Izraelio ir „Hamas“ konflikto jėga išspręsti nepavyks

- Kokia tikimybė, kad „Hamas" ir jau „Hezbollah" konfliktas su Izraeliu išplis į kitas šalis?

- Turint omenyje tai, kad šiandien tarptautinė bendrija nėra pakankamai nusiteikusi spręsti konfliktą jėgos metodais, prognozuočiau, kad jis plėtosis. Izraelis nuo pat pirmųjų užpuolimo momentų padarė viską, ko užpuolikas tikėjosi. Teigiu, kad „Hamas" įvykdė neįprastą savo brutalumu ataką todėl, jog provokavo ir laukė labai drastiško ir brutalaus atsako pagal seną tiesą „akis už akį", „dantis už dantį".

Izraelio tarnybos, netinkamai sureagavusios į šį puolimą, pastatė premjerą Benjaminą Netanjahu (Benjamin Netanyahu) į labai pažeidžiamą padėtį, iš kurios jis pabandė išeiti organizuodamas „keršto akciją". Palei Jordano upę Judėjoje ir Samarijoje, taip pat žinomoje Palestinos pavadinimu, įsikūrę žydų tradicionalistai tokią politiką vertino ir vertina labai palankiai.

Reikia pabrėžti, kad Izraelio tarnybų nesėkmių priežastis, gal net pati didžiausia, yra ta, kad Izraelio pajėgos, tradiciškai gynusios sieną su Gaza, švenčių proga buvo atitrauktos nuo sienos ir pasiųstos ginti Izraelio nausėdijų teritorijoje, kurią tarptautinė visuomenė pripažinusi Palestinai ir kurioje Izraelio naujakuriai kuriasi neteisėtai.

Jų atsakymas į tai tiek tarptautinei bendruomenei, tiek ir bendrapiliečiams yra toks: „Mes nusipirkome šitas žemes ir turime pirkimo dokumentus. Palestinos arabai patys jas pardavė, jokia jėga neverčiami". Tai gali būti tiesa, bet faktinė padėtis tokia, kad šiandien Palestinos arabai yra atriboti nuo Jordano upės - pagrindinio vandens šaltinio, kuris tos šalies klimato sąlygomis turi išskirtinę vertę tiek žmonėms, tiek žemės ūkiui.

Arabai į šiuos žydų argumentus atsako, jog kuriant Izraelio valstybę ten gyvenę ir namus su žeme turėję palestiniečiai buvo išmesti jėga, pasitelkus izraeliečių gynybines pajėgas, įskaitant ir visuomenines ginkluotas organizacijas. Čia kalbama apie teritorijas prie pat Gazos Ruožo sienos.

Savo metu man lankantis Gazoje vienas iš arabų pirštu rodė per tą sieną sakydamas, kad jo protėvių kapai yra ten. Jis pasakojo, kaip jo tėvai jėga ir brutaliai buvo išmesti ir uždaryti iš visų pusių tvora atitvertoje teritorijoje - Gazos Ruože. Jis tvora atribotas tiek nuo Izraelio, tiek nuo Egipto, o Viduržemio jūroje patruliuojantys Izraelio pakrančių apsaugos laivai ir iš šitos pusės neleidžia Gazos gyventojams pasijusti bent kiek laisvesniais.

Šiame konflikte abi pusės turi savo tiesas. Visgi naivu būtų tikėtis, kad bemaž 3 mln. žmonių, suvaryti į 140 kvadratinių kilometrų pliažo ruožą, kepinami saulės ir galintys išgyventi tik iš Europos organizacijų ir to paties Izraelio duodamo maisto, nebūtų labai lengvai indoktrinuojami įvairių religinių fanatikų, kokiais yra „Hamas".

Svarbu atkreipti dėmesį į dar vieną reikalo pusę. Patys izraeliečiai „Hamas" atsiradimą sieja su Izraelio specialiųjų tarnybų veikla ir to paties B.Netanjahu politika. Kaip žinia, 2005 metais Izraelio ministras pirmininkas Arielis Šaronas (Ariel Sharon) atitraukė iš Gazos Ruožo visas Izraelio pajėgas ir administraciją, teigdamas, kad ši teritorija priklauso Palestinos savivaldai ir jie ten neturi ką veikti.

Palestinos savivalda truko neilgai. Izraeliečiai pasakoja, jog bandydami susilpninti palestiniečių administracijos įtaką, B.Netanjahu politikos vykdytojai stimuliavo „Hamas" atsiradimą. Vėliau organizacija tapo Palestinos arabų savivaldos administracijos priešu.

„Hamas" nužudė 300 Palestinos arabų policininkų ir išmėtė per langus administracijos darbuotojus. Taip jie užgrobė valdžią Gazos Ruože ir ilgą laiką „Hamas", naudodamas ES, tarptautinių organizacijų ir žydų duodamas lėšas, kūrė savo karinę infrastruktūrą. Niekaip negaliu patikėti, kad Izraelio administracija pati leidusi įsikurti ir įsigalėti „Hamas", neturėjo šioje organizacijoje savo agentų.

