Krizėse daugiausia pasiekdavo ne demokratai

Minskas įvertino kaimyninių šalių planus

Baltarusijos užsienio reikalų ministras Maksimas Ryženkovas teigia, kad prieš 20 metų, kai Lenkija, Lietuva, Latvija ir Estija prisijungė prie Otavos konvencijos, jų politikai žadėjo laikytis aukščiausių humanistinio pasaulio standartų, visapusiškai prisidėti prie apsiginklavimo priešpėstinėmis minomis stabdymo, nusiginkluoti patys bei padėti kitiems.

Atitinkamose programose dalyvavusios Lietuva ir Kanada padėjo Baltarusijai sunaikinti jos turimus minų rezervus. Ir Lenkijos politikai tuomet teigė, kad jeigu jie neprisijungtų prie konvencijos, į juos nepalankiai žiūrėtų visas likęs pasaulis, nes jie liktų vieni iš nedaugelio, kurie savo veiksmais keltų pavojų gyvūnams, pabėgėliams, migrantams ir paprastiems žmonėms, gyvenantiems netoli tų vietų, kur buvo planuojama dislokuoti tokias minas. Praėjo 20 metų, ir šiandien, M.Ryženkovo teigimu, kaimynių valstybių politikams nebeįdomūs nei laukiniai gyvūnai, nei migrantai.

Ministras perspėjo, kad jeigu ant sienos kabo šautuvas, vieną dieną jis tikrai iššaus. Tas pats, pasak jo, yra ir su minomis - jeigu jos bus kažkur paliktos, tai tikrai pareikalaus aukų tarp laukinių gyvūnų, migrantų, pabėgėlių ar net vietinių gyventojų. Štai tokia, pasak M.Ryženkovo, šiandien yra „humanistinė" minėtų šalių vyriausybių esmė. Tai lemia, kad baltarusiai irgi turi būti pasirengę, tačiau politikas pabrėžė, jog jie nėra suinteresuoti taikyti analogiškus militarizacijos metodus.

„Mes tikrai atsiliksime šiose ginklavimosi varžybose, tačiau skatinsime įvairių formų bendradarbiavimą, apimantį branduolinį atgrasymą ir atgrasymą balistiniais ginklais, su savo partneriais ir sąjungininkais, su Rusija. Tai daug pigiau ir efektyviau", - apibendrino jis.

Šiandieninėje sudėtingoje situacijoje žvelgti reikia plačiau

I.Stankovičius priminė, kad šiuo metu pasaulyje stebima didelė politinė turbulencija, galinti ištraukti į paviršių įvairius skirtingų laikmečių veikėjų pasisakymus, nors tų pasisakymų vertė yra stipriai devalvuota.

„Bene geriausias pavyzdys yra JAV vadovas Donaldas Trampas (Donald Trump). Galiu jį suprasti kaip šoumeną, tačiau man sudėtinga jį priimti kaip Amerikos prezidentą. Todėl stengiuosi bendrą geopolitinę situaciją vertinti per ją formuojančius veiksmus, o kaip kokį nors klausimą išspręs vienas ar kitas politikas, jau yra antraeilis dalykas. Aišku, po politikų sprendimų gali tekti keisti ne tik ankstesnę taktiką, bet ir strategiją, bet vis tiek analizuodami veiksnius turėsime realesnį pasaulio suvokimą", - įdomų pastebėjimą išsakė dimisijos pulkininkas.

Jo nuomone, pastarojo meto procesai signalizuoja, kad demokratija savo raidoje priėjo tašką ir dabar turi modifikuotis, arba užleisti pozicijas autoritarizmui ar net diktatūrai.

„Dėl plataus informacinių technologijų naudojimo pasikeitė visuomenėje vykstančių procesų greitis. Paskui juos dar būtų galima spėti, jeigu tai vyktų nuosekliai, bet, deja, viskas vyksta su pagreičiu. Modernios technologijos pasaulį padarė tikrai globaliu, todėl jeigu robotai išmoko skaityti tekstus, arba programėlės automatiškai verčia iš visų kalbų, man visai nesunku sužinoti, kas kalbama viename ar kitame pasaulio krašte ir taip pat sėkmingai jie gali sužinoti, ką kalbu aš, - toliau nūdieną analizavo I.Stankovičius. - Ir tai yra svarbu, nes sociume vykstančius procesus apsprendžia bendravimas. Kadangi jis tampa vis greitesnis, greitėja ir susiję procesai. Čia reikia prisiminti, kad demokratija savo prasme yra susitarimai, kurių, atstovaujant savo pozicijas, pažiūras ar sprendžiant tam tikrus klausimus, laikosi didesnė žmonių grupė. Tačiau demokratija nėra tas mechanizmas, kuris leistų sprendimus priimti greitai, nors modernusis pasaulis to ir reikalauja. Tai suponuoja būtinybę jai keistis."

