Italijos bankų krizė gali persimesti į kitas ES šalis

Apie sudėtingą Italijos situaciją „Vakaro žinios“ kalbėjosi su Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataru ekonomistu Valdemaru Katkumi.

- Atsistatydinus dabartinei Italijos vyriausybei, pasigirsta kalbų, kad čia kaltas ne tiek referendumas, kiek šalies bankų krizė. Jau seniai kalbama, kad didžiausios Italijos bėdos slypi jų bankininkystės sektoriuje. Kas ten iš tikrųjų vyksta?

- Taip, krito 63-ioji vyriausybė per pastaruosius 68 metus... Italija turi dvi akivaizdžias krizes: viena yra susijusi su bankais, kita - mokėjimo balanso krizė. Šiuo metu Italijos centrinis bankas kitiems Europos bankams yra skolingas 354 mlrd. eurų, t.y. maždaug 22 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Tai reiškia, kad iš Italijos bėga pinigai. O pagrindinė priežastis, dėl ko traukiasi kapitalas, yra Italijos komercinių bankų krizė - nuo 2008 m. Italijoje susikaupė 360 mlrd. eurų vadinamųjų blogųjų paskolų, t.y. apie 23 proc. BVP, ir ši suma kasmet vis didėja. Tai atsispindi ir bankų akcijų indeksuose. Nuo šių metų pradžios Italijos bendrasis bankų indeksas nukrito beveik 50 proc. Tai taip pat rodo, kad padėtis yra labai bloga. Čia reikia prisiminti, kad nuo šių metų pradžios visai euro zonai galioja blogųjų paskolų nurašymo įstatymas, o tai reiškia, kad tokias paskolas italai gali nurašyti tik nuo tų, kurie turi bankų obligacijas, ir nuo gyventojų bei įmonių, kurie ten turi daugiau nei 100 tūkst. eurų. Tai kelia rimtą žmonių ir įmonių susirūpinimą. Jau yra apskaičiuota, jog šiuo metu bankams reikia apie 20 mlrd. eurų papildomo kapitalo, kad jie galėtų atitikti visus būtinus rodiklius.

- Kaip ta krizė atsilieptų kitoms Europos šalims, tarp jų ir mums? Ar tai būtų kažkas panašaus į 2007-2009 m. krizę su visomis naktinėmis reformomis?

- Persimesti į kitas ES šalis tikrai ta krizė gali ir šis referendumas tikrai nepagerino euro zonos perspektyvų. Blogiausia, kad nėra jokio mechanizmo, kaip tokių krizių išvengti. Taip, yra tas euro stabilizavimo fondas, kuris ir yra skirtas tokioms šalims gelbėti. Tačiau jis pritaikytas tik mažoms šalims, tokioms kaip Graikija. Bet trečiajai pagal dydį Europos ekonomikai, t.y. Italijai, kuri turi 2,2 trln. eurų vyriausybinių skolų, o tai sudaro 133 proc. šalies BVP, toks mechanizmas yra tiesiog nepritaikomas. Italijos vyriausybinė skola yra trečia pagal dydį pasaulyje ir nelabai įsivaizduoju, kaip tokią šalį galėtų kas nors gelbėti... Šiuo metu situacija labai neapibrėžta, netgi politinėje srityje. Antai visos trys Italijos opozicinės partijos sako, kad turi būti surengtas referendumas dėl šalies pasitraukimo iš euro zonos...

Tiesą sakant, tai gąsdina investuotojus dar labiau ir tikrai nepadeda stiprinti bankų akcinio kapitalo. Tačiau ne vien ši problema čia kyla. Nes tos partijos ne tik sako, jog Italija turi išeiti iš euro zonos ir turi sugrįžti prie liros, bet, svarbiausia, jie sako, kad lira turi būti devalvuota 20 proc. Tai reiškia, kad visi tie, kurie turi Italijos obligacijų, praranda didžiulį kiekį pinigų. Kita vertus, dar didelis klausimas, ar tas referendumas teisiškai yra įmanomas, nes Italijos Konstitucija draudžia referendumais anuliuoti bet kokias tarptautines sutartis. Vadinasi, pats referendumas dar nieko nereiškia - tai tik suteiktų teisę abejiems Italijos parlamento rūmams balsuoti dėl Konstitucijos keitimo, o tam, kad tai įvyktų, abejuose rūmuose už tai turi balsuoti po du trečdalius deputatų. Net jeigu jie sugebėtų susirinkti ir taip nubalsuoti, Konstitucinis Teismas dar gali užblokuoti tokį sprendimą... Net jeigu tas referendumas ir įvyktų, jis išsitęstų į labai ilgą laikotarpį ir tiesiog dar labiau pablogintų ir be to prastas euro zonos perspektyvas.

- Visada tokiais atvejais kelia nuostabą tas amžinas bankų gelbėjimas. Juk niekas nevertė jų dalyti blogųjų paskolų, jie tą darė savo noru, ketindami pasipelnyti iš palūkanų ar atiminėdami žmonių nekilnojamąjį turtą, kurį jie įsigijo už tas paskolas. Maža to, visa šalis niekuo nesirūpindama gyveno į skolą dešimtmečiais ir vaidino turtuolius. Kas dabar už viską turės sumokėti? Eiliniai europiečiai, iš kurių kišenės dabar bus gelbėjami neatsakingai skolinę bankai?

- Taip, situacija tikrai labai sudėtinga. Krizė pasikartos dėl tos pačios priežasties kaip ir 2007-2009 m. krizė. Kitose šalyse ta bankų krizė susitvarkė, o Italijoje tik gilėjo. Jeigu žiūrėtume nuo 2008 m. iki dabar, tai tos blogosios paskolos kiekvienais metais tik didėjo. Dėl to esate teisus - už visa tai atsakingi tik patys bankai. Visa tai primena visos euro zonos finansinę smegduobę. Jeigu ją kas nors kiek stipriau pakrapštys, tai įsisuks toks krizės verpetas, kad įtrauks į save ir kitas euro zonos šalis. Galima sakyti, kad bankų krizė nuo tų laikų Italijoje buvo tik atidėta ir niekas jos nesprendė, todėl ir turime tokius rezultatus. Tikrai bankų niekas nevertė išdavinėti tas paskolas. Tačiau visada reikia galvoti apie išeitis. Arba bankai turės nurašinėti tas skolas, arba jie jungsis, ieškodami papildomo kapitalo. Nes nei gyventojai, nei įmonės negrąžino bankams jų išduotų paskolų ir, matyt, neketina grąžinti. Taip, visiems buvo labai patogu gyventi į skolą, bet štai išaušo diena, kai visi, net ir opozicinės partijos pradėjo aiškinti, kad „mums turi padėti Briuselis“, o jeigu jis nepadės, tai mes išeisime iš euro zonos. Tos pačios kalbos kaip ir Graikijoje, kurios skola tik šimtai milijardų, o ne daugiau kaip du trilijonai...

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“