Kinija žino: kare silpsta ir Rusija, ir Vakarai

- Nepaisant Rusijos invazijos į Ukrainą ir branduolinių Maskvos grasinimų, JAV ir toliau didesniu geopolitiniu iššūkiu laiko Kiniją. Ką tokia saugumo strategija reiškia Vidurio ir Rytų Europai?

- Nemanau, kad šią strategiją reiktų tapatinti su JAV apsisprendimu veikti Rusijos ir Ukrainos atžvilgiu. Dažnai tokių strategijų skelbimas turi politinį dėmenį, kuris rodo, jog Rusijos grėsmė nėra tokia svarbi, kaip Kinijos įtaka. Strategija kuriama ilgalaikiam periodui, dešimtmečiams. Tai, kas išsakyta, veikiau išsakyta ateities perspektyvų prasme, negu apie šiandieninį Rusijos karą su Ukraina. Praktinė tokios strategijos reikšmė galėtų būti tokia, kad bus skirtas pakankamas finansavimas Kinijos įtakų sulaikymui. Čia reiktų kalbėti ne tik apie karinį konflikto dėmenį, bet pirmiausiai - apie Kinijos ekonominę plėtrą į kitus kontinentus. Kinija dabar užima anksčiau jai nebūdingą agresyvios ekonominės plėtros poziciją, pirmiausiai - Afrikoje, toliau - ir daugelyje Rytų Europos kraštų.

JAV strategijos teiginys, kad Kinija dabar turi daugiau galių pakeisti tarptautinę tvarką, negu to irgi norinti Rusija, yra tiesa. Rusija, bandydama spręsti savo problemas, griebiasi paskutinio argumento - karo. Tai - ne stiprybės, o atvirkščiai - silpnumo požymis. Rusijos visuomenė gauna įtikinamą paaiškinimą, dėl ko jai taip prastai sekasi. Todėl, kad ją slėgė totorių-mongolų jungas. Todėl, kad buvo revoliucija. Todėl, kad buvo Didysis Tėvynės karas. Todėl, kad vyksta Šaltasis karas. Todėl, kad dabar kariaujama su visu NATO.

Kinija šiandien laiko užėmusi labai aiškią poziciją: ši šalis stebi gaisrą „kitoje upės pusėje", stebi, kaip silpsta Rusija, kaip savo išteklius konfliktui eikvoja JAV ir Europa; Kinijai šiuo atveju pačiai nieko daryti nereikia. Kinai jau dabar skverbiasi į Sibirą, sudarydami ten ištisus konglomeratus. Jei tarp Rusijos ir Kinijos įvyktų konfliktas, labai tikėtina, kad Vakarai remtų Rusiją, bet tam aukščiausiuose Rusijos valdžios ešelonuose turi nelikti šiandien juose esančių žmonių. O iki to - labai toli.

- Rusijos diktatorius Vladimiras Putinas paskelbė, kad Rusija pasirengusi atnaujinti dujų tiekimą per dujotiekį „Nord Stream", kamuolys dabar esąs Europos Sąjungos pusėje. Ar nulips Europa nuo rusiškų dujų adatos - šįkart ir visiems laikams?

- V.Putinas ir jo aplinka turi pakankamai galingus įtakos mechanizmus Europoje. Tie žmonės, kurie sodino Europą ant dujų ir ant naftos adatų ar naikino savo valstybių kariuomenes, niekur nedingo. Todėl, žinoma, V.Putinas iš jų daug ko tikisi, kita vertus, jis gerokai vėluoja. Europos dujų saugyklos pakankamai užpildytos, mechanizmai aprūpinti Europą papildomais dujų tiekimais yra „atidirbti". Klausimas, kiek V.Putinui vėl pavyks politizuoti savo produktų tiekimus ir kiek Europos politikai vėl korumpuosis.