Galbūt šiais faktais įmanoma paaiškinti ir keistąjį Izraelio premjero kalbėjimą pastarosiomis dienomis. Pradėjęs nuo „keršto akcijos" organizavimo, jis dabar šneka tik apie karinių ir administracinių „Hamas" galių sunaikinimą. Kur tokiu atveju lieka politinė-ideologinė „Hamas" galia? Nes organizacija, teigianti, kad kiekvieno padoraus sunito, kuriais yra ir „Hamas" žmonės, pareiga yra užmušti žydą. Ir kuo daugiau, tuo geriau. Manau, kad šis mano pateiktas kontekstas gali padėti suprasti, kas vyksta ir kodėl.

- Gal įtakos konfliktui turėjo ir daugiau veiksnių?

- Reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad daugelis izraeliečių šiandien suvokia, jog viena pagrindinių atakos priežasčių yra viešos Izraelio politikų pjautynės ir nesantaika, kuri jau pasiekė ir karinį sektorių. Čia nesutaria buvęs gynybos ministras Benis Gancas ir generolas Ichakas Brikas, kuris kaltina oponentą valdžios CAHAL‘e (Izraelio gynybos pajėgos, - red. past.) užgrobimu ir siekiu užgrobti valdžią visame Izraelyje.

Sproginėjanti šalies saugumo ir gynybos politika negalėjo būti neatakuota. Kalbėdamas su vienu aukštu Izraelio karininku paklausiau, kokia buvo Izraelio kariuomenės reformos prasmė? Jis atsakė, kad tai yra kvailiausias kopijavimas sprendimų, kurie buvo realizuoti JAV kariuomenėje, todėl ir čia įsigaliojo draudimas kariškiams patiems priimti sprendimus net kovinėje aplinkoje, o sprendimų priėmimui buvo suformuotas ilgas kelias.

Perkeliant tai į konkrečią situaciją aiškėja, kad automatinės ginklų sistemos, kurios iš Izraelio pusės gynė sieną su Gaza, buvo atjungtos, nes nebuvo galima, kad automatinė gynyba turėtų įtakos sprendimams panaudoti ginklą.

Eilei kariškių buvo leidžiama naudoti šaunamąjį ginklą tik tuo atveju, kai jie gauna tiesioginio viršininko leidimą. Perkeliant situaciją į realybę, prieigas prie sienos saugantis Izraelio snaiperis, norėdamas šauti į atakuojantį „Hamas" smogiką, turėjo laukti trijų asmenų - politiko, karo vado ir savo tiesioginio viršininko - leidimo. Ir šauti leista tik į kojas, kas gerokai apsunkino sienos su tomis pajėgomis, kurios ten buvo dislokuotos, gynybą.

Situaciją paaiškina ir tai, kodėl „Hamas" pajėgos dešimt kartų imitavo sienos puolimą ir tik vienuoliktą kartą, užliūliavę apsaugos, kuri vėl laukė imitacijos, dėmesį puolė.

Izraeliui turint tokią ilgą sprendimų priėmimo grandinę gerai surepetuotas proveržis pavyko. Toliau sekė iš anksto planuotos žudynės, nes proveržį surengusių kariškių rankomis buvo atliktas techninis darbas. Juos sekė lazdomis ginkluota mina, paskui kurią ėjo speciali likvidatorių komanda, kaip aiškėja iš konflikto analizės.

Ataka buvo organizuota taip, kad būtų galima prognozuoti Izraelio atsaką ir matome griaunamą Gazos Ruožą, į kurį paleista apie 6000 bombų ir raketų. Nors žydai naudoja „chirurginį", labai tikslų bombardavimą, puikiai veikianti 22 arabų šalių propaganda ir viešieji ryšiai sukūrė šiame izoliuotame civilizaciniame komplekse, kuriuo yra arabų pasaulis, vienareikšmę nuomonę ir užtikrino palaikymą idėjai apie tai, kad su Izraeliu turi būti pabaigta.

Klausimas, ar Izraelio projektas uždaromas jau šiandien, kabo ore. Šį klausimą vis plačiau diskutuoja įvairūs propagandistai, kurie bando supažindinti su šia mintimi visuomenę bei pateikti, kad toks atvejis yra visiškai įmanomas. Taip pat ore sklando idėja, jog JAV pagaliau atsibodo nuolatinės Izraelio kuriamos problemos ir biblinio profilio reagavimo būdai XXI amžiuje šaukiant apie kerštą ir „dantį už dantį" bei ignoruojant nusistovėjusias politinio komunikavimo normas. JAV nusibodo mėtyti pinigus projektui, kuris neturi perspektyvos, nes išspręsti klausimus šiandien taikomais metodais nėra įmanoma, todėl galima tik kartoti tą pačią situaciją mokant tuos pačius pinigus ir prarandant galimybę bendradarbiauti su arabų pasauliu.

