsmas truks?

O Petro Gražulio išrinkimas į EP tapo vyšnia ant torto. Jis turi būti dėkingas konservatoriams, kurie jį išspyrė iš Seimo, taip padarydami neįkainojamą paslaugą. Tai leido pritaikyti tradicines, bet vis dar veikiančias darbo su elektoratu technologijas ir P.Gražulis vyksta į Briuselį. Ten jis, tikėtina, sėdės tokių pat nepartinių „garde", bet bent gal jau pramoks angliškai.

Apibendrinant galima pasakyti, jog nieko ypač įdomaus ar netikėto per šiuos EP rinkimus nepastebėjau. Viskas buvo prognozuojama, nes senoji Europos politikų karta išsisėmė, todėl permainos, kurioms įtakos turėjo ir bendra geopolitinė situacija, tapo neišvengiamos. Čia dar galima pridėti pasaulines nuotaikas ir savo darbotvarkę Europai siekiantį primesti Kremlių, kuris irgi turi savų interesų. Rezultatai nulemti daugybės veiksnių visumos, bet tikėtini ir prognozuotini.