Ko vertas Rusijos žodis?

Šiuolaikinis pasaulis neleidžia mums matyti galimybių horizonto toliau nei per kelis žingsnius. Jis susiaurėjo iki „čia ir dabar". Todėl neapibrėžta dabartis gimdo neapibrėžtą ateitį.

Šio straipsnio autorius neatliko sociologinės apklausos Lietuvoje apie Rusijos ir Ukrainos karo priežastis. Tačiau bendraudamas su „rusų pasaulio" šalininkais Lietuvoje visada girdėdavo tris Kremliaus agresijos priežastis: Ukraina nori įstoti į NATO, joje įsigalėjo fašizmas ir žudomi rusai. Tai iš dalies tiesa! Žinoma, išskyrus fašizmą.

Agresija prieš Ukrainą prasidėjo 2014 m. vasarį. Tačiau kasdieniame europiečio gyvenime minėta aplinkybė buvo pamiršta. Nors tai nestebina - psichologai nustatė, kad vidutinio žmogaus socialinė atmintis prisiminimus apie įvykius išsaugo apie šešis mėnesius.

Pasaulis, kokį jį prisimename iš vaikystės, yra juodas ir baltas. Kaip senas filmas. Šiais laikais aiškius kontūrus užgožia visokie „ne viskas taip aišku". Tai pakeičia juodai balto pasaulio vaizdą į pilką, o vaizduotė savo ruožtu provokuoja tikrovę. Ateitis, tai yra, įvykių horizontas, atrodo trumpas ir nelygus. Šiuolaikinis pasaulis neleidžia mums matyti galimybių horizonto toliau nei per kelis žingsnius. Jis susiaurėjo iki „čia ir dabar".

Todėl neapibrėžta dabartis gimdo neapibrėžtą ateitį2014 m. kovo 24 d. Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu įteikė pirmuosius medalius „Už Krymo sugrąžinimą" specialiųjų pajėgų „Berkut" kariams, taip pat Rusijos Juodosios jūros laivyno (laivyno, kuris pagal pirminį Ukrainos ir Rusijos susitarimą turėjo palikti Krymą 2017 m.) karininkams ir vadams bei Krymo respublikos vadovui Sergejui Aksionovui.

Kitoje medalio pusėje yra užrašas: „20.02.14 - 18.03.14". Šių medalių buvo pagaminta 25 000. Ta diena, tai yra, vasario 20-oji, tapo kruviniausia Maidano diena - buvo mirtinai sužeisti 48 taikūs protestuotojai ir keturi policijos pareigūnai.

Ukrainos generalinės prokuratūros duomenimis, per Orumo revoliuciją buvo sužeista 2500 žmonių, 104 iš jų mirė. Dauguma - 2014 m. vasarį. Žuvę protestuotojai buvo populiariai vadinami Dangaus šimtuku. Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, Kijevo centre žuvo 17 saugumo pajėgų pareigūnų.

Tuo metu Ukrainos prezidentas buvo Kijeve, kur vasario 21 d. su opozicijos atstovais pasirašė susitarimą dėl krizės Ukrainoje „sprendimo". Tai reiškia, kad specialioji karinė operacija Krymui užgrobti prasidėjo teisėtos Ukrainos valdžios laikais. Laikui bėgant Kremliaus vadovas žaismingai šypsosis ir sakys, kad „mes pasinaudojome proga".

Senas vaizdo įrašas ir absoliuti kvailystė

Nekintantis Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas per Maskvos ir Kijevo televizijos tiltą 1999 m. spalio 9 d. pareiškė: „Jeigu mes pradėsime iš ko nors ką nors atiminėti, tai tikrai bus atimta iš mūsų. Arba mes ką nors prarasime. Mažų mažiausiai pradėsime buvusios Sovietų Sąjungos perdalijimą ir nuo to niekada negalėsime atsigauti. Mes Rusijoje ką tik turėjome 400 ginčytinų teritorijų. Keturis šimtus! Noriu, kad visi tai žinotų. Tai pirmas dalykas. Antra, cukrus ir dujos tikrai yra antraeilis dalykas. Trečia, mes galime diskutuoti, bet tik diskutuoti, nes pagrindinė problema, mano nuomone, yra sunkus imperinis Rusijos palikimas."

