Kas mums naudingesnis JAV prezidento poste?

- Daugelis Vakarų politikų viešai priekaištauja Baltarusijos prezidentui Aliaksandrui Lukašenkai, kad jis nesišneka su opozicija ir „neieško dialogo“... O kur jam tą opoziciją rasti? Su kuo šnekėtis? Ir - apie ką?

- Baltarusijoje išties nėra nė vieno asmens, kuris realiai galėtų prisiimti nacionalinio lyderio vaidmenį. Sviatlanos Cichanouskajos bandymai pasakyti, kad ji ir yra tas lyderis, tiesiog vaikiški... Lyderis, kuris kovoja už savo šalies idealus, turi turėti aiškų suvokimą, ką jis nori padaryti ir ko pasiekti. Kai S.Cichanouskajos klausia, kam priklauso Krymas, ji tyli, o kai jos bandoma išklausinėti apie įsivaizduojamą Baltarusijos ateitį (su Rusija ar ne) ji dar labiau tyli... Pagrindinė lyderio funkcija yra parodyti savo tautai valstybės ateities gaires. Tol, kol Baltarusija tokio lyderio neturės, tai nei Vakarams, nei pačiam Batkai tikrai nebus su kuo kalbėtis... Ir ne tik jiems. Tiesiog, tol baltarusių tauta bus tampoma įvairių tiek vakarietiškų, tiek rusiškų finansinių grupuočių pasistatytų vadukų. Porą iš jų, aiškiai prorusiško veikimo lyderių, Batka yra sukišęs į kalėjimą, o provakarietiški vadukai šįkart ten nepakliuvo... Situacija čia labai paprasta. Kur kas sudėtingesnė yra lietuviškų, pavadinkime, politikų situacija - nutempus 50 tūkstančių žmonių iki Medininkų ir ten neradus nė vienos rankos, kurią galėtų paspausti...

- Na, nesakykite, juk net paleidome į Baltarusiją balionėlius...

- Taip. Bet tai buvo demonstratyvi propagandinė akcija, kuri nieko, išskyrus papildomą konfliktą, Lietuvos ir Baltarusijos santykiuose, neįnešė.

- Tuomet ką daryti su visa šita revoliucija? Ji jau baigėsi, ar dar tęsis?

- Tie, kurie įsivaizdavo, kad jie dalyvauja revoliuciniame procese, arba, kaip kai kurie mūsų politikai, bandė pasišildyti prie svetimos revoliucinės ugnies ir pataisyti savo abrozdėlius artėjant rinkimams, turėtų prisiimti atsakomybę už tai, kad per paskutinius 20 metų nei valstybiniu, nei partiniu lygmeniu Lietuva nieko nedarė, kad Baltarusija išsiugdytų politinius lyderius. Lyderius, kurie galėtų šiandien imtis veiksmų ir atsakomybės už tai, ką pradėjo eiliniai žmonės, neapsikentę absurdo jausmo, su kuriuo jiems tenka gyventi daugybę metų. Ar revoliucija baigėsi? Manau, kad ne. Ši revoliucija labai priklausys nuo procesų, kurie jau prasidėjo, vyksta, auga ir kyla Rusijoje. Tai, ką mes šiandien matome Baškirijoje, ginant Šventąjį Kalną, ar Chabarovske, kovojant už savo savigarbą, mūsų akyse tiesiog perauga į politinius reikalavimus ir visiškai kito lygmens protestus: nuo „paleiskit gubernatorių“ iki „atkurkime Tolimųjų Rytų Respubliką“... Šie procesai, stichiškai prasidedantys tai vienoje, tai kitoje vietoje, plečiasi per visą Rusiją. Manau, kad vienas iš trigerinių mechanizmų bus artėjantys Rusijos savivaldos rinkimai.

- Šiame kontekste įdomi ir Aleksejaus Navalno nuodijimo istorija. Ar Vakarai ir toliau „pragmatiškai“ bendraus su vyriausiuoju nuodytoju?

- A.Navalno nelaikau savarankišku opozicijos politiku. Visa tai, ką jis darė, buvo bendradarbiavimas su viena iš valdžios siekiančių ir tarpusavyje konkuruojančių Rusijos grupuočių bei jos interesų atstovavimas. Panašu, kad šių Kremliaus bokštų kovoje jis ir nukentėjo. Ar vakariečiai ir toliau rinksis pragmatišką politiką? Žinoma. Kaip ir po Skripalių ar Litvinenkos nuodijimo Anglijoje, kaip ir po čečėnų lyderių šaudymų Vokietijoje, kaip ir po lindimo prie Amerikos rinkimų ar „Brexit“ proceso, kaip ir po skverbimosi į Vakarų valstybių duomenų bazes - visada vyravo „pragmatizmas“. Mes turime pripažinti, kad ne tik Baltarusija neturi lyderių. Vakarų pasaulio „lyderiai“, geriausiu atveju, tempia tik savo šalies ribose jiems patikėtą naštą, bet tai nėra lyderiai, kurie gebėtų vienyti Europą. Mes neturime nei Čerčilio, nei de Golio, nei Ruzvelto mastelio asmenybių, kurios šiandien būtų išskirtinai reikalingos. Todėl V.Putinas tikisi, jog artėjanti audra bus nelabai stipri ir jis išlaikys savo pozicijas.