Taip pat ekspertas priminė, kad krizinėse situacijose daugiausia pasiekdavo ne demokratai. „Tarkim, Antrasis pasaulis karas. Galima teigti, kad jeigu Didžiosios Britanijos premjeras Vinstonas Čerčilis (Winston Churchill) būtų veikęs demokratiškai, karo baigtis būtų galėjusi būti visai kitokia. Tačiau jis suprato, kad reikia greitų sprendimų, todėl elgėsi autokratiškai.

Arba Senovės Roma. Taikos metu ją valdė du konsulai, tačiau kilus karui likdavo tik vienas valdovas, nes, kai spręsti reikia greitai, prastesnis sprendimas, priimtas laiku, yra daug naudingesnis už pavėluotai priimtą gerą sprendimą", - priminė jis.

Deja, šiandien Europos Sąjungoje mes turime būtent antrąjį variantą - daug kalbama, kad reikia veikti, bet matome, kad susitarti greitam veiksmui labai ir labai nelengva.

„Taip yra, nes klasikinė demokratija negali greičiau judėti, todėl būtina ieškoti mechanizmų, leidžiančių greičiau priimti sprendimus. Arba, kitaip sakant, apsprendžiančių, kiek demokratija gali sau leisti susimažinti demokratijos. Tai yra pagrindinis klausimas, o kas ką kur pasakė, nėra lemiamas veiksnys. Beje, nemanau, kad demokratija išnyks. Ji turi potencialą modifikuotis, tačiau, kaip sakiau, jeigu jis nebus išnaudotas, jai teks užleisti vietą autoritarimzmui ir diktatūrai, - pabrėžė ekspertas. - Žiūrint per šią prizmę jau galime interpretuoti, kodėl JAV laimėjo D.Trampas ir kodėl jam patinka Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. Greičiausiai taip nutiko todėl, kad Demokratų partija nesugebėjo priimti efektyvių sprendimų Ukrainos klausimu.

Tiesa, vertinant situaciją ciniškai, jie galėjo taip elgtis tikslingai - remti ukrainiečius ginklais ir pinigais, kad šie priešintųsi Rusijai ir taip ją silpnintų. Ukrainiečiai žūsta, prarandamos teritorijos, tačiau žiūrint politiškai, taktiniame-operatyviniame lygmenyje, Rusijos nustekenimas gali būti naudingas ir kitoms Vakarų šalims, todėl su demokratija JAV buvo užsižaista."

Europa niekaip negali „pabusti"

Visgi, pasak I.Stankovičiaus, prieš dairantis į kaimyno „daržą", tikslinga būtų susitvarkyti savo „kieme".

„Žiūrint į ilgalaikę perspektyvą, turime sugalvoti, ką daryti su mūsų europietiška demokratija, kad ji išmoktų greitai priimti sprendimus. Tai yra rimta problema, nes Europoje neturime lyderio. „Lyderiu" gali būti du vadovai ar net triumviratas, bes jis turi būti, kadangi niekas pasaulyje negyvena be valdymo piramidės, o pastaroji arba remiasi autoritetu, arba ieško lyderio.

Deja, šiandienė Europa neturi tokio, kuris ne tik žvelgtų į ateitį, bet ir turėtų aiškią viziją, kurią galėtų pateikti likusiems ir įrodyti, kad ji yra naudinga. Jeigu toks atsirastų, galėtume nebesukti galvos dėl to, kas ką sako. Tas, beje, taikytina ir Rusijai. Faktas yra tai, kad ji užpuolė Ukrainą, todėl nuolatiniai rusų propagandistų raginimai „pamokyti" Baltijos šalis sudaro pagrindą mūsų baimėms.

Juolab kad Rusija atgimė kaip imperinė idėja. Ji nėra „naujojo tipo" imperija, kaip, tarkim, JAV, kuri remiasi ekonomika. Tai yra senoji, teritorijų plėtra užsiimanti imperija. Joje gyvas įsitikinimas, kad kuo toliau nuo centro bus šalies sienos, tuo ji bus saugesnė. Ir jeigu niekas Maskvai nepasipriešins, ji gali pamėginti atkurti ribas ne tik iki TSRS, bet ir iki carinės Rusijos sienų.

