Prof. dr. Egdūnas Račius, politologas, islamo tyrinėtojas:
Mes ne kartą kalbėjome, kad tokia agresija iš islamistų pusės į Europą gali sugrįžti arba ateiti. Tiesiausias postūmis šiam išpuoliui Prancūzijoje yra nepalaužiamas minėtos redakcijos siekis tyčiotis iš visų įmanomų religinių simbolių. Ir tai jokiu būdu nėra apribota islamu ar musulmonų gerbiamais simboliais. Tam tikra prasme galėtume sakyti, kad „Charlie Hebdo“ yra prancūziškumo, ne pačia gražiausia jo forma, atspindys, sakyčiau, šio šimtmečio laicizmo išraiška.
Religija Prancūzijoje ne tik nėra viešojo gyvenimo dalis, bet netgi privačioje erdvėje religija matoma kaip visiška atgyvena - netgi taip būtų pernelyg švelnu pasakyti... Tai, ką darė savo satyrose „Charlie Hebdo“, aš palyginčiau su Sovietų Sąjungos analogijomis - daugelis leidinių nuolat spausdindavo daugybę karikatūrų, kuriose išjuokdavo kunigus, Bažnyčią ir pan. Tad ir šis prancūzų žurnalas buvo ištikimas savo idealui tyčiotis iš religijos tomis priemonėmis, kurios jam buvo prieinamos.
Čia svarbu atsižvelgti į teisinį politinį kontekstą. Juk Prancūzijoje nėra įstatymo, reglamentuojančio piktžodžiavimą arba šventvagystę, kitaip tariant, baudžiamojon atsakomybėn patraukti žurnalą už tokius veiksmus ar tokias publikacijas neįmanoma, skirtingai nuo labai nemažo skaičiaus tiek ES, tiek pasaulio valstybių. Ir Lietuvoje yra įstatymai, kurie neleidžia tyčiotis iš religijos ir traktuoja tai kaip kriminalinę veiką. Taigi, tas nebaudžiamumas Prancūzijos teisinės sistemos rėmuose greta to, ką darė „Charlie Hebdo“, tapo tuo tiesioginiu postūmiu keršyti.
Netiesioginį poveikį tokiai tragedijai įvykti, be abejo, galėjo turėti ir Prancūzijos užsienio politika. Žinome, kad Prancūzija tiek Malio atžvilgiu, tiek Libijos ar kitais atvejai laikėsi labai aktyvios pozicijos. Jie nuolat dalyvauja daugelio musulmoniškų kraštų netgi vidaus politikoje, todėl šiuo požiūriu musulmonų šalyse tikrai yra daug žmonių, kurie labai nepatenkinti Prancūzijos užsienio politika. Todėl manau, kad žodis „kerštas“ čia būtų tinkamiausias, norint paaiškinti tai, kas įvyko - tai tiek kerštas minėtam žurnalui, tiek kerštas Prancūzijos vyriausybei, vykdančiai labai griežtą užsienio politiką ir diegiančiai nuostatą, kad religija neturėtų būti viešojo gyvenimo dalis.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
