Briuselio projektas - lyg kortų namelis

„ES byra, - vakar Davose apgailestavo Dž.Sorosas. - Jūsų europinę prieglobsčio politiką ištiko panika, peržengėte kritinę ribą, kai antplūdis sumažina šalių pajėgumus asimiliuoti ar integruoti pabėgėlius“.

„Visi rūpinasi tik savo interesais“, - gailiai atsiduso spekuliantas.

Tuo metu Šveicarijoje gyvenantis Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) ataskaitų komiteto pirmininkas ir buvęs „Bank for International Settlements“ (BIS) vyriausiasis ekonomistas Viljamas Uaitas (William White) pastebėjo: „Padėtis yra blogesnė negu 2007 metais. Mūsų makroekonominė amunicija kovai su nuosmukiais iš esmės yra išeikvota.“

„Per pastaruosius aštuonerius metus skolos toliau kaupėsi ir jos kiekvienoje pasaulio dalyje pasiekė tokį lygį, jog tapo potencialia priežastimi blogybėms, - teigė jis. - Per kitą recesiją taps akivaizdu, kad daugelis šių skolų niekada nebus apmokėtos, ir tai sukels nepatogumų daugybei žmonių, manančių, kad jie turi turto, kuris yra kažko vertas.“


Rolandas Paulauskas, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, politikos apžvalgininkas:

- Kaip nutiko, kad apie būsimą ES projekto griūtį prabilo įvairūs ekonomistai ir net spekuliantas Dž.Sorosas?

- Aš visa tai mačiau ir sakiau dar tada, kai mes stojome į ES, maždaug prieš 10 metų. Čia nereikia būti dideliu genijumi, kad suvoktum paprastą dalyką: arba ES tampa supervalstybe, o ją sudarančios valstybės - savivaldybėmis, arba jeigu išlieka valstybės su visomis savo teisėmis, mentalitetais, tuomet joks ES projektas yra neįmanomas. O mes visi norime kažkokio trečiojo kelio, kurio nėra. Dėl to pirmai rimtesnei problemai iškilus, pavyzdžiui, migrantų problemai, iškart iš esmės išsiskyrė interesai. Briuselio interesas yra nutautinimas ir Europos federalizacija, o istorinių valstybių interesas yra visiškai priešingas. Ypač tų, kurios dar turi savisaugos jausmą, ir netgi tų, kurios šį jausmą jau prarado, tačiau jose dar yra žmonių, kurie kovoja už savo išlikimą. Jokia Europos tauta taip lengvai neatiduos savo šimtmečiais kurtos valstybės. Pirmiausia tai bus vokiečiai, prancūzai ar britai. Tačiau tai yra tik migrantų krizė, o juk egzistuoja ir itin svarbi gyvenimo ne pagal kišenę problema...

- Yra teigiama, kad Europos ekonominė bei finansinė padėtis dabar dar prastesnė, nei buvo prieš 2007 m. krizę. Kokie faktoriai tai rodo?

- Visiškai teisingai. Nes nuo tos krizės pradžios jokia problema, sukėlusi aną krizę, neišspręsta, o skolos tik išaugo. Pažvelkime į tą pačią Graikiją. Ją visi gelbėjo, bet nuo to gelbėjimo graikų skolos tik išaugo, o valstybinio turto sumažėjo... Vokietijos skola auga, Prancūzijos skola auga, dabar štai Italijoje prasidėjo bankų krizė. Visur veikia tas pats mechanizmas - yra pridalinta paskolų, tos paskolos dažniausiai dalijamos be pagrindo, žmonių perkamoji galia krenta kartu su atlyginimais, galimybės grąžinti skolas mažėja... Todėl anksčiau ar vėliau visa tai sprogs. Sakykime, jie laikinai suvaldys tas problemas, tačiau po kažkurio laiko šis skolų burbulas bus dar didesnis ir viskas dar triukšmingiau sprogs. Pasitelkime paprastą buitinę logiką: ar galima gyventi į skolą amžinai?

- Visos tokios krizės valdomos pačiu paprasčiausiu būdu: prispausdinant pinigų ir padalijant problemiškiems sektoriams. Kur dingsta tie pinigų srautai?

- Mechanizmas čia paprastas. Pavyzdžiui, prieš kelerius metus, kad nebūtų matoma disproporcija tarp rezervinių valiutų, tas valiutas imituojantys bankai slapta susitarė tarpusavyje, kad tiesiog keisis pinigais. Kitaip sakant, jeigu prasideda pernelyg dideli svyravimai tarp euro ir svaro sterlingų, tuomet arba Londono bankas duoda pinigų Europos centriniam bankui, arba atvirkščiai ir taip suvaldoma situacija, kad santykis tarp svaro ir euro neišeitų iš tam tikro koridoriaus, kad nebūtų panikos ir nereikalingų spekuliacijų. Tai vyksta jau kelerius metus - pinigai emituojami tai vienoje šalyje, tai kitoje... Štai dar neseniai buvo dolerio emisija, jai pasibaigus iškart tą patį pradėjo daryti Europa, kuri emituoja po 60 milijardų eurų kiekvieną mėnesį ir tuos tuščius pinigus tiesiog išdalija bankams. Tai yra tas pats, kas gydyti narkomaną duodant jam dar daugiau narkotikų, - kurį laiką jis jaučiasi neblogai, bet jam reikia vis didesnių dozių.

- Vadinasi, prognozės ne itin džiaugsmingos?

- Jeigu skolos tik auga ir niekas jų nesiruošia atiduoti, tuomet kaip galima išspręsti skolų problemą? Aš neseniai žiūrėjau JAV biudžeto projektus keleriems metams į priekį. Jie ruošiasi biudžeto deficitą didinti. Vadinasi, jie dar daugiau skolinsis. O apie skolų grąžinimą jie negalvoja todėl, kad tos skolos yra tokio masto, kad jų jau seniai neįmanoma grąžinti. Visa ši „liberalioji“ kelių dešimtmečių ekonomika buvo pagrįsta tuo, kad viskas turi tik augti, - tu pasiskolinai, bet ekonomika paaugo ir tu turi iš ko atiduoti, o dėl to nebaisus ir 5-7 proc. biudžeto deficitas, nes ekonomika auga. Pagalvokime sveikai ir ūkiškai: ar gali viskas pasaulyje augti be galo? Na, negali... Pažvelkime į tą prekių gamybą. Na, nebereikia mums tiek tų aifonų, kasdieną naujų... Nereikia galybės kitų dalykų taip greitai keisti. Todėl ir prasidėjo tas sąmoningas prekių sendinimas, kad jos ilgai netarnautų. O pirmą kartą prekių sendinimo mechanizmas buvo panaudotas elektros lemputėse, kai paaiškėjo, kad prieš 100 metų pagamintos lemputės vis dar šviečia. Todėl padarė tą lemputės siūlelį tokį, kad jis ilgai nešviestų. Dar pikantiškesnis dalykas buvo su moteriškomis kojinėmis, kai paaiškėjo, jog jos ilgai neplyšta, o tai atneša nuostolių gamintojams. Tuomet padarė jas tokias, kad plyštų beveik iškart... Šitie mechanizmai dabar įdiegti beveik visur, nes reikia darbo vietų ir vartojimo skatinimo. Bet ir čia pradėjo viskas strigti, nes normaliam žmogui juk nereikia kas antrą dieną naujo telefono...



   

EPA-Eltos nuotr.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“