Todėl labai svarbus tampa klausimas - ar Europa dar pajėgi susivienyti ir be JAV paramos atremti Rusiją? Nesu nusistatęs prieš Ameriką, bet neturime leistis šantažuojami. Negalime nereaguoti ar nesiimti atsakomųjų priemonių. Jeigu Europa prisimintų, kam ji pajėgi, visi šantažai taptų beprasmiški. Europa turi daugiau gyventojų negu Amerika ar Rusija. Mes, nepaisant įvairių kalbų, turime stiprią ekonomiką ir išvystytas technologijas: rusai naudoja savo tankuose prancūziškas detales, o ne atvirkščiai.

Belieka lyderystės ir nusiteikimo gintis klausimas, bet tai ir yra ES Achilo kulnas. Kai kurie mūsų pacifistai nesuvokia apie ką kalba. Pacifistas - mano supratimu, žmogus, kuris nenori provokuoti karo, tačiau neprovokuoja pasirengęs gintis. Turime būti stiprūs, kad kiti bijotų pulti, nes kaip sakė tie patys romėnai - nori taikos, ruoškis karui. Būkime stiprūs ir būsime saugūs", - pabrėžė I.Stankovičius.

Minavimas - rimtas signalas priešininkui

Kalbėdamas apie valdžios planus užminuoti pasienį, jis pabrėžė, kad tokie veiksmai rodo pasiryžimą gintis, nes minos nėra puolamasis ginklas.

„Tie, kurie piktinasi pasienio minavimu, nesuprantu, kaip jie mąsto. O jie turbūt nesuvokia situacijos ir nežino, kas yra taika. Minavimas - vienas kompleksinių dalykų, prisidedantis prie priešininkų atgrasymo: puolimas agresoriui turi kainuoti pakankamai brangiai, kad jam neapsimokėtų pulti. Kol turėjome JAV „branduolinį skėtį", buvo vienaip, bet šiandien, jeigu nenorime, kad mūsų homosovietikais kadaise nepavertusi Maskva, dabar nepaverstų homoruso, turime būti stiprūs ir pasirengę ginti savo identitetą patys.

Rusai vėl puola, pažvelkime į Ukrainą, tačiau „dienai pasibaigus" gali paaiškėti, kad jie, nepaisant užimtų teritorijų, stipriai nukraujavo. Konvencinis karinis potencialias nustekentas, paaiškėjo, kad jų armija nėra antra pasaulyje, o neužsičiaupiančių propagadinstų pareiškimų galima nepaisyti. Tiksliau, mes jų ir taip nepaisėme, bet dabar tai turėtų suvokti ir gyvenantys toliau vakariečiai, kuriuos rusai pastoviai veikia informacinio karo priemonėmis. Manau, jeigu ir galima kalbėti apie rusų hipotetinę pergalę šiame kare, tai nebent apie Pyro", - dar vieną istorinį pavyzdį pateikė I.Stankovičius.

Galiausiai jis atkreipė dėmesį į dar vieną svarbią geopolitinę dedamąją - ekonomiką.

„Besivystančios, nepasisotinusios šalys, tokios kaip Kinija, auga greitai tik esant stabiliai situacijai. Jeigu Si Dzinpingas nori pasiekti suplanuotą ekonomikos augimą, jam reikia stabilumo ir prekybos su visu pasauliu. Kinai gamina daug, tad prekes reikia parduoti, o tam būtini geri santykiai su JAV ir Europa. Tiesa, mūsų politikai mėgsta kalbėti apie „spaudimą Kinijai", tačiau bandant pakenkti jiems, pakenkiame sau, todėl ir šią retoriką laikas keisti.

Pasaulinės ekonomikos tarpusavyje susietos. Nemanau, kad kapitalistai Europoje ar JAV nori neaiškios rytdienos, nes tada viskas stingsta ir stagnuoja, o ir Kinija nėra suinteresuota dar labiau (dabar Kinijos ekonomikos augimo tempai ženkliai žemesni nei buvo planuota) „sodinti" savo ekonomiką ir mažinti jos tempus, todėl tai būtina išnaudoti, - akivaizdžią tiesą priminė ekspertas. - Beje, nedemokratiška Kinija vystosi sparčiau negu šalia jos esanti demokratinė Indija, todėl reikia vertinti ir skirtingų kultūrų specifiką, priimti kultūrinius šalių skirtumus ir nesiklaidinti apie vienintelį teisingą sociumo modelį. Būti stipriu, be viso kito ir ekonomiškai, su tvirta nuostata ginti save, savo savastį bei valstybę - tai vienos svarbiausių šalies saugumo dedamųjų."