Karo žaidimai pagal primityvų scenarijų

- Europos Teisingumo Teismas priėmė sprendimą patvirtinti mechanizmą, leidžiantį blokuoti lėšas šalims, kuriose pažeidžiama vadinamoji „įstatymo viršenybė". Išvertus į žmonių kalbą, tai reiškia, kad nacionalinių valstybių įstatymai yra nieko verti, nes niekieno nerinktų Briuselio biurokratų sukurpta „teisė" yra aukščiau nacionalinės teisės. Jeigu Rytų Europos valstybėms tokį scenarijų būtų papasakoję prieš stojant į ES, ar daug atsirastų norinčių ten stoti?

- Pradėti reikėtų nuo to, jog dalyvavimas Europos Sąjungoje (ES) yra susitarimo reikalas, t.y. konkretus kontraktas. Ir tai, kas dabar vykdoma iš ES vadovybės pusės, yra ne kas kita, kaip kontrakto laužymas. Britai jau pademonstravo, ką reikia daryti, norint išsivaduoti iš kontrakto laužytojų gniaužtų. Todėl šiandien įmanomas tik toks aktyvus sprendimas.

Sena patarlė sako, kad jeigu tave du kartus apgavo tas pats žmogus, vadinasi, esi išvien su „žuliku". Panaši situacija ir čia - jeigu mes tylime bei kenčiame, tai reiškia, kad mums tai naudinga. Jeigu mes kenčiame valdžiukę, kuri toliau tyčiojasi tiek iš mūsų pačių, tiek iš mūsų vertybių, taip pat ir mūsų kaimynų, vadinasi, tai mums patinka arba yra naudinga. Šiuo atveju logika yra nepriekaištinga...

- Tačiau pikti liežuviai mala, kad jeigu netyčia vokiečiai su prancūzais ką nors pažeistų „Europos teisės viršenybės" srityje, tai niekas jiems jokių išmokų nenurėžtų, o Briuselyje apie tokį scenarijų niekas neišdrįstų nė pagalvoti... Tie pikti liežuviai tikriausiai neteisūs ir ES visi yra lygūs tarp lygiųjų?

- Žinoma, jeigu nebūtų dar lygesnių... Prisiminkime, kad šitą organizaciją kaip „Plieno ir anglies sąjungą" sukūrė būtent vokiečiai su prancūzais, todėl jie įsivaizduoja, jog šiame sindikate valdo „auksines" akcijas. Ypač taip jaučiasi vokiečiai. Būtent jie eksploatuoja visą šitą rinką, todėl jie „pirko" mūsiškius už skalbimo miltelius bei alų, o visokio plauko išdavikai tuo metu naikino Lietuvos branduolinę energetiką, pjaustė laivyną ir parceliavo visą šalį tik tam, kad įtiktų „auksinių" akcijų valdytojams.

Aš verkiau, žiūrėdamas į supjaustytus laivus Lietuvos ir Latvijos pakrantėse. Bet turint galvoje, kad daugiau nei 86 proc. Prancūzijos elektros energijos pagaminama atominėse elektrinėse, o branduolinio kuro chroniškai trūksta, tai visi menkaverčiai padarėliai turi uždaryti savo atomines elektrines, kad prancūzai nepristigtų kuro... Todėl viskas buvo labai tiksliai pasverta: lygiai taip pat, kaip rusai čia naudoja savo įtakos agentūrą mūsų valdžiukės gretose, taip ir vokiečiai su prancūzais daro tą patį... Nieko nuostabaus čia nėra.

- Tuomet pašnekėkime apie rusus, kurie visuotinai pasakoja, kad atitraukia kariuomenę iš Ukrainos pasienio, o vakariečiai be reikalo kelia triukšmą. Jūs kaip tik šiuo metu esate Ukrainoje, tai gal iš ten geriau matyti: atitraukia ar ne?

