12 nuotr.Kadaise Moldova, kaip ir Lietuva, buvo viena iš 15-os „draugiškų respublikų“. Šiandien tai lietuviams mažai pažįstamas ir dar rečiau lankomas kraštas. Kaip ši, teritorinių ir demografinių problemų neišsprendžianti, valstybė gyvena šiandien „Vakaro žinios“ kalbasi su ją gerai pažįstančiu saugumo ekspertu, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataru Audriumi Butkevičiumi.
Kuo gyvena
Moldovos Respublika pastaruosius beveik trisdešimt metų ieško savo „vietos po saule“. Ši Pietryčių Europos valstybė turi bendrą sieną su Rumunija bei Ukraina. Nuo 1994 m. ji priklauso Nepriklausomų valstybių sandraugai, bet nuo 2007-ųjų siekia tapti ES nare.
Šalis turi neišspręstą teritorinę problemą - vadinamąją Padniestrės respubliką. Į rytus nuo Dniestro upės esančios teritorijos gyventojai, kurių daugumą sudaro rusai ir ukrainiečiai, 1991 m. paskelbė nepriklausomybę, tačiau likusios pasaulio valstybės jos taip ir nepripažino.
2017-ųjų metų duomenimis šalyje gyveno apie 4 mln. gyventojų, tačiau, kaip rašė „Vakaro žinios“ mažiausiai 800 tūkst. šalies piliečių uždarbiauja užsienyje.
Minimalus pragyvenimo lygis šalyje siekia 1530 lėjų (apie 76 eurus), minimali pensija neseniai padidinta iki 1053 lėjų (53 eurų) ir ją žadama du kartus per metus indeksuoti.
Dirbančių pensininkų pajamos indeksuojamos kartą per dvejus metus, bet šia tvarka galės pasinaudoti tik tie, kurie į pensiją išėjo po 2017 m. Pasitraukę į užtarnautą poilsį po minėtos datos gali tikėtis 2440 lėjų (123 eurų) pensijos.
Mažiausiai šalyje uždirba darželių auklėtojos - 3800 lėjų (apie 195 eurus), daugiausia - dirbantieji IT srityje - iki 30 tūkst. lėjų. (apie 1960 eurų).
Aukščiausiosios šalies valdžios privilegija
Pasak Audriaus Butkevičiaus, daug metų Moldovai vadovavo žmogus, artimais ryšiais susijęs su buvusiu Ukrainos prezidentu Viktoru Janukovičiumi, tad tai jau daug pasako apie pačią šalį.
„Korupcija buvo sukoncentruota aukščiausiuose valdžios ešelonuose ir ja galėjo užsiiminėti tik elitas. Panaši tvarka šiandien galioja kai kuriose Afrikos valstybėse, kur korupcija galima „verstis“ tik turint aukščiausios valdžios palaiminimą. Labai tikėtina, kad tai lėmė ir dabartinės valdžios krizę, kurią paspartino tai, jog valstybė nuolat yra Rusijos, Vengrijos ir Rumunijos įtakos zonoje. Jos ekonomika laikosi „ant“ neapibrėžtos veiklos, „šešėlis“ lygus oficialiai surenkamiems mokesčiams, o didžiausius pelnus duoda kontrabanda ir ištobulintos pinigų plovimo schemos“, - situaciją nušvietė pašnekovas.
Pasak jo, įsivešėjusi korupcija yra ta priežastis, dėl kurios valstybei sunkiai prieinami tarptautiniai fondai, o be jų pasiekti kitą ekonomikos lygį yra nepaprastai sunku. Tiesa, šalis turi neblogą alkoholinių gėrimų, kotiruojamų Rusijoje, pramonę, tačiau nėra institucijų, saugančių prekių ženklus, kaip šalies vertybę, kas irgi menkina jų vertę pasaulinėje rinkoje.
„Tai lemia, kad šiandieninė Moldova panaši į praėjusio amžiaus pabaigos Vilnių - pagrindinė prekyba vyksta kioskuose ar mažose parduotuvėlėse, prekiaujančiose būtiniausiomis prekėmis. Vieni Moldovos gyventojai bando prasisukti veikdami pagal schemą „pirk-parduok“, kitus remia užsienyje dirbantys giminaičiai ar šeimų nariai. Mirštančių nuo bado nėra, tačiau miestai - apšiurę ir „pasiilgę“ tvarkos. Kokybės standartai, lyginant su kaimyninėmis šalimis, apie kurias informacijos užtenka, taip pat ganėtinai žemi, todėl žmonių nepasitenkinimas valdžia - nuolatinis ir, panašu, greit neišnyksiantis reiškinys“, - sakė saugumo ekspertas.
Nėra atspirties taško
Pašnekovas pastebėjo, kad besikeičiančioms šalies vyriausybėms „koją kiša“ ir valstybinės tradicijos nebuvimas.
„Į valdžią atėję žmonės nesuvokia savęs kaip elito, kurio tikslas būtų sukurti išskirtines sąlygas valstybei ir visuomenei. Tarkim kaimyninė Ukraina taip pat neturėjo valstybingumo tradicijos, bet ten greitai susiformavo tai, ką galima pavadinti viduramžiško lygio bajorų grupe - tai vietiniai oligarchai. Jie pasidalino pagrindines valstybines sritis bei industrijas ir nenorėdami nieko kito įsileisti, esant reikalui, atlieka valstybės stabilumo palaikymo funkciją. Milijardierius Igoris Kolomoiskis buvo pirmasis pradėjęs kurti ir parėmęs karines gynybines formuotes. Jis ne vieną valstybės funkciją vykdė jau tuomet, kai valstybė dar tik formavo savo institutus. Ir darė tai greičiau bei efektyviau negu parlamentarai. Jis suvokė, kad turi ką prarasti - jeigu Ukrainą užimtų rusai, jų oligarchai perimtų visas šalies rinkas. Panašiai veikė ir kiti Ukrainos oligarchai. Valdydami pinigus bei teritorijas ir suprasdami, kad kitur to neturės, jie perėmė valstybės valdymą.“
Aktualia Moldovos problema A.Butkevičius įvardino ir šioje, carinės Rusijos nuo Rumunijos atplėštoje, teritorijoje sukurtas autonomines struktūras, kurios nepersidavė vietos elitui valstybinių dominančių pavidalu.
„Pirmą rimtą smūgį Moldovos ekonomika patyrė tuomet, kai karą su girtavimu pradėjęs Michailas Gorbačiovas liepė iškirsti vynmedžius. Antras smūgis buvo TSRS subyrėjimas, nes šalies lengvoji pramonė ne tik prarado turėtas užsienio rinkas, bet nebepajėgė konkuruoti su šalį užplūdusia kokybiškesne ir pigesne produkcija iš kitų šalių, įskaitant ir Lietuvą.
Visų šių veiksnių visuma lėmė, kad valstybė taip ir neįgavo savo pagrindinių valstybingumo bruožų. Valdžios keitė viena kitą, tačiau kiekviena ateidavo su viena mintimi - prisivogti ir dingti. Tad dabartinė Moldova labai primena XX a. pabaigos buvusias sovietines respublikas. Tik skirtumas tas, kad jeigu visos kitos „sesės“ sparčiai juda pirmyn, Moldova, panašu, „užsnūdo“, - padėtį šalyje apibendrino A.Butkevičius.