- Tačiau netikėtai vakariečiai šiomis dienomis sugebėjo rusams gana smarkiai pakenkti: Maskva šiomis dienomis išreiškė nerimą dėl ES planų įvesti anglies mokestį importui iš ne ES valstybių narių - esą toks Briuselio žingsnis gerokai smogtų nuo energetinių išteklių prekybos priklausomai Rusijai. Ar tai padaryta specialiai, ar išėjo atsitiktinai?

- Kokie bebūtų tie Vakarų pasaulio lyderiai „skysti“, tačiau susitarimas pabaigti su Putino klika egzistuoja... Nepaisant D.Trampo izoliacionizmo bei vengimo kištis į Europos reikalus, tai yra bendras Europos, Jungtinių Valstijų ir kai kurių Azijos šalių projektas, o kilpa, užmesta ant Rusijos kaklo, veržiasi. Šiuo momentu nei filmukai su baisiomis raketomis, nei kitokio tipo gąsdinimai efekto neduoda, įplaukos į biudžetą mažėja, energetikos išteklių kainos krenta, žmonių nepasitenkinimas Rusijoje auga, o protestinis elektoratas, galima sakyti, jau pasiekė savo brandą. Šis ruduo bei laikotarpis apie Naujuosius metus Rusijoje bus gana neramus.

- Sirijoje šią savaitę įvyko Rusijos ir JAV kariškių susidūrimas, o per incidentą sužeisti keli amerikiečių kariai. Regis, ne pirmas kartas?

- Kiek aš skaičiuoju, tai jau šeštas susidūrimas tarp JAV ir Rusijos kariškių. Tai rodo, jog ir vienos, ir kitos pusės kariai yra labai aiškiai ideologiškai motyvuoti, egzistuoja didelis priešiškumas, kuris anksčiau ar vėliau prasiverš į ginkluotą konfliktą. Jeigu skiedros guli ant žarijų, anksčiau ar vėliau jos pradės degti. Tokią situaciją dabar turime Sirijoje. Rusijos skverbimasis į pigios naftos šalis bei regionus vyksta ne iš gero gyvenimo: kad išgautų barelį naftos Libijoje ar Sirijoje, atsieina pora dolerių, o Rusijoje tektų už tą patį pakloti dešimtis dolerių. Taigi, šis skverbimasis į teritorijas, kurios šiuo badmečiu yra pelningos, žinoma, nelieka be Jungtinių Valstijų atsako. Šiandien tai baigėsi sumuštomis nosimis, o rytoj tai baigsis lavonmaišiais... Nieko gero pasakyti čia negaliu.

- Amerikos Viskonsino valstijoje vėl atsinaujino riaušės bei vandalizmo aktai, suradus naują pretekstą „kovoti už juodaodžių teises“, kai buvo nušautas vienas policijos nurodymų neklausęs juodaodis. Tai atsitiktinis reiškinys ar organizuotas iš šalies?

- Artėja rinkimai ir natūralu, kad demokratų partija turi interesą išlaikyti įtampą, kuri jau buvo gerokai nusilpusi. Mes puikiai matome, kaip dėl valdžios JAV kovoja dvi šimtametes tradicijas turinčios partijos. Čia visiškai aišku: valdžios praradimas demokratams tolygus mirčiai, o apie D.Trampą ir jo aplinką galima pasakyti lygiai tą patį. Taigi, einant į rinkimus išsaugoti šitą įtampą ir konfliktą yra labai svarbu, todėl ir juodaodžiai reguliariai bus nušaunami, ir vitrinos bus daužomos. Žinoma, rinkimams pasibaigus ir nusistovėjus situacijai, pasibaigs ir šis vitrinų šou.

- Na, o mums kas būtų naudingiau: D.Trampo pergalė ar Džo Baideno?

- Trumpalaikėje perspektyvoje, galimas daiktas, didelio skirtumo nebus. O ilgalaikėje perspektyvoje aš statyčiau už D.Trampą. Šiaip ar taip, mes jau matėme demokratų partijos su Baraku Obama priešakyje politiką Ukrainos krizės metu. Ir ne kas kitas, o B.Obama savo neveiklia ir absurdiška politika leido Krymo okupaciją ir kovas Donbase, o reikiamu metu visiškai nepadėjo Ukrainos vyriausybei. Ir tik D.Trampui gavus valdžią į rankas, pajudėjo reikalingi sprendimai, Ukraina buvo ginkluojama. Nepaisant visų meilės pareiškimų tarp D.Trampo ir V.Putino, spaudimas Kremliui įgavo realias formas tiek Kongreso lygmeniu, tiek Valstybės departamento bei pačios Prezidento administracijos lygmeniu. O visa tai vainikuoja paties D.Trampo priimami teigiami sprendimai Rusijos atžvilgiu. Žvelgiant į mūsų situaciją, aš manau, kad krizės atveju daugiau realios pagalbos mes gautume iš D.Trampo, nei iš trypčiojančių bei tūpčiojančių demokratų, saugančių savo kinietiškus aktyvus...