Laikas ištraukti galvas iš smėlio

- Kokį ryškiausią praėjusios konferencijos momentą išskirtumėte?

- Neabejotinai JAV viceprezidento Džeimso Deivido Venso (J.D.Vance) kalbą. Tai buvo akibrokštas, bet iš esmės jos esminis teiginys - karalius nuogas, o grėsmės saugumui pirmiausia kyla Europos ir Vakarų pasaulio viduje. Tik Dž.D.Vensas tai pasakė koncentruotai ir viską sudėjo į vieną kalbą.Pagrindiniai kalbos pjūviai tokie: bendros vertybės, kurios nyksta; grėsmes saugumui kelia demokratijos erozija; Vašingtone - naujas šerifas ir į jo nuomonę teks atsižvelgti; Europa turi būti pati atsakinga už savo gynybą; migracijos krizė tapo neišsprendžiama problema tiek JAV, tiek ES; demokratijoje žmonių balsas yra svarbus, politiniai lyderiai neturi bijoti savo žmonių. Būtent todėl jis citavo popiežių Joną Paulių II - nebijokite, tiesa išlaisvina.

Aptariant pjūvius detaliau, reikėtų pradėti nuo svarbiausio akcento - demokratijos erozijos. Demokratija net tose šalyse, kurios pripažįstamos kaip laisvos, yra atsidūrusi krizėje ir pavyzdžių net nereikia toli ieškoti. 2024 m. Demokratijų aljanso atliktas demokratijos suvokimo tyrimas rodo, kad tik 60 proc. respondentų šalyse, kurios pripažintos kaip laisvos, mano, jog jos yra demokratiškos. Tad ženkli demokratinių šalių visuomenė kelia pasitikėjimo demokratija klausimą.

Lietuvoje patenkinti tuo, kaip veikia demokratija, yra tik kiek daugiau negu 40 proc. Daugiau negu pusė šalies gyventojų mano, kad ji veikia netinkamai.

Tyrime taip pat nurodoma, kad 48 proc. respondentų iš daugiau kaip 50 valstybių sako, kad valdžia tarnauja siauram elito ratui. Tai, ką matome, savotiška demokratijos lukašenkizacija. Demokratija, kuri turėtų būti paremta visuomenės nuomone ir balsu, dideliu greičiu juda į valdomas demokratijas.

Dž.D.Vensas paminėjo ne vieną pavyzdį iš Europos, kurie galėtų būti priskirti valdomos demokratijos atvejams, ryškiausias kurių - Rumunija ir jos prezidento rinkimų rezultatų panaikinimas po pirmojo turo.

Gal ne taip aštriai, bet jis priminė, kad Vokietijoje buvo kilusi diskusija dėl partijos „Alternatyva Vokietijai" uždraudimo ir jos dalyvavimo rinkimuose, kurie vyks jau šį sekmadienį, stabdymo. Bet čia, matyt, JAV prezidento Donaldo Trampo (Donald Trump) baimė ir verslininko Ilono Masko (Elons Musk) parama sustabdė tokį galimą scenarijų.

JAV viceprezidentas kalbėjo apie dvejopus standartus, apie kitaminčių cenzūrą, marginalizavimą, atmetimo kultūrą, teisės - turėti ir reikšti nuomonę - nustūmimą į pašales.

Apibendrinant, Dž.D.Venso kalba aiškiai signalizuoja apie demokratijos nuosmukį ne tik ES, bet ir visuose Vakaruose.

Taip pat buvo paminėta transatlantinės tvarkos, kurios vienoje pusėje JAV, kitoje - liberalus Vakarų Europos politinis elitas, skirtis.

- Bet visa tris dienas trukusi konferencija neapsiribojo vieno asmens pasisakymu.

- Atsitraukiant nuo Dž.D.Venso kalbos, konferencijos kontekste yra svarbus jos metinis pranešimas. Šiemet jis vadinosi „Daugiapoliarizacija". Čia yra svarbūs keli centriniai vektoriai. Pirmiausia jame konstatuota, kad šiandienis pasaulis yra daugiapolis. Daugiapoliarizacija yra faktas. Galia pereina didesniam skaičiui veikėjų, kurie gali daryti įtaką pasauliniams procesams.

Taip pat buvo atkreiptas dėmesys į tai, jog lygiagrečiai gilėja poliarizacija/priešiškumas. Tiek tarp valstybių, tiek jų viduje. Tai yra kliūtis sprendžiant pasaulines krizes ir esamas grėsmes.

