1 nuotr.Izraelis teoriškai turėtų būti suinteresuotas stabilia valdžia Sirijoje ir netgi Bašaro al-Asado, kuris nemėgino atsiimti žydų okupuotų Golano aukštumų, išsaugojimu poste, tačiau vakar netikėtai smogė Sirijos valstybinių pajėgų aerodromui.
Prof. dr. Egdūnas RAČIUS, Islamo tyrinėtojas, politologas:
Reikėtų pažvelgti į Izraelio ir Sirijos santykius per istorinę perspektyvą. Kai žydų valstybė atplėšė nuo Sirijos Golano aukštumas, tuo metu Sirijai vadovavo dabartinio prezidento tėvas, kuris buvo labai karingas karininkas ir vyko abiejų šalių susipriešinimas. Neišsprendus to konflikto Sirijos ir Izraelio santykiai liko karo būklės, šalys niekada nepasirašė jokios taikos sutarties ir niekaip nenormalizavo santykių. Bet 1999 m. į valdžią atėjus B.al-Asadui, kuris neturėjo nei karinės patirties, nei tiesioginio susidūrimo su žydų valstybe patirties, tas santykis peraugo į savotišką „šaltąjį susitaikymą“ - formaliai Golano aukštumos tarsi turėtų priklausyti Sirijai, bet jas kontroliuoja Izraelis, Sirija to nepripažįsta, tačiau nieko ypatingai dėl to nedaro... Todėl pastaruosius kelis dešimtmečius iki pat Arabų pavasario Izraelis buvo ramus, kad Sirija yra prognozuojama šiame regione, neiškrės jiems kokio nors karinio „pokšto“ ir nebandys jėga susigrąžinti šių teritorijų.
Be to, Izraelis jautėsi labai saugiai ir dėl to, kad žinojo, jog Damaske yra „geležinės rankos“ valdžia, skirtingai nei kokiame nors Libane, kuris visą laiką balansuoja ties sprogimo riba. Vadinasi, savo saugumo politiką Izraelis galėjo konstruoti remdamasis prielaida, kad Damaskas ne tik nekrės jokių pokštų, bet ir kad Sirijos viduje neprasidės procesų, kurie galėtų baigtis priešiškesnės valdžios žydų valstybės atžvilgiu atėjimu. Būtent tai ir galėjo nutikti 2011 metais, kai Sirijoje prasidėjo maištas.
Aš neturiu jokių duomenų ir negaliu tuo spekuliuoti, bet jeigu kas nors išleistų dokumentus, kuriuose būtų kaip nors įtikinamai parodyta, jog Izraelio specialiosios tarnybos padėjo B.al-Asadui 2011 metų pirmoje pusėje dorotis su maištininkais, teikdamos atitinkamus žvalgybos duomenis, aš nenustebčiau... Prisiminkime šiame kontekste Egiptą, kuriame pasikeitė valdžia ir Izraeliui tapo neramu, jog Egiptas atšauks taikos sutartį ir prasidės naujas susipriešinimo etapas. Todėl Sirijoje Izraelis tikrai turėjo rūpintis, kad B.al-Asado režimas nežlugtų, nes tie, kurie ateitų po jo, būtų „Hamas“ tipo islamistai, kurie turėtų savo pretenzijų.
Taigi, iki maišto Izraelis galėjo jaustis ramiai, o kai jau negalėjo taip jaustis, turėjo imtis kažkokių priemonių. Tos priemonės nebūtinai buvo matomos, tai nebuvo kokie nors išpuoliai ar bombardavimai - galbūt atitinkamų grupių finansavimas, galbūt informacinė sklaida ir t.t. Bet vienas iš košmariškų Izraeliui scenarijų vis dar gali nutikti, jeigu kokie nors radikalūs elementai užimtų Damaską, - tuomet žydų valstybė turėtų mobilizuotis rimtam karui. Reziumuojant galima teigti, kad Izraelio interesas yra išlaikyti B.al-Asadą gerokai susilpnėjusį, kad jis dar mažiau būtų pajėgus iškrėsti kokį nors pokštą, nes viltis, kad ten į valdžią gali ateiti kokios nors liberalios jėgos, kurios normalizuotų santykius, būtų labai naivu. O kodėl nusprendė būtent dabar bombarduoti Damasko aerodromą, nežinau, ten galėjo būti daugybė priežasčių. Žiūrint plačiau - Izraelis šiame Sirijos fronte koordinuoja veiksmus su Rusija. Galbūt įvyko kokia nors logistinė klaida, o gal buvo tikimybė, kad Sirijos ginkluotė iš apleisto aerodromo pateks į kokių nors radikalų rankas, - nenorėčiau spekuliuoti šiuo klausimu.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