Ši „absoliuti kvailystė" prasidėjo vasario 20 d., jei tikėti ant medalio iškalta data. Tuo metu Ukraina iš viso turėjo 50 000 karių, iš kurių maždaug septyni tūkstančiai buvo parengti kovoms. Dieną prieš tai Ukraina atšaukė privalomą jaunuolių šaukimą į kariuomenę ir nusiginklavo, nes pagal Budapešto memorandumą didžiosios šalys pažadėjo prireikus ją apginti.

Įdomu ir tai, kad tuo metu, kai Rusija įsiveržė į Krymą, Ukraina turėjo tarptautinį neprisijungusios šalies statusą, tai yra, buvo neutrali šalis. Kalbos apie Ukrainos siekius įstoti į NATO yra nesąmonė. Nestojimo į NATO klausimas buvo išspręstas valstybės įstatymu „Dėl vidaus ir užsienio politikos principų", kurį 2010 m. liepos 1 d. priėmė Ukrainos Rada.

Iki 2014 m. dauguma ukrainiečių - 66 proc. šalies piliečių - nepritarė stojimui į NATO. Situacija smarkiai pasikeitė po Krymo aneksijos ir prasidėjus karui. Rusijos invazija paskatino Ukrainą prašyti Briuselio paspartinti prisijungimą prie Aljanso. Užtat dabar lengva kalbėti apie vežimą prieš arklius, arba apie propagandos poveikį 1/8 planetos gyventojų, nes, kaip minėta, socialinė žmogaus atmintis informaciją saugo pusmetį. Akvariumo žuvytes propagandai panaudoti dar lengviau, nes jos laiko ir erdvės suvokimą išsaugo apie dešimt sekundžių.

2014 m. vasario 27 d. naktį Rusijos Juodosios jūros laivyno specialiųjų operacijų padalinio pajėgos užėmė Krymo autonominės respublikos Aukščiausiosios Rados ir Ministrų tarybos pastatus Simferopolyje. O anksti ryte jos įrengė kontrolės postus Perekopo sąsiauryje ir Čongaro pusiasalyje, nutraukdamos Krymo sausumos susisiekimą su žemynine Ukraina. Nuo šiol vasario 27-oji Rusijoje yra specialiųjų operacijų diena.

Taikos sutartis kaip tikrovės vaiduoklis

Invazijos pradžioje Ukrainos ir Rusijos draugystės, bendradarbiavimo ir partnerystės sutartis galiojo nuo 1997 m. gegužės mėn. ir, kaip tikėjo Ukraina, niekas nepasikeitė. Sutartyje buvo nurodyta, kad esamos sienos nebus pažeistos, kad bus gerbiamas teritorinis vientisumas ir kad yra daug kitų gerų bei aktualių nuostatų ateičiai. O 2003 m. sausio 29 d. prezidento V.Putino vizito Kijeve metu buvo pasirašytas susitarimas dėl abiejų šalių valstybinės sienos.

Šiuo metu neramiame pasaulyje įvairiais lygmenimis vyksta diskusijos dėl paliaubų susitarimo Rusijos ir Ukrainos kare. Kažkodėl buvęs aiškus kontūras, kad karą pradėjo būtent Rusija, ima išplaukti. Taip pat ir aiškiai įskaitomas juodai baltas supratimas, kad raktai į taiką saugomi Kremliuje.

Pasak Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio, „tereikia nustoti šaudyti" ir išvesti V.Putino karius iš Ukrainos. Ir įsigalės taika! O vertinant situaciją kiek kitaip, V.Putino propaganda tampa tiesa: Ukrainoje iš tikrųjų žudomi rusakalbiai, tiksliau - rusai. Per trejus karo metus negrįžtami Rusijos kariuomenės nuostoliai fronte viršijo milijoną.

