Gyvenimas antrarūšėje „dviejų greičių“ Europoje

- Šią savaitę didžiųjų Europos valstybių lyderiai aiškiai pasisakė už „dviejų greičių“ Europą. Kas tai per reiškinys? Ką tai reiškia mums? Galbūt čia matome bandymus įteisinti principą: „turtai - turtingiems, kiauras maišas - ubagams“?

- Pirmiausia šiame kontekste Lietuva turi atsakyti pati sau į klausimą: ko ji nori? Ar ji nori glaudesnės integracijos kartu su pagrindinėmis ES valstybėmis, ar ji būtų šiek tiek atsargesnė ir, kaip tapo įprasta, pirmoji neliptų ant grėblio? Galbūt verta pasižiūrėti, ką ruošiasi daryti tokios tradiciškai Europos Sąjunga suinteresuotos šalys kaip Nyderlandai ar Danija. Manau, gana dažnai tokios išlaukimo pozicijos būna teisingiausios, nes vargu ar šiandien tikslingiausia būtų kartu su Višegrado ketvertuku šaukti, kad mes norime būti kaip visi, esame prieš „skirtingų greičių“ Europą ir norime kuo labiau integruotis. Juk dar visiškai neaišku, ką reiškia „skirtingų greičių“ Europa, kokio lygmens tas integracinis procesas bus, kokio lygio suvereniteto reikėtų atsisakyti ir t.t. Ignoruoti, atsisakant galimo lošimo, taip pat būtų kvaila. Manau, Lietuvai buvimas ES yra ne tiek ekonominės svarbos dalykas, kiek saugumo ir gynybos situaciją stipriai lemiantis veiksnys. Taigi, šiandien tokioje bjaurioje ir sudėtingoje geopolitinėje situacijoje, kai netgi šaltojo karo retorika yra gerokai peržengta, o potencialus priešininkas mūsų pasienyje repetuoja dalies mūsų teritorijos užėmimą, kad atkirstų Baltijos šalis nuo NATO sąjungininkų, jokiu būdu negalima užsiimti bravūra ir garsiai šūkauti, kad mums nereikalingi jokie europiečiai ir esame patys sau gražūs ir nepriklausomi... Reikia turėti galvoje, kad ir Jungtinės Valstijos aiškiai nepasako, kokie yra jų įsipareigojimai NATO. Reikia nepamiršti, kad kokie nors vokiečiai ar prancūzai savo užsienio reikalų ministrų lūpomis netgi kartais pareiškia, kad jie nežino apie savo įsipareigojimus ginti kitą NATO šalį... Šitoje situacijoje bet koks atsisakymas bendradarbiauti, žinoma, būtų netikslingas. Manau, dabar mes tiesiog turime pasėdėti ir palūkėti, - viskas labai greitai paaiškės, vos tik anglai pradės realiai braškėti su savo „Brexit“. Kartais gebėjimas išlaikyti pauzę yra didžiausias solidžios politikos požymis...

- Šią savaitę Europos Teisingumo Teismas nurodė, kad ES šalys visiškai neprivalo visiems prieglobsčio prašytojams automatiškai suteikti vizų, o gali elgtis savo nuožiūra. Ar tai reiškia, kad žlunga visa iki tol buvusi „humaniškoji“ ir „tolerantiškoji“ Briuselio ir Angelos Merkel politika pabėgėlių atžvilgiu?