- Kremliaus atstovas Dmitrijus Peskovas neigia antrą mobilizacijos bangą. Kokios dabar galėtų būti apytikslės mobilizuotų Rusijos kareivių pajėgos fizinių asmenų skaičiumi?

- Deja, turime tik oficialius skaičius, arba tai, ką gauname iš savo žvalgybos. Mūsų žiniomis - apie 150 tūkst., Ukrainos pusėje - apie 1,4 mln. Bet jei kalbėsime apie visą turimą Rusijos pajėgumų skaičių, būtų apie 1 mln. 450 tūkst., o su visomis specialiosiomis tarnybomis ir struktūromis - apie 5 mln. asmenų. Ukrainiečių pusėje nusveria tik technika, ir tai - ne visur.

- Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas (Viktor Orbán) pareiškė, jog dėl taikos su Rusija turėtų derėtis ne Ukraina, o JAV. Ar tai nėra Kremliaus naratyvas, kad Ukraina šiame kare - pasyvioji pusė, karo laukas, jos žmonės kariauja svetimą karą, o tikrasis karas vyksta tarp Rusijos ir JAV?

- Niekšelis V.Orbanas jau kurį laiką veikė kaip ištikimas V.Putino agentas, tuo metu, kai kiti, bijodami prarasti savo visuomenių pasitikėjimą, atsitraukė. Toks jo teiginys - tai lyg per kalkę pakartotas Rusijos siūlymas, jog dėl Ukrainos būtų tariamasi be pačios Ukrainos. Dabar Rusija teigia, kad jos karas Ukrainoje gali generuoti milžinišką humanitarinę katastrofą, kurios sprendimui reikės kur kas didesnių lėšų, nei reikalauja pats šis konfliktas. V.Putinas tiesiog šantažuoja Vakarus šia katastrofa.

Dniepro upė - tai ištisa virtinė dambų ir hidroelektrinių. Vienai iš jų sugriuvus, kaip kortų namelis grius visos kitos. Milžiniška teritorija Dniepro baseine bus nuniokota vandens masių. Kitas scenarijus - Ukraina turi didžiulį kiekį nuodingų medžiagų saugyklų. Nereikia labai stengtis, kad šios medžiagos prasiskverbtų į požeminius vandenis, kartu su Dniepro tėkme patektų į Juodąją, iš ten - į Viduržemio jūrą. V.Putinas tuo ir šantažuoja, sakydamas - sėdame kalbėtis, arba bus katastrofa.

- Džo Baidenas (Joe Biden) paskelbė, kad kituose prezidento rinkimuose yra pasirengęs darsyk nugalėti Donaldą Trampą (Donald Trump). Tuo pat metu leidžia suprasti, kad svarsto galimybę derėtis su V.Putinu dėl taikos Ukrainoje. Ne per daug iš savęs tikimasi?

- Visi JAV politikų pareiškimai turi būti vertinami tik artėjančių Kongreso rinkimų fone. Nė vienas iš tokių pareiškimų nėra patikimas. Reiktų žiūrėti į realius veiksmus. Kol kas nėra ženklų, kad iš esmės keistųsi JAV politika Rusijos atžvilgiu. Tuo labiau, kad dabartinė politika duoda Valstijoms didelių dividendų - tiek politinių, tiek ir ekonominių. O Europa ir vėl negali verstis be JAV. Nei kariniu požiūriu, nei ekonominiu.

- Tremtyje gyvenanti Baltarusijos opozicijos veikėja Sviatlana Cichanouskaja pareiškė, kad Baltarusija turi oficialiai pasitraukti iš karo su Ukraina. Aišku, malonu to klausytis, bet kokia jos reali įtaka net ir Baltarusijos visuomenėje, tuo labiau - valstybėje?

- Jos reali įtaka netgi Baltarusijos opozicijoje - labai ir labai abejotina. Daugelis baltarusių opozicionierių laiko ją prorusiškos politikos veikėja. Neseniai ji dar svarstė, kam priklauso Krymas, siūlė V.Putiną derybininku tarp opozicijos ir Aliaksandro Lukašenkos, tad šiandieninis jos pareiškimas vertintinas kaip bandymas užimti poziciją, kuri tam tikroje perspektyvoje jai būtų naudinga. Realios įtakos čia nėra.