Kaip sename filme apie rusų šnipą

O va tokią įdomią informaciją lengvai rasite interneto svetainėse: „Tilto per Lenos upę Jakutske, kurį žadėta pastatyti dar sovietmečiu, statybos kaina prilygsta maždaug keturių dienų karinių operacijų išlaidoms. Trijų dienų karinių veiksmų kaina prilygsta visam Krasnojarsko metro projekto, kuris taip pat žadamas gyventojams nuo sovietinių laikų, finansavimui. Keturių dienų karo išlaidos prilygsta geležinkelio tiesimo Tuvoje, kuris vietiniams gyventojams buvo žadamas jau daugelį dešimtmečių, išlaidoms."

Pasak prancūzų rašytojo Antuano de Sent Egziuperi (Antoine de Saint-Exupéry), „mes visi esame kilę iš vaikystės". Rašytojai dažnai būna teisūs. Kalbant apie sutartį su Rusija, prisiminkime seną ir neseną šalies agresorės istoriją, taip pat seną ir neseną jos sutarčių istoriją.

Vienu metu Maskvos caras (paprastų žmonių vadinamas caru tėvu) davė „amžiną valdovo žodį" neliesti Kazanės gyventojų, jei jie atidarys miesto vartus ir nesipriešins caro kariuomenei. Tačiau caras ne iš karto įžengė į miestą - jam sutrukdė krūvos negyvų miestiečių kūnų: caro kariuomenė negailestingai išžudė civilius gyventojus.

Taip pat turėtume prisiminti „nuoširdžius" Michailo Frunzės, vieno žymiausių Raudonosios armijos vadų pilietinio karo metais, žodžius. Jis garantavo barono Piotro Vrangelio karininkams Kryme saugią evakuaciją. 50 000 kareivių buvo palydėti į baržas, o šios nuskendo jūroje.

1968 m. rugpjūčio 21 d. naktį sovietų lėktuvas, prisistatęs civiliniu orlaiviu, kuris esą susidūrė su gedimais, paprašė avarinio nusileidimo Prahos oro uoste. Leidimas buvo duotas, o tada beveik akimirksniu dešimtys rusų desantininkų iššoko iš plačių AN-12 šonų ir užėmė oro uostą. Jie nukreipė visus civilinius skrydžius į kitus oro uostus, o ant pakilimo tako vienas po kito pradėjo leistis sovietų karo lėktuvai, gabenantys karius ir ginklus. Blitckrygas buvo sėkmingas.

1968 m. rugpjūtį Čekoslovakijos ginkluotosios pajėgos turėjo 250 000 karių ir 300 tankų. Iš karto po invazijos į Čekoslovakiją rusai pakvietė Čekoslovakijos ginkluotųjų pajėgų vadovybę į Prahos Ruzynės oro uostą derėtis, kur čekoslovakai iš karto buvo suimti. Šalies gynyba tapo neįmanoma. Prieš tai, ketvirtą valandą ryto, buvo apsuptos Čekoslovakijos vyriausybės patalpos, o aukščiausioji vadovybė suimta ir išvežta į Maskvą.

Knygos „Šalti vėjai iš Kremliaus" autorius Zdenekas Mlynaras aprašė, kaip Čekoslovakijos komunistų partijos Centrinio komiteto vadovą Aleksandrą Dubčeką KGB sunkiaatlečiai atvedė prie plačiai atvertų Kremliaus pastato langų ir paskutinį kartą paklausė, ar jis pasirašys Kremliaus sąlygas. Kritimas iš tokio aukščio nesuderinamas su gyvybe, tad sąlygos buvo pasirašytos.

Rusijos generolai Nikolajus Bogdanovskis, Andrejus Kartapalovas ir Vasilijus Jevstratovas suteikė saugumo garantijas Ukrainos kariuomenei. Donecko srities Ilovaisko mieste 2014 m. rugpjūtį suformuotas „žaliasis koridorius" turėjo leisti Ukrainos kariuomenei išeiti iš apsupties ir palikti miestą be mūšio. Ukrainiečių kariuomenė, susitarusi su rusais, pradėjo trauktis dviem kolonomis. Rusijos daliniai, įžengę į Ukrainos teritoriją rugpjūčio 24 d. (beje, per Ukrainos nepriklausomybės dieną), pradėjo šaudyti į šias kolonas iš artilerijos ir raketų. Rusai nukovė 366 ukrainiečių karius, 429 patyrė įvairaus sunkumo sužeidimų, 300 pateko į nelaisvę, o Ukrainos ginkluotosios pajėgos prarado ginkluotės ir karinės technikos už beveik 300 mln. grivinų. Tarp žuvusiųjų buvo kelios dešimtys rusų belaisvių, kurie buvo besitraukiančiuose konvojuose.