- Pirmiausia tai reiškia, kad Europos šalys ir anksčiau neprivalėjo čia nieko priimti... Kad apskritai tokios prievolės niekada nebuvo. Dabar paaiškėjo, kad visi gąsdinimai, esą jeigu valstybės neprisiims joms priskirtų „pabėgėlių“ kvotų, tai joms turi būti taikomos sankcijos ir pan., yra niekiniai ir iš piršto laužti. Dar daugiau - tai reiškia, kad tam tikrą ideologiją išpažįstanti grupuotė, uzurpavusi valdžios svertus ES, bandė savo pažiūras paversti mūsų visų gyvenimo standartu ir bendra ES politika. Štai ką iš tikrųjų reiškia toks teismo sprendimas. Tai sprendimas apie tai, kad tokia grupuotė egzistuoja ir kad ji nuolat bando savo ideologiją primesti visiems europiečiams. Čia reikia pasakyti, kad tokios ideologijos skleidėjai ir yra pagrindiniai Europos Sąjungos - ir kaip ekonominės bendrijos, ir kaip bendros rinkos, ir kaip valstybių sandraugos - priešai. Mes daugeliu atvejų galime rasti sąlyčio taškus ir išspręsti mūsų suverenitetų funkcionavimo klausimus tokioje bendrijoje, jeigu mums nuolat neprimetinėtų visiškai svetimos ir nepriimtinos ideologijos. Deja, apie šią ideologiją nekalbama viešai, bet ji visą laiką „išlenda“ per įvairius realizuojamus sprendimus: ar tai būtų pabėgėliai, ar tai būtų kokie nors homoseksualistai ir jų „teisės“, ar tai būtų prievartinės vaikų atiminėjimo operacijos, ar tai būtų prievarta vykdoma vienos ar kitos valstybės politika integracijos kryptimi, primetant bendrus, tačiau mums nenaudingus sprendimus... Visi šitie dalykai ir yra mums kaip tautai ir valstybei nepriimtina ideologija, nes su jos padariniais ir žalingu poveikiu žmonių sąmonei esame susidūrę kur kas anksčiau negu mūsų kolegos europiečiai.

- Šią savaitę Slovakija, remdamasi laboratoriniais tyrimais, Briuselio žemės ūkio tarybos posėdyje atskleidė Rytų ir Vidurio Europos diskriminavimo faktus ir įrodė, kad, pavyzdžiui, to paties prekės ženklo maisto produktai, skirti Vakarams ir Rytams, smarkiai skiriasi. Kitaip sakant, Rytų Europos gyventojai gauna kur kas prastesnį maistą. Kuo paaiškinti tokią diskriminaciją?

- Jau seniai žinoma, kad maisto prekės, kurios įvežamos į Rytų Europą, yra gaminamos pagal kitus standartus negu tos, kurios parduodamos Vakarų Europoje. Prie to reikėtų pridėti ir medikamentus, ir buitinę techniką, ir buitinę chemiją, ir t.t. Iš esmės „dviejų greičių“ Europa de facto jau egzistuoja gerus 15 metų, kai vykdoma tokia politika. Ir tik dabar kai kurie veikėjai Europoje pabandė ją realizuoti de jure, prisidengdami politiniais įvykiais. Dabar turime pirmo šviežumo Europą ir antro šviežumo Europą... Gebėjimas taip manipuliuoti tik įrodo, kad, be minėtų ideologinių pinklių, egzistuoja ir jas palaikanti pramonininkų industrijos mafija, kuri, parduodama gerokai prastesnės kokybės daiktą, ima už jį nė kiek ne mažesnius pinigus negu Vakaruose. Tikimasi, kad čia kažkas neapsižiūrės, kad nesuveiks gynybos mechanizmai, nebus pakankamai jėgų apginti savo piliečių teises tarptautiniu lygmeniu ir t.t. Neatsakingumas ir gobšumas yra akivaizdus. O šiaip pasijuokiant galima pasakyti, kad čia yra V.Putino darbas. Nes jeigu kas nors ir gali labiausiai suskaldyti europiečius, tai būtent toks pagrindinių ES kūrusių valstybių nesąžiningumas savo partnerių atžvilgiu. Taigi, tokius fokusus daro europiniai „putinistai“ - kitaip šito reiškinio nepaaiškinsi...

- Kilo eilinis skandalas dėl nutekintų dokumentų į „WikiLeaks“. Šįkart „sublizgėjo“ JAV Centrinė Žvalgybos Valdyba. Tiesą sakant, nieko naujo tuose dokumentuose nėra, - kad jie masiškai seka visą pasaulį ir tam naudoja kompiuterius, mobiliuosius telefonus ar netgi naujausius televizorius, kalbama jau seniai. Daug įdomesnis klausimas: kaip tokie dokumentai patenka į viešumą?