- Rusija įtraukė JAV technologijų milžinę „Meta" į „teroristinių ir ekstremistinių" organizacijų sąrašą. Ši įmonė valdo „Facebook" ir „Instagram" platformas, kurios uždraustos dar kovą. Priežastis - šiose platformose platinama „rusofobija". Iš pažiūros atrodo, kad apie tai turėtų kalbėtis ne politikai ar politologai, o psichiatrų simpoziumas. Šalis žudo ir prievartauja savo kaimynus, o sulaukusi šių veiksmų vertinimų verkšlena apie „fobijas". Kur tokios psichozės ribos?

- Pagal tokią logiką Rusija dar turėtų įtraukti į teroristų sąrašą visas įmones, teikiančias VPN paslaugas. Nes su VPN galima prieiti ir prie „Facebook", ir prie „Twitter", ir prie bet kokių kitų Rusijoje uždraustų socialinių tinklų. Nenuoseklus ponas Vova, oi, koks nenuoseklus.

Iš tiesų Rusijos politiniai pareiškimai nėra skirti tarptautiniam naudojimui. Visi jie skirti vidaus rinkai. Rusijos politikai siekia paaiškinti savo visuomenei, kad kovoja ne su Ukraina, o su visu Vakarų pasauliu, užtai jiems taip sunku. Dalis visuomenės po tokių sprendimų tiesiog atsijungia nuo uždraustų socialinių tinklų ir dar labiau izoliuojasi, tapdama dar labiau priklausoma nuo režimo propagandos.

Kalbant apie „rusofobiją", nuo Kražių skerdynių iki šūkių „mušk žydus, gelbėk Rusiją", iki Bučos, Irpenės ar Iziumo atvejų, kai Rusijos banditai kankino ir žudė žmones, eina ta pati teroro linija. Tai - rusiškasis fašizmas. Natūralu, kad toks Rusijos elgesys sukelia tai, ką ji ir vadina „rusofobija". Bet pastarasis terminas nėra tinkamas. Niekas Rusijos nebijo. Žmonės, gyvenantys Europoje ir Amerikoje, verčiau sutinka priimti atominio karo grėsmę, nei būti gąsdinami ar šantažuojami Kremliaus gaujos. Ši reakcija nėra jokia rusofobija. Tai - neapykanta rusiškajam fašizmui. Šiandien koalicija prieš Rusiją - didesnė, nei buvo susitelkusi prieš nacistinę Vokietiją.

- Karo fronte patirdama vieną pralaimėjimą po kito Rusija griebiasi technikos - raketų smūgių. Pritrūko patrankų mėsos?

- Ne tik. Vadindamas savo invaziją specialiosios operacijos vardu, Kremliaus režimas naudojo ne karinės operacijos logiką, o specialiųjų tarnybų operacijos logiką, su atskirais kariniais komponentais. Taip buvo iki šiol. Krymo tilto susprogdinimas žymi tam tikrą ribą, kurią galima lyginti su riba po Reichstago padegimo ar Perl Harboro bombardavimo. Nuo riboto karinių išteklių ribojimo pereita prie visavertės karinės operacijos, nuo teiginių apie brolišką ukrainiečių tautą ar netgi tos pačios rusų tautos dalį, prie propagandos, kad ukrainiečiai - totaliai fašizmo apimta žmonių masė, kurią belieka tik sunaikinti.

- Kiek tikėtina, kad Rusija griebsis paskutinio šiaudo - taktinio arba strateginio branduolinio ginklo?

Tokios tikimybės atmesti negalima. Reikia ruoštis blogiausiam. Artėjančios katastrofos galima išvengti tik jai tinkamai pasirengus.