Ukrainos gynėjai Donecko oro uostą gynė 242 dienas, tai yra, ilgiau nei Antrojo pasaulinio karo metais buvo ginamas Stalingradas. Laikydamiesi „rusų karininko žodžio" nesiimti priešiškų veiksmų, oro uosto gynėjai, beje, patys rusų kariškiai už ištvermę ir drąsą mūšyje ukrainiečių gynėjus vadino „kiborgais" - įleido rusus į oro uostą paimti žuvusiųjų kūnų ir evakuoti sužeistųjų. Rusai tai padarė, bet kartu po oro uosto pastato kolonomis padėjo sprogmenų, kurie vėliau buvo susprogdinti.

Atrodo, kad šiandien pasaulis nebesivadovauja sveiku protu. Iš naujojo/senojo JAV prezidento žinote, ką girdite - begėdišką V.Putino melą, kad Ukraina pradėjo karą. Su papildomais pareiškimais iš Kremliaus: „Mes kovojame, kad sustabdytume karą".

Ukraina nori saugumo. Šį tikslą pasiekti prieš tokį galingą priešą yra nepaprastai sunku. Aišku, kad žmonės kariauja karuose, bet neįmanoma kariauti be ginklų, be karinės technikos. Spaudžiama didžiųjų valstybių, Ukraina savanoriškai atsisakė branduolinių ginklų, nors turėjo trečią pagal dydį branduolinį arsenalą pasaulyje. Mainais už tai gavome saugumo garantijas, kurios nesuveikė. Šiandien Ukraina savo saugumą laiko neatsiejamą nuo tapimo NATO dalimi. Ukrainai reikia ne partnerių, kaip save pozicionuoja JAV, bet sąjungininkų.

JAV prezidentas paskelbė sąlygas deryboms dėl Ukrainos ir Rusijos taikos susitarimo. Pagrindinė tezė - Ukraina turi atsisakyti narystės NATO. Žvelgiant iš sveiko proto pozicijų, viskas atrodo taip nevykusiai, kad dar neprasidėjus deryboms Kremliui jau suteikiami platūs įgaliojimai. Tai gali sudaryti klaidingą įspūdį, kad JAV žaidžia su Rusija tam, jog Maskva taptų Vašingtono sąjungininke galimoje konfrontacijoje su Kinija. Arba su Europa. Kalbame apie karinę konfrontaciją.

Daugelis Ukrainoje ne be pagrindo mano, kad Rusija yra Kinijos „marionetė", kišenėje laikanti branduolinę bombą. Logiška būtų nutraukti šią grandinę, tačiau yra rimtų priežasčių manyti, kad tai - neįmanoma. Nes Kinija ir Rusija yra ideologiškai panašios, tarsi broliai dvyniai. Tikroji Rusijos nacionalinė idėja yra stiprus antiamerikietiškas ir antivakarietiškas ideologinis branduolys. Šiuo metu Kremliaus propagandistai sako, kad kolektyviniai Vakarai vis dėlto nėra tokie kolektyviniai, o JAV pozicija nėra jau tokia aiški.

Kad ir kaip ten būtų, naujoji/senoji Baltųjų rūmų administracija agresyvią šalį pavertė visaverte pasauline veikėja. Būtent to ir reikia Kremliui. O jo vadovas, kuris buvo iškviestas į Tarptautinį Baudžiamąjį Teismą Hagoje, turi galimybę savo nuožiūra spręsti suverenios, nepriklausomos Ukrainos likimą.

Vadinasi, ir karo arba taikos Europoje likimą.