Kalbant apie konkrečias valstybes, pirmiausia dėmesio centre yra JAV, kur D.Trampo pergalė palaidojo po Šaltojo karo vyravusį konsensusą, kad liberalus internacionalizmas yra geriausiai JAV interesus atitinkanti strategija. Akivaizdu, kad JAV nebenori pasaulio policininko vaidmens, o nacionaliniai interesai jai yra pirmiausia.

Antra šalis, kuri analizuota - Kinija. Jos atveju pabrėžiama, kad ji yra nuosekliausia ir stipriausia daugiapolės tvarkos šalininkė, pristatanti save kaip Globalių Pietų gynėja.

ES toliau tebekuria pagal Frensį Fukujamą (Francis Fukuyama) „istorijos pabaigą" - liberalią tarptautinę tvarką, nors ši ir išgyvena rimčiausius iššūkius.

Rusija irgi pasisako už daugiapolį pasaulį, tačiau, skirtingai nuo Kinijos, ji akcentuoja, kad sudaryti jį turėtų civilizacinės valstybės - Rusija, Kinija, JAV ir kelios panašios.

Indija pritaria daugiapoliškumui, bet jos interesas tas, kad, jei ne šiandien, tai rytoj, ji taptų viena iš pirmaujančių pasaulio galybių.

Japonijos atveju esminis vektorius yra status quo.

Dar buvo analizuojama Brazilija. Ji irgi už daugiapolės tvarkos vystymąsi, kas leistų naujai tvarkai reformuoti senąsias galios struktūras ir Globaliems Pietums suteikti stipresnį balsą.

Pietų Afrikos Respublika pritaria daugiapoliškumui, bet pirmiausia per kritiką dabartinei pasaulio tvarkai, kurioje Vakarų valstybės selektyviai taiko tarptautinę teisę.

Viena iš išvadų - daugiapoliškumo vizijos yra poliarizuotos ir rasti bendrus vardiklius, leisiančius įtvirtinti naują tvarką, išvengti konfliktų, ginklavimosi varžybų ir sudaryti sąlygas įtraukiam ekonominiam augimui nebus paprasta. Pranešimas baigėsi geranorišku palinkėjimu - kad pasaulis šalia daugiapoliškumo „įgytų" ir šiek tiek depoliarizacijos.

- Aptariant pasaulio problemas buvo prisimintas ir mūsų regionas.

- Darbotvarkėje buvo svarbi rusų-ukrainiečių karo tema. Kalbant apie karą, jeigu iki konferencijos dominavo idėja, kad tai yra V.Putino karas ir Rusijos ekspansija, po jos pasigirdo naujas naratyvas - tai yra buvusio JAV vadovo Džo Baideno (Joe Biden) karas ir D.Trampas privalo jį suvaldyti. Norint tai pasiekti reikia derėtis dėl taikos ir geriausia, kad derybos baigtųsi ne paliaubomis, o ilgalaike tvirta taika.

Su tuo susijęs kitas klausimas - kas turi derėtis? Tiek JAV, tiek Rusijos atsakymas yra aiškus - jeigu sprendžiama Dž.Baideno karo problema, tartis turi Amerika ir Rusija. Jeigu žiūrėtume į istorinius precedentus, tai konfliktų pabaigoje paprastai derasi kelios šalys ir jų skaičius visuomet yra ribotas. Rusijos ir JAV orientacija į dvišales derybas iš esmės yra logiškas sprendimas. Nebent prie jų dar prisijungtų Ukraina. Tokia galimybė yra, ukrainiečiai gali būti įtraukti į procesą, bet derybų pradžia nerodo aiškių ženklų, kad taip atsitiks, o jei atsitiks, tai koks vaidmuo jai teks?

Europa bando ieškoti savo vietos ir vaidmens, bet su Europa yra ypač daug problemų. Paprastai derybose dėl taikos dalyvauja konflikto šalys ir/ar pasaulio tvarkos didieji veikėjai. Šiandien klausimas esminis - kas yra Europa - tos šalys, kurias pakvietė skubiam pasitarimui prancūzų lyderis Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron) ar ES? Šiuo atveju Europos Komisija kaip veikėjas neturi įgaliojimų spręsti taikos ir karo klausimus, nes ES kompetencijos bendroje užsienio saugumo politikoje yra ribotos, ji nėra vienalytis subjektas.

Vengrija, Slovakija, pietų Europos šalys turi gerokai kitokius geopolitinius vertinimus lyginant su Baltijos šalimis, Lenkija, šiaurės Europos valstybėmis. Trečias blokas - vidurio Europa ir Balkanai. ES nėra vienalytis subjektas ir neturi aiškių atstovų. Galiausiai ES yra 27 valstybės, kai visoje Europoje jų yra 43. Tad Europos ribų ir atstovavimo klausimas nėra vienareikšmis.

