A.Butkevičius: Prancūzų „branduolinis skėtis“ - geriau nei nieko

Branduolinės Europos valstybės

E.Makronas ketina kartu su Europos partneriais išnagrinėti galimybę išplėsti nacionalines branduolinio atgrasymo pajėgas į visą Europos Sąjungą. Europoje tik dvi šalys turi branduolinius ginklus: Prancūzija ir Didžioji Britanija. Manoma, kad Paryžius turi 290 branduolinių galvučių, Londonas - 225. Įdomu tai, kad Paryžius ir Londonas yra skirtingoje politinėje situacijoje: JK nebėra ES narė, todėl šios dvi šalys neturi tos pačios strateginės manevravimo erdvės.

„Prancūzija turi arsenalą, kuris laikomas autonominiu. JK atveju situacija yra kitokia, nes JK kūrė savo branduolinį arsenalą bendradarbiaudama su JAV ir jai reikia amerikiečių infrastruktūros bei pagalbos, kad galėtų jį eksploatuoti.

Kai kurie ekspertai mano, kad jei JAV priešintųsi jo naudojimui, Britanijai būtų sudėtinga panaudoti turimas kovines galvutes", - pareiškė Kristofas Vasinskis (Christoph Wasinski) iš Laisvojo Briuselio universiteto Tarptautinės politikos studijų centro.

Taip pat skiriasi galimi valstybių arsenalų panaudojimo būdai. Britų kovinės galvutės gali būti paleistos iš povandeninių laivų, kas tinka Prancūzijai. Paryžius savo branduolinėms atakoms gali panaudoti naikintuvus-bombonešius.

Diskusijos dėl to, ar jau metas plačiau atverti Prancūzijos arba Didžiosios Britanijos „skėtį", yra atsakas į būsimo Vokietijos kanclerio raginimą. Susidūręs su Amerikos neveiklumu Europoje, Frydrichas Mercas (Friedrich Merz) nori pradėti diskutuoti su Paryžiumi ir Londonu. Šis žingsnis signalizuoja apie 180 laipsnių pasikeitusią Berlyno politiką, nes iki šiol Vokietija visada rėmėsi JAV saugumo parama.

Strateginė apžvalga

Tačiau branduolinio atgrasymo pajėgų plėtra pareikalaus gilaus politinio ir doktrininio permąstymo Prancūzijoje, pabrėžia ekspertai. Paryžius planuoja panaudoti branduolinį ginklą, jei kils grėsmė jo „gyvybiniams interesams". Prancūzijos prezidentas anksčiau yra užsiminęs, kad šie gyvybiniai interesai gali turėti „europinį aspektą".

Tačiau branduolinio skėčio išskleidimas virš kaimynių šalių padidina tikimybę, kad Prancūzija taps taikiniu.

„Jei plačiau atversime branduolinį skėtį, tai reikš, kad esame pasirengę panaudoti branduolinį ginklą galimai Europos valstybės ar NATO valstybės gynybai.

Bet tai taip pat reiškia, kad reaguodami į tai susiduriame su atsakomųjų veiksmų iš valstybės, pavyzdžiui, Rusijos, rizika", - K.Vasinskis.

Tai reiškia, kad Prancūzija tam tikra prasme „taps įkaite to, ką siūlo", perspėja Briuselio laisvojo universiteto profesorius.

Ar pakankamas prancūzų arsenalas?

Galimybė - plačiau išskleisti „branduolinį skėtį" - taip pat kelia pajėgumų klausimą. Jei Prancūzija turi pakankamai išteklių atgrasyti ir apsiginti, ar to pakanka, kad būtų apsaugota ES?

„Branduoliniai ginklai vis dar yra galingiausi iš tų, kuriuos šiuo metu turi valstybės. Jie gali nužudyti tūkstančius, dešimtys tūkstančių žmonių ir sunaikinti labai didelius plotus. Todėl tas faktas, kad turime jų daug arba labai daug, situacijos nepakeis", - pabrėžė K.Vasinskis.

Pasak eksperto, net kelių šimtų branduolinių ginklų turėjimas yra „itin efektyvi atgrasymo priemonė".

Kiti ekspertai, priešingai, mano, kad galios pusiausvyra, įvertinus Rusijos turimas 4380 kovinių galvučių, Europai nėra palanki.

Be to, Europos arsenalo didinimas reikštų investicijas į raketų ir jų paleidimo sistemų gamybą. Prie šito reikėtų pridėti papildomos infrastruktūros šalyse-partnerėse įrengimą, todėl apsauga būtų brangi.

Prancūzijos branduolinis skėtis galėtų būti būdas suteikti konkrečią formą Europos strateginei autonomijai ir patvirtinti 27 šalių solidarumą. Taip pat būtina nustatyti, kas spręstų dėl branduolinių ginklų naudojimo. Šiai dienai E.Makrono atsakymas yra paprastas: sprendimą priimtų Respublikos prezidentas.

Komentuoja saugumo srities ekspertas Audrius Butkevičius:

„Branduolinis skėtis" veikia nepriklausomai nuo to, kiek ir kokių branduolinių raketų turi viena ar kita valstybė. Pati galimybė pradėti branduolinio karo veiksmus, buvo ta priemonė, kur iki šiol veikė kaip stabdantysis mechanizmas.

Tačiau šiandien jau peržengta tiek senų raudonų linija, kad galvoti, jog ši stabdomoji priemonė tikrai suveiks, yra naivu. Bet kaip bebūtų, tai geriau negu nieko. Ypač - turint omenyje situaciją, kurią sukūrė JAV prezidentas Donaldas Trampas (Donald Trump) su savo politika.

Be to, jis tiesiai šviesiai pareiškė, kad esame zona, turinti nepatogią kaimynystę, todėl atsakyti į klausimą - ar mūsų atžvilgiu šie mechanizmai tikrai suveiks, kol tokia grėsmė nekilo ir jie nepradėti taikyti, yra sudėtinga.

Tiesa, D.Trampas priminė, kad JAV yra stipriai įsipareigojusi Baltijos šalims, o kokio lygio būtų prancūzų įsipareigojimas?

Ar tai reikštų, kad rusams pabandžius mus uždaryti maiše, užrišant Suvalkų koridorių, prancūzai atsiųstų svetimšalių legioną? Aš to nežinau. Tam reikia derybų, kurių metų ir būtų apibrėžta, kokie scenarijai būtų pajungti krizės atveju ir ką reiškia E.Makrono pareiškimas, kad jis esą pasirengęs uždegti visą ES.

Ar tai reiškia, kad jis, tokiu atveju, pasakytų rusams - traukitės arba numesiu atominę bombikę? Idant nebeliktų tokių neatsakytų klausimų, būtina pradėti kalbėtis, o kol nėra aiškumo ir konkretumo, visos tokios kalbos tėra skambūs pareiškimai.