- Visos pasakos apie kokį nors „didvyrį“ bernelį, kuris, norėdamas pagerinti gražiosios mergelės būklę, pavagia iš CŽV dokumentus ir nusiunčia juos į „WikiLeaks“, yra skirtos prasčiokams ir beviltiškiems naivuoliams. Tai tiesiog yra būdas kažką pasakyti ir tai labiausiai tinka tokią gražią operaciją organizavusiai valstybei. Šiuo atveju tai yra Rusija, į kurią ir veda visi galai... Pasižiūrėkime, kur šiandien gyvena vienas iš pagrindinių slaptos dokumentacijos vagių... Todėl čia reikėtų kalbėti apie labai efektyvių Rusijos specialiųjų tarnybų operaciją, kurios tikslas ir yra diskredituoti pačias Jungtines Valstijas, jų politiką ir jų slaptąsias tarnybas. Tai nėra paprastas atvejis. O šnipinėja absoliučiai visi. Paaiškėjo, kad JAV šnipinėjo Vokietijoje ir klausėsi netgi Angelos Merkel pokalbių. Tačiau kartu paaiškėjo, kad ir Vokietijos specialiosios tarnybos, nė kiek neatsilikdamos, darė tą patį su amerikiečiais, taip pat šnipinėjo ir klausėsi pokalbių visoje Europoje... Arba galvoti, kad Didžioji Britanija, turinti seniausias žvalgybos tradicijas pasaulyje, nevykdo tokios veiklos, būtų taip pat neapsakomai naivu... Manyti, kad to nedaro Rusija ar Kinija, gaminanti didžiąją dalį viso pasaulio elektroninės produkcijos, ko gero, dar naiviau... Juk Kinijoje pagamintos detalės su Perkūnas žino kokia papildoma programa šiandien įmontuotos kur tik nori - pradedant mano šaldytuvu ir baigiant bet kuriuo kitu buitiniu prietaisu... Taigi, jeigu mes kalbame apie tam tikrą duomenų rinkimo galimybę, tai šiandien visos pagrindinės ekonominio pokerio lošėjos tą daro. Tiesiog į Jungtines Valstijas buvo nukreipta tam tikra propagandinė ataka ir jų veikla buvo paviešinta efektyviau negu visų kitų.

- Šią savaitę Donaldas Trampas (Donald Trump) užsimojo prieš farmacijos kompanijas, pareikšdamas, kad sukurs naują vaistų prekybos sistemą, kuri smarkiai atpigins įvairius medikamentus. Po tokio pareiškimo farmacijos kompanijų akcijos pradėjo kristi. Kaip prezidentas dabar bus nubaustas už tokį neregėtą „įžūlumą“?

- Manau, kad neleisdamas farmacijos gigantams tiesiog tyčiotis iš mūsų visų, nesvarbu, ar tai būtų amerikiečiai, ar europiečiai, jis daro gerą darbą. Iš esmės čia reikia kalbėti ne tiek apie vaistų kainų klausimus, o apie tai, kad didžiosios farmacijos kompanijos yra suinteresuotos ne žmonių sveikata, bet, atvirkščiai, didžiuliu sergamumo lygiu, kurį būtų galima koreguoti tik milžiniškais kiekiais peršamais vaistais. Jeigu D.Trampas pasakė A, t.y. tai, kad vaistų kainos yra pernelyg užkeltos, pasakys ir B, kad toks požiūris į žmogų, kuris tapo tokiems farmacininkams tiesiog pasipelnymo šaltiniu, daugiau nebus toleruojamas, tai beliks ploti katučių tokiam prezidentui. Žinoma, jeigu jis tai spės pasakyti... Netgi į Reigano gyvybę buvo pasikėsinta, o tai gerokai apsunkino jo prezidentavimą...