- Žinoma, kariuomenės niekas niekur neatitraukė - tai yra grynas melas. Viskas yra atvirkščiai - kaip tik šiomis valandomis prie sienos perkeliamos naujos pajėgos. O šiuo metu vyksta tam tikras manevravimas, kuris primena filmuką apie Mauglį: ten toks didelis smauglys rangosi prieš būrį beždžionių, jas hipnotizuoja, o kai beždžionės patenka į transo būseną, tuomet jas ramiai suvalgo...

Taigi, šis rusų manevravimas yra tolygus pitono judesiams - analogija yra tiksli. Rusiška strategija yra paprasta ir primityvi. Pirmiausia jie pabandė išgąsdinti bei „nupirkti" daugybę europietiškų šunsnukių Vokietijoje ir Prancūzijoje - jie už rusiškus pinigus turėjo važinėti į Ukrainą ir „prievartauti" ukrainiečius pasirašyti rusišką Minsko susitarimų versiją, taip pat įgyvendinti absoliučiai Ukrainai žalingą vokiečių prezidento Franko Valterio Štainmejerio (Frank-Walter Steinmeier) strategiją.

Beje, vokiečiai ukrainiečiams tam net siūlė kreditus itin nepalankiomis sąlygomis... Kitaip tariant, buvo daroma viskas, kad Ukraina užimtų nepalankią poziciją ir kad jie kartu su rusais galėtų šią šalį „melžti". Nepavyko. Tada atėjo laikas karinei atakai. Štai čia paaiškėjo, jog Europos ir Jungtinių Valstijų bei Didžiosios Britanijos interesai smarkiai skiriasi.

Tad galima net pasidžiaugti britų premjero Boriso Džonsono (Boris Johnson) pasaulio suvokimu. Ukrainiečiai netrukus gavo rimtą politinę, psichologinę bei materialią paramą ir staiga paaiškėjo, kad sąlygos rusų atakai netinkamos, tankai užklimps purve, o ukrainiečiai šaudys. Ataka užgeso. Tuomet buvo pereita prie trečiojo strategijos komponento - paimti badu.

Kitaip tariant, ir toliau laikyti karines pajėgas prie Ukrainos sienų, manevruoti ir gąsdinti. Būtent dėl tokių veiksmų užsienio investuotojai bėga iš Ukrainos, evakuojamos ambasados, nėra lėktuvų reisų ir t.t. Pati primityviausia viduramžiška strategija yra apsupti miestą ir laikyti jį tol, kol visi visus suvalgys... Dabar mes esame šioje stadijoje.

- Bet juk iš tiesų investuotojai ir ambasadoriai traukiasi. Tai rusai šįkart laimi?

- Manau, kad „išmintingasis" V.Putinas ir vėl apsiskaičiavo. Nes tie, kas prisimins rusų vykdytą Vakarų Berlyno blokadą ir amerikiečių sukurtą aviacinį tiltą, supras, jog tokie tiekimai dažnai yra naudingesni tiems, kurie tiekia, negu tiems, kurie juos priima, todėl ukrainiečiai bus palaikomi bet kuria kaina, o ši strategija tiesiog „užsprings". Nes laikyti tokias pajėgas prie Ukrainos sienos yra gana brangiai kainuojantis malonumas.

- Rusijos Dūma priėmė dokumentą, tarsi „paskatinimą" V.Putinui pripažinti Donecko ir Luhansko „respublikų" nepriklausomybę. Pripažins ar ne?

- Šių „respublikų" pripažinimas sulaužytų visą V.Putino strategiją. Valstybiniu lygiu pripažinus šias teritorijas, V.Putinas iškart prarastų vadinamuosius „Minsko susitarimus", o jiedu su S.Lavrovu yra tiesiog maniakiškai prisirišę prie šio dokumento - S.Lavrovas nori V.Zelenskį pakabinti ant kabliuko, kad galėtų mėgautis, kaip jis rangosi perdurtas, o V.Putinas mėgina karste mylėti gražuolę, nors jai tas ir nepatinka (bet iš dainos žodžių neišmesi - visi mes žinome tas kriminalines V.Putino mėgstamas „čiastuškas"). V.Putinas negali jų pripažinti, nes tai reikštų prarasti įtakos mechanizmą.

