Byra Šengenas ar visas Briuselio projektas?

- Šią savaitę prasidėjo neramumai Moldovoje. Kokios svarbiausios priežastys paskatino įvairių ir net priešingų pažiūrų žmones protestuoti prieš valdžią?

- Negalima Moldovos įvykių atsieti nuo viso politinių procesų konteksto Europoje. Konflikto dalyvis vienoje pusėje yra Rusija, žaidžianti įvairiais nepasitenkinimais Europos Sąjungoje, o kitoje pusėje yra visiškai neaiškus Briuselio darinys su eurokomunistais ir euroliberalais priešakyje. Be to, po truputį Europoje ryškėja noras išsaugoti tokį neblogą dalyką kaip Šengeno zona. Tačiau visa tai kartu sudėjus ir yra toks bendras rėmas, kuriame vyksta protestai Moldovoje. Lygiai taip pat, kaip 10-15 metų Rusijoje gyvenę migrantai buvo sukurstyti veržtis į Norvegiją bei Suomiją, o dabar įrodyta, jog tai vykdo Rusijos specialiosios tarnybos, taip ir Moldovoje įvairūs žmonės yra kurstomi reikšti nepasitenkinimą vietos valdžia. Ar jie turi tam emocinį, politinį ar ekonominį pagrindą? Žinoma, turi. Moldovos valdžia yra lygiai tokie patys „žulikai“, kaip ir Lietuvos valdžia. Lygiai ta pati korupcija išnaudojama kaip pagrindinis nepasitenkinimą motyvuojantis veiksnys.

- Na, kai valstybėje vidury baltos dienos pavagiamas milijardas, tai nereikia norėti, kad visi tokią valdžią pultų liaupsinti...

- Taip, ten pavogtas milijardas. Tačiau jeigu mes čia panagrinėtume, kiek buvo pavogta iš Lietuvos privatizuojant įmones, skirstomuosius tinklus, „Mažeikių naftą“, pačiu idiotiškiausiu būdu uždarant atominę elektrinę bei statant stebuklingą dujų laivelį, kurio produkcijai parduoti šiandien reikia prievartauti vietines kompanijas, tai pamatytume, kad tų motyvų, kuriais galima sukurstyti žmones protestuoti prieš valdžią, visada pakanka. Galbūt pas mus jų būtų dar daugiau negu Moldovoje... Kitas klausimas: kokiu būdu visa tai išnaudojama toliau ir į ką visa tai veda. Tai yra viena iš karinės destrukcijos formų, kurią dabar vykdo mūsų kaimynai iš Rusijos, tą reikia tiesiog suvokti. Telieka žavėtis jų gražiu įdirbiu...

- Pažvelkime į kitus kraštus. Štai šią savaitę pasklido gandai, kad Graikija kone šantažuoja Vokietiją: esą mes sulaikysime migrantų srautus, bet jūs mums už tai nurašykite visas skolas. Tokia šantažo forma tikėtina? Ar turi perspektyvų toks graikų žaidimas?

- Pirmiausia vokiečiams patiems yra reikalingas patogus ir legalus būdas nurašyti tai, ko jie niekada negaus, o graikams reikia pademonstruoti prieš savo visuomenę, kaip jie puikiai susitvarkė su krize. Bet ir iš tikrųjų jie puikiai susitvarkė, šantažuodami Europą migrantais ir nevykdydami savo, kaip ES narių, pareigų, taip pat dideliais kiekiais vogdami ES pinigus... Tiesiog reikia prisiminti, kad rusiškas žodis „griech“ (liet. - „nuodėmė“) ir yra kilęs iš žodžio „graikas“... Reikia mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis vogti ES pinigus, kaip tai daro broliai graikai.

- Migrantų tema bet kokiu atveju lieka svarbiausia Europos darbotvarkėje. Dabar jau pastebima, kad šviečia pirmieji atsikvošėjimo ženklai: danai nutaria konfiskuoti migrantų turto perteklių, švedai ruošiasi deportuoti 80 tūkstančių migrantų, vokiečiai griežtina sienų kontrolę, prancūzai apskritai šios publikos neįsileidžia. Teigiami poslinkiai ar eilinės vienadienės akcijos?

- Politikai pagaliau suvokė visuomenės reakciją. Žmonėms, esantiems politikoje, tapo aišku, kad tas sveikas stuburas, kurį jie manėsi jau perlaužę, kai buvo manoma, kad visuomenei jau į viską nusispjauti, vis dar gyvas. Staiga suveikė tas sveikas rasinis savisaugos instinktas, todėl politikai, kurie mąsto rinkimų kategorijomis, buvo priversti atsižvelgti į situaciją. Mes galime daryti prielaidą, kad tiek Angela Merkel, tiek visi kiti, prisiklausę vieno kito svaičiojančio ekonomisto, galėjo paskaičiuoti, kad ekonomiškai tie migrantai jiems kada nors bus naudingi. Mes galime daryti prielaidą, nors aš ja netikiu, kad politikai ciniškai demografijos ir visuomenės senėjimo problemą pabandė spręsti, atveždami jaunus ir stiprius patinus iš Šiaurės Afrikos. Bet rezultatas toks, kad visuomenė atsisakė priimti tokį sprendimą iškart, kai tik pradėjo lįsti į paviršių visos tokio sprendimo ydos ir kai migrantų kiekiai peraugo tuos ankstesnius kiekius, kuriuos visuomenė dar buvo pajėgi priimti ir suvirškinti. Tokios milžiniškos bangos visuomenės psichologija neatlaikė ir turime rezultatą. Šiuo požiūriu galime tikrai konstatuoti: taip, politikai pradeda priiminėti sprendimus, o valstybės jau ginasi. Veikiausiai bus suvaržytos Šengeno zonos laisvės ir pradėta rimtesnė sienų kontrolė. Tačiau tai nėra esminiai sprendimai. O esminis sprendimas gali būti tik toks: ar ES privalo pradėti vykdyti savo imperinę politiką Šiaurės Afrikoje, Pietryčių Azijoje ir kitose probleminėse teritorijose.