Nei JAV, nei Rusija nenori polifonijos derybose, nes toks scenarijus derybas ištęstų laike, būtų sunkiau susitarti ir tikimybė, kad pasiektas susitarimas būtų tvarus nėra didelė. Trampui nereikia Afganistano Nr. 2. Jam reikia konkretaus ir aiškaus sprendimo arba, kitaip, sandorio.

Jungtinės Karalystės gynybos ministras Džonas Hilis (John Healey) jau po konferencijos pabrėžė, jog gyvename geopolitinių pokyčių laikais ir tie sprendimai, kurie bus priimti artimiausiu metu, nulems ateities kartų gyvenimą. Sprendžiant ukrainiečių atvejį, saugumo garantijos iš ES gali būti tiktai po karo užbaigimo. Teiginys aiškus ir konkretus. Be išvedžiojimų.

Kas yra ant derybų stalo? Kas gali būti taikos plane? Šių dienų tarptautinės politikos autoritetas Džonas Meašaimeris (John Mearsheimer) išskyrė tris svarbiausius momentus: a. teritorijos, kurias kontroliuoja Rusija, taip ir liks Rusijai. Papildomas klausimas - ar jų nebus daugiau ir rusai negaus Charkovo, Odesos srities ir t.t.; b. Ukrainos neutralitetas ir demilitarizacija. D.Trampas su tuo veikiausiai sutiks. Ukrainos NATO narystės perspektyvos yra ne tai, kad būtų neatidedamos, bet jų iš viso nebeliktų. D.Trampo administracija ypač suinteresuota, kad taika būtų ilgalaikė, o ne tik paliaubos, po kurių praėjus kažkiek laiko karas galėtų atsinaujinti; c. politinio režimo pakeitimas.

Denacifikacija - šūkis, kuriuo rusai pradėjo specialiąją karinę operaciją (Rusijoje ji karu vis dar nevadinama - aut. past.), o jo turinys buvo režimo pakeitimas. Aktyviai šis klausimas nėra keliamas ir čia galimas kompromisas. Visgi politinė Ukrainos konfigūracija keisis, nes paliaubų ar taikos susitarimo atveju vyks rinkimai tiek Rados, tiek prezidento, ir visur matysime kitus žmones. Ukrainiečių lyderis Volodymyras Zelenskis gali kalbėti ką nori, bet jeigu D.Trampo atstovai sako, kad rinkimai turi būti, tai faktas, kad jie bus. Nes tas, kas pasirašys taikos sutartį iš Ukrainos pusės, turės būti legitimus. Tai nėra iš piršto laužta problema.

- Lietuvos atstovai taip pat dalyvavo konferencijoje. Kaip vertinate jų pasirodymą?

- Mūsų sisteminis politinis elitas gyvena vakarykščiame, arba istorijos pabaigos pasaulyje, kur liberali demokratija švenčia savo pergalę, o Vakarų pasaulis yra stiprus, JAV vis dar yra vienasmenis Vakarų lyderis, Europos Sąjunga - viena iš (neo)liberalizmo atramų ir turime daugiau mažiau vieningas pozicijas daugeliu klausimų. Toks pasaulis buvo vakar. Šiandien jo nebėra ir reikia iš esmės persvarstyti tiek Lietuvos užsienio, tiek ir gynybos politiką.

D.Hilis teigė, kad JK gynybos politikos srityje šiandien atliekami du veiksmai - strateginė gynybos peržiūra ir gynybos reforma. Gynybos srityje ir mes turime elgtis panašiai kaip elgiasi JK šiandien. Tai nebus labai greiti veiksmai, bet jų reikia imtis. Tada mūsų politika bus ir sveiko proto, ir racionali.

Kitas dalykas - Lietuvoje irgi tebetvyro iliuzijos, kad Lietuva galėtų vaidinti kažkokį vaidmenį taikos derybose. Mes net formaliai jose negalime būti, nes nesame oficialūs konflikto dalyviai. Mūsų darbotvarkėje turi būti tiesiogiai su Lietuva susiję klausimai. Galiausiai mums reikia atkreipti dėmesį į vidaus grėsmes, kurios Lietuvoje vis stiprėja - demokratijos nuosmukį, žodžio laisvės, teisinės valstybės principų krizę ir panašius dalykus, kuriuos pabrėžė savo kalboje Dž.D.Vensas. Tai yra esminiai dalykai.

Nebegalime kišti galvos į smėlį ir sakyti, kad demokratijos lukašenkizacija yra tik kitų Europos šalių problema. Demokratijos erozija, įstatymų viršenybės devalvacija, elito baimė girdėti žmones yra ir mūsų problemos, todėl laikas ištraukti galvas iš smėlio ir bandyti naujai susidėlioti taškus ant „i".