- Šiaurės Korėja praėjusią savaitę smagiai pasišvaistė savo balistinėmis raketomis, jos nuskrido beveik iki Japonijos krantų. Kaip dabar dorotis su nekontroliuojamu veikėju, kuriam netikėtai užaugo sparnai?

- Paaiškėjo, kad jo raketos visai neblogai skrenda... Tai yra akmuo į Barako Obamos (Barack Obama) daržą. Pasakyti, kad B.Obama nesąmoningai leido užsiauginti tokius raumenis Šiaurės Korėjai, reikštų pasakyti, kad jis yra kvailys. Tačiau vargu ar nesveikos psichikos žmogus du kartus iš eilės būtų išrinktas JAV prezidentu. Vadinasi, atsakymas yra kitas - tai yra žmogus, kuris nedarė to, ką privalėjo daryti valstybės, pretenduojančios į viso pasaulio valdymą, lyderis. Tai yra prarasti 8 metai, kai galingiausios pasaulio valstybės prezidentas užmerkė akis į įvykius Šiaurės Korėjoje. Todėl dabar turime situaciją, kuri yra tiesiog primesta D.Trampui. Pradėti konfliktą su valstybe, kuri tiesiog demonstratyviai rodo savo norą susikauti, įsivelti į branduolinį konfliktą tokioje nestabilioje padėtyje, kokioje šiandien yra visas pasaulis, yra sudėtinga užduotis ir D.Trampui. Tai yra viena iš situacijų, kuri privers D.Trampą ieškoti taikaus sambūvio su Rusija principų, kuri stipriai ribos D.Trampo politiką ir Kinijos atžvilgiu. Reikia labai rimtai pagalvoti, kas taip daro įtaką Šiaurės Korėjai ir kas jiems suteikia nebaudžiamumo iliuziją. Ar viskas paremta tik situacijos analize, kai jie įsivaizduoja, kad galingiesiems pešantis jie gali šakotis ir niekas jų nepalies? O gal, atvirkščiai, jiems yra pasakyta: vyručiai, pašaudykite link Japonijos ir pažiūrėsime, kiek D.Trampas yra pasiruošęs „smogti iš peties“. Galimas daiktas, kad D.Trampas taip tiesiog vejamas į būtinus politinius susitarimus. Visa tai mes dar pamatysime.

- Šią savaitę Sirijoje kaip tik buvo susitikę Turkijos, Amerikos ir Rusijos štabų viršininkai, jie aptarė karinę situaciją kovos su teroristais fronte. Tai galbūt tokie susitarimai jau prasidėjo ir priešprieša tarp didžiųjų valstybių pamažu dingsta, randant bendrų tikslų?

- Situacija tokia, kad per praėjusius 8 metus raumenis buvo leista užsiauginti ne tik Šiaurės Korėjai. B.Obama lygiai taip pat visiškai ignoravo procesus Rusijoje. Bet ignoravo ne jis vienas - vokiečiai rusams statė specialiųjų pajėgų apmokymo bazes ir parengimo centrus, prancūzai jiems kūrė karinius laivus, buvo tiekiama karinė elektronika ir visos kitos šiuolaikinės gynybos priemonės. Taigi, Rusija taip pat užsiaugino ragus. Ir dabar su jais nesiderėti yra labai sudėtinga. Tai yra ta situacija, kurią paveldėjo D.Trampas. Natūralu, kad vyksta konsultacijos. Dar anksti atsakyti, ar bus patenkintas šiandieninis Rusijos siekis įsileisti ją prie pagrindinių lošėjų stalo, kad ji būtų pripažinta kaip šalis, su kuria tariantis turi būti priimami visi sprendimai pasaulyje. Mes negalime įvertinti visų išteklių, kuriuos gali pasitelkti Jungtinės Valstijos. Bet procesas link to vyksta. Pagrindiniai šio proceso organizatoriai - Rusija ir Kinija - taiko spaudimą šia kryptimi, kad joks sprendimas nebūtų vienašališkai priimamas su jomis nepasitarus ir negavus pritarimo.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“