Tačiau galima ir kitokia strategija. Jeigu jis pripažįsta, atsiranda dvi pseudovalstybėlės, prieš kurias Rusija turi įsipareigojimų, o tuomet pakanka „provokacijos" iš Ukrainos pusės, apie kurią Rusija jau ne kartą skelbė - t.y. cheminio ginklo panaudojimas. Štai tada Rusija su visais savo satelitais iš Armėnijos, Kazachstano ar Turkmėnijos iškart pultų „ginti" šias teritorijas ir veržtis į Ukrainą, kad pakeistų „nusikalstamą režimą". Taigi, V.Putinas turi du pasirinkimus: nepripažinti ir tęsti žaidimus su „Minsko susitarimais" arba pripažinti ir eiti į aktyvią konflikto fazę, kai tik orai atšils ir dirva pradžius, kad galėtų pravažiuoti tankai...

- Vokietijos kancleris Olafas Šolcas (Olaf Scholz) rėžė pareiškimą, kad šiuo metu nesvarstoma ir nediskutuojama Ukrainos narystės NATO perspektyva... Ar tai reiškia, kad, atėjus tinkamam laikui, vokiečiai bet kuriuo atveju blokuos Ukrainos galimybes tapti Aljanso nare?

- Ukrainai priėmimas į NATO artimiausią dešimtmetį nešviečia. Ir šie O.Šolco pareiškimai tik patvirtina Vakarų pasirengimo lygį nusileidinėti Rusijai. Rusai puikiai suvokia, jog, norint užblokuoti Ukrainos patekimą į NATO, jiems pakanka paskambinti Viktorui Orbanui arba sukelti Užkarpatėje vengriškai kalbančių asmenų konfliktą su vietine valdžia. Rusų apskritai negąsdina NATO plėtimasis - tai tėra blefas, kuriuo jie naudojasi.

Rusams reikalinga Ukraina, kurią jie nori nusitempti kartu su savimi į aną pusę „geležinės uždangos", nes ji jau leidžiasi. V.Putinas kaip per kalkę bando atkartoti 1946 m. scenarijus, aiškindamas, kad iki Antrojo pasaulinio karo tam tikra Ukrainos dalis priklausė Rusijai, todėl nori pasiimti arba visą Ukrainą, arba bent jau kairiąją Dniepro pusę, paverčiant tiek Azovo, tiek ir Juodąją jūrą Rusijos vidaus ežerais. Toks yra žaidimas. O Vakarų žaidimas turi būti neleisti jam tą padaryti ir priversti suvalgyti tas išmatas, kurių jis prikūrė Luhanske ir Donecke.

- Palengva pereikime prie medicinos: daug kur pasaulyje atšaukiami visi pandeminiai apribojimai ir gerokai švelninama „kovidinė" isterija. Kas nutiko? Liga baigėsi?

- Šiandien visiškai aišku, jog daugybė šių suvaržymų yra politiniai-informaciniai žaidimai, kuriuos žaidžia daugelio valstybių vadovai, apsėsti maniakinės idėjos reformuoti pasaulį „pagal Švabą". Tačiau susidūrus su rimtesniu pasipriešinimu tiek Kanadoje, tiek Europoje, valdžiukės gavo komandą neiti į konfrontaciją, atsitraukti ir nuleisti garą. Bet rudenį ataka vėl prasidės, todėl atokvėpis nebus ilgas, juolab kad visokios šimonytės turi prikaupusios daugybę vakcinų ampulių. Juk mes nenorime, kad jos be reikalo surūgtų sandėliuose...