- Pakankamai keistai skamba kalbos apie Šengeno zonos pasienio kontrolę, tarsi tai gali kažką išspręsti. Juk visos tos migrantų minios niekada nepriklausė Šengeno zonai, o tiesiog ėjo kiaurai per visas sienas ir zonas. Ką išspręs tai, kad pasienyje bus pradėti tikrinti Šengeno piliečių dokumentai? Juk migrantai tuos dokumentus tiesiog išmeta ir eina, kur nori, o Europa tokius mielai priima, nes jie turi kažkokias „teises“...

- Jeigu nebus grąžinta fizinė sienų perimetro kontrolė arba nebus sukurti tam tikri mobilūs kontrolės mechanizmai, įskaitant ir elektronines sekimo priemones, kuriomis galima nustatyti migrantų judėjimą, tuomet, žinoma, Šengeno sienų kontrolė bus fikcija. Bet aš manau, kad šį kartą jau einama prie gerokai didesnio rezultato siekių, o ne vien teisinio ir politinio veiksmo, grąžinant sienų kontrolę. Taip pat turi pradėti veikti ir migrantų išsiuntimo mechanizmas. Lygiagrečiai turi būti stiprinama tiek politinė, tiek ir fizinė Europos periferijų sienų kontrolė. Taip pat Europa turi rimtai pradėti kontroliuoti ir vidinę savo erdvę. Tai, žinoma, bus susiję ir su Europos gyventojų teisių suvaržymu. Tai, kas įvyko Jungtinėse Valstijose po rugsėjo 11-osios, kai kiekvienas amerikietis pagal patriotinį aktą turėjo savanoriškai eiti pasitikrinti, ar neserga kokia nors terorizmo liga, tas pats gresia ir Europai. Nori ar nenori, tai bus padaryta, bet ne tiek dėl migrantų kaltės, kiek dėl mūsų politikų idiotizmo.

- Šią savaitę gana nemenką aktyvumą pademonstravo britų premjeras Deividas Kameronas (David Kameron) - suplanuoti jo vizitai į Skandinaviją, pasakyta keletas įsimintinų kalbų ir t.t. Tačiau visa tai vienaip ar kitaip siejama su neišvengiamai artėjančiu britų referendumu dėl narystės ES, tam tikru europiečių nuotaikų zondavimu. Ką rodo tokia D.Kamerono politika?

- Šiandien D.Kameronas yra vienintelis strategines idėjas keliantis Europos politikas. Smūgis, kurį gavo A.Merkel, buvo toks stiprus, kad ji taip ir neatsitiesė - ji dingo iš tokių aktyvių politinių pareiškimų zonos, jos idėjos apie tai, kokia ES turi būti ar kokia bus Vokietija, tarsi nunyko visiškai. Iš esmės tai yra politinės A.Merkel mirties pradžia. D.Kameronas elgiasi visiškai priešingai - jis lipa į viršų. Anglosaksiškas pasaulis sako aiškiai: mes sutiksime žaisti šitą žaidimą tik tokiu atveju, jeigu ES nenaikins atskirų valstybių suverenumo, jeigu bus tariamasi visais klausimais ir nebus primetamos idėjos iš vieno centro. Jis kalba daugybę panašių dalykų, kurie mums taip pat yra priimtini. Čia D.Kameronas ir referendumas tampa svertu ir atramos tašku. Svarbu, kokia alternatyva pasitraukimui bus padėta prieš Didžiosios Britanijos žmones. Manau, kad klausimas yra senas kaip pasaulis: kokia ta Europa bus? Ar tai bus Didžiosios Britanijos Europa, ar mes naudosime vokišką produkciją? Kas atsistos prie Europos pagrindų? Galbūt tiesiog ateina laikas angliškojo Europos modelio įtvirtinimui... Apie tai ir kalba D.Kameronas. O išėjimas ir referendumas yra tik vienas iš vaizdelių, kuriuos jis rodo įsibaiminusiems europiečiams.

- Bet jeigu vertintume iš šios dienos pozicijų, tokiam referendumui įvykus šiandien, manau, niekas jau neturi iliuzijų dėl Didžiosios Britanijos pasitraukimo iš ES. Kiek tokia britų pozicija apskritai gali atsiliepti visam Briuselio vieningos imperijos projektui? Ar jis bus dar gyvybingas?

- Manau, kad tai yra rimta grėsmė. Tačiau politinė intuicija sako, kad britų išėjimas niekam nereikalingas. Tiesiog reikalinga visiškai kitaip organizuota ES rinka ir visai kiti sprendimų priėmimo mechanizmai, kurie nei britams, nei netgi amerikiečiams šiandien nėra priimtini. Štai ir turime situaciją, kurią reikia išspręsti. D.Kameronas kalba ir apie tai. Didžiosios Britanijos išėjimas būtų gan pavojingas, neišsprendus klausimų su Rusija. Todėl aš manau, kad artimiausius 4-5 metus toks scenarijus negresia.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“