Yra ir karinė problemos dedamoji. Pabandykite suformuluoti JAV-Izraelio karinei koalicijai netolimoje perspektyvoje šmėžuojančius karinės kampanijos tikslus. Jeigu į kovą prieš Izraelį pradeda jungtis Iranas ar Libanas, ar įmanoma tikėti galimybe vienu šeštojo JAV laivyno smūgiu nušluoti visą Iraną nuo žemės paviršiaus? Iranas, patirdamas sudėtingesnes sankcijas nei šiandien patiria Rusija, sugebėjo išsilaikyti, sukurti ekonomiką ir perdirbimo pramonę bei sėkmingai vystyti prekybos nafta kontrabandą su tomis pačiomis JAV įmonėmis.

Visiems aišku, kad vienu smūgiu ar taikant vien jėgą tiek šios, tiek su kitais Izraelio priešais susijusios problemos išspręsti nepavyks. Kokius kampanijos tikslus ir uždavinius politikai turėtų formuoti JAV pajėgoms, jeigu jėgos sprendimą pasiekti yra labai sudėtinga? Įmanomas tik kompleksinis politinis-ekonominis-karinis ir net sakyčiau kultūrinis-civilizacinis sprendimas, kuriam reikia laiko. Toks požiūris nėra populiarus Izraelyje, tačiau jis pradeda įsigalėti jaunų europiečių ir amerikiečių galvose. Ir turime keistą fenomeną, kai Harvardas pasisako prieš Izraelį. Įdomiausia, kad tai supranta ir jauni žydai, todėl sprendimų priėmimas tampa vis sudėtingesnis.

Man aptarinėjant šį klausimą su kolegomis iš Jungtinės Karalystės, kuri iki praėjusio amžiaus vidurio turėjo JTO mandatą valdyti teritorijoje, kurioje vėliau susikūrė Izraelis, paklausiau, kas lėmė, kad šalis atsisakė toliau naudoti šį mandatą. Atsakymas buvo paprastas - britams buvo suprantamas Izraelio kaip valstybės kūrimo šioje teritorijoje neefektyvumas ilgalaikėje perspektyvoje. Taip pat jie nebuvo linkę veltis į kovą su žydų teroristais, todėl ir pasitraukė. Suvokdami, kad kuriama Izraelio valstybė bus nuolatinių konfliktų pretekstu ir nenorėdami tame dalyvauti, atsisakė mandato ir sėkmingai sukūrė Transjordanijos valstybę, šiandien žinomą Jordanijos pavadinimu, ir regione savo klausimus sprendžia tokiu būdu.

O štai Stalino projektą sukurti Izraelį parėmusi JAV įklimpo į nuolatinį jai primestų problemų sprendimą, kadangi žydų lobistai, darydami įtaką abiem partijoms, yra pavertę JAV nuolatiniu Izraelio ginčų su arabų šalimis dalyve.

Visas šis klausimų kompleksas šiandien, manau, ir guli ant pagrindinio derybų stalo.

- Prancūzija pažadėjo apginkluoti Armėniją, vėliau pasirodė informacija apie tai, kad Azerbaidžanas gali užpulti kaimyninę valstybę. Kiek tai realu?

- Informacija buvo trumpalaikė ir jau yra pasenusi, tačiau komentaro reikia. Prancūzijos bandymas dalyvauti konflikte, kurio geografija sunkiai suvokiama ne tik eiliniams piliečiams, bet ir Prancūzų politikams, yra susijęs su galinga armėnų lobistų veikla Prancūzijoje.

Ar azerai gali pulti? Jau vyksta Ilhamo Alijevo ir Nikolo Pašiniano pasitarimai, kuriuose randami reikalingi sprendimai. Manau, kad jeigu Rusijos politikai ir specialiosios tarnybos nepakeis N.Pašiniano premjero poste, ne tik puolimo nebus, bet greitai laiku pamatysime naujus Armėnijos ir Azerbaidžano santykių daigus.

- Auga įtampa tarp Serbijos ir Kosovo. Ko čia galima laukti?

- Šiandien chaoso kūrimas ir karinių konfliktų dirbtinė gamyba įvairiuose potencialiai karštuose taškuose yra pagrindinis dienotvarkės klausimas Rusijai. Bus stimuliuojami serbų nacionalistų veiksmai, į tai įtraukiant įvairaus plauko „visuomenininkus". Juolab kad tai ne kartą yra pavykę. Pasaulis tai suvokia, todėl šiandien labai budriai žiūri į šią situaciją ir daro labai daug, kad šis konfliktas neperaugtų į ginkluotą susipriešinimo fazę.