Priešintis režimui vien drąsos negana

Kodėl Rusijoje ką tik priimtas įstatymas, jog galima konfiskuoti prieš karą pasisakančių piliečių turtą ir sodinti ilgiems metams už grotų nepritariančius karinei agresijai Ukrainoje? Gal mes tiesiog pamiršome, kad sovietiniais laikais irgi ne visi buvo drąsūs kalbėti prieš valdžią?

Vilniaus Bernardinų bažnyčios rektorius, pranciškonas, disidentas Julius Sasnauskas, paklaustas, kodėl Rusijos visuomenė taip vangiai priešinasi Putino režimui, atsakė, jog visuomenė paprasčiausiai pasikeitė:

„Prieš 50 metų, - kalbėjo J.Sasnauskas, - Rusijoje buvo daugiau laisvos minties. Ir kritinio mąstymo buvo daugiau, o dabar jo neliko. Kodėl taip įvyko, sunku pasakyti, kadangi mes ten negyvename. Bet per 50 metų labai daug buvo daroma, kad visuomenei, kaip mes sakome, smegenis praplautų. Jie dabar gyvena didžiarusiškomis idėjomis -ir viskas!"

- Bet gal žmonės bijo represijų? Juk ir mes kadaise, išskyrus disidentus, bijojome priešintis. Vien todėl, kad žmonės norėjo pagerbti A.Navalną, padėti gėlių prie jo portreto, jau suimta apie 400 žmonių.

- Jaunesni gal net nežino, kad eilę metų Vasario 16-ąją mes nešdavome gėlių prie Jono Basanavičiaus paminklo. Mažai kas išdrįsdavo tai daryti, nes bijojo. Taip, baimė yra. Jeigu tave suims, represuos, tai kaip nebijosi? Aš irgi nenorėčiau, kad mane dabar Rusijoje suimtų. Gal eičiau vis dėl to padėti gėlių A.Navalnui, o gal ne... Nežinau, kaip būtų.

- Bet savo laiku jūs pademonstravote didžiulę drąsą!

- Turbūt nereikia ypatingos drąsos, jeigu su tavimi žmonių yra daug, jei kartu eina visas būrys. Mes irgi eidavome keliese ar daugiau, kad būrys būtų. O tarp draugų jau ne taip buvo svarbu, ar tave suims, ar ne. Matote, baimė neracionali yra visada. Kaip ir drąsa nėra racionali.

Gaila, aišku, yra padorių žmonių Rusijoje, bet jie tyli, laukia, kaip viskas pasibaigs. Režimo gąsdinimo priemonės veikia visada. Štai mūsų spaudoje perskaičiau antraštę, kad Ispanijoje nužudytas Rusijos lakūnas, kuris perbėgo pas ukrainiečius, pagrobęs sraigtasparnį MI-8. Tai rodo, kad Rusijos režimas įspėja, kad mes visur tave pasieksime ir atkeršysime. O žmogus juk yra tik žmogus. Todėl stengiasi nuo tokių represijų saugotis.

- Į disidentinę veiklą įsitraukėte dar labai jaunas. 1980 m. buvote nuteistas ir kalėjote griežtojo režimo lageryje, o vėliau atsidūrėte tremtyje Sibire, Tomsko srityje. Grįžote į Lietuvą tik po 7 metų. Ar jums nebuvo pikta, kad dauguma jūsų bendraamžių tautiečių visiškai nesipriešina režimui? Tiesiog gyveno, kaip dabar gyvena dauguma rusų, kurie stengiasi negalvoti nei apie A.Navalną, nei apie B.Nemcovą, nei apie Vladimirą Kara-Murzą, nei apie kitus politinius kalinius ar jau žuvusius disidentus!

- Aš buvau apsuptas bendraminčių, tai tiesiog nekreipiau per daug dėmesio į kitaip gyvenančius. Bet Antanas Terleckas pasišaipydavo iš tokių, bailiais vadindavo. Bet jis visada bailiais vadindavo. Ir kunigus vadindavo bailiais, ir vyskupus. Bet kad būtų kažkokia neapykanta ar smerkimas tų žmonių, tai to nebuvo. Jei jie bijo, tai bijo. Na, ir ką dabar padarysi? Reikia ieškoti tų, kurie nebijo.

- O Rusijoje net baisu konkuruoti su penktos prezidento kadencijos siekiančiu V.Putinu prezidento rinkimuose. Prieš karą pasisakančiam ir piliečių palaikymo susilaukusiam Borisui Nadeždinui, Centrinė rinkimų komisija jau uždraudė dalyvauti rinkimuose. Juk tokie žmonės irgi rizikuoja, kad juos likviduos, nuteis ir t.t.

- Nužudys, nenužudys - sunku pasakyti. Turbūt žudo, kada labai nori pagąsdinti, iš keršto arba kada žmogus režimui tikrai yra labai pavojingas. Tos priemonės visų diktatorių yra neribotos. Sistema ištisai dirba žmonių įbauginimui, todėl paskui daug nereikia, kad žmonės išsigąstų. Ta baimė tvyro.

Mes laimingi esame, kad išlindome 1990 m. kovo 11-ąją iš tos imperijos per stebuklą. O tie žmonės, kurie liko Rusijoje, juos galime tik užjausti. Mes labai mažai galime prisidėti, bet Rusijos ir Baltarusijos opoziciją palaikome. Čia vyksta jų suvažiavimai, įvairūs renginiai, žmonės priima juos gyventi. Bet tai yra labai nedidelė pagalba, jos poveikis nėra didelis.

- Tačiau Lietuvoje yra žmonių, kurie piktinasi, kodėl rusai ir baltarusiai savo diktatorių nenuverčia.

- O ką jiems daryti, jeigu nenuverčia? Na, pabandė žmonės Aliaksandrą Lukašenką nuversti, bet nenuvertė. Dar nėra tose tautose kritinės masės užaugusios, kad pajėgtų. Nėra taip, kad ginkluotosios pajėgos pereitų į žmonių pusę. Gal tada imtų ir kitaip dėliotis, panašiai kaip Ukrainoje? Galima tikėtis, kad tas laikas ateis ir kitur.

O juoktis iš žmonių, juos pravardžiuoti, kad nesipriešina diktatoriams, manau, kad tai kiekvieno žmogaus reikalas. Aš asmeniškai to nedaryčiau, nors ir suprantu ukrainiečius. Kai tave žudo, tai ir vadini tuos žudikus negražiai.

- O jums, kai buvote represuotas, ar neatrodė, kad dėl jūsų likimo visi rusai kalti?

- Man atrodė iki suėmimo, kad visi rusai kalti (juokiasi - aut. past.). O po to, kai mane represavo, kai 5 metus Sibire gyvenau, kai susiradau ten draugų, tai tos patirtys mane nuo neapykantos, nuo rusofobijos išgydė.

Bet dabar ir vėl viskas susvyravo, kai Rusija užpuolė Ukrainą. Atrodo, jau mano asmeninė slogi praeitis praėjo, jau reikia žiūrėti kitomis akimis, bet negali...

Komentuoja politologas Bernaras Ivanovas:

Mes neturime nacionalinės teisės reikalauti iš Rusijoje gyvenančių žmonių, kad jie liptų ant ešafoto. Nes reikia suprasti, kad tie totalitariniai režimai tuo ir baisūs, kad jie taiko plataus mąsto represines priemones. Ten neveikia jokie demokratiniai saugikliai. Įstatymas yra skirtas tik priešams, o visa kita - draugams.

Tiesiog yra elementarus susidorojimas, V.Putino režimas apskritai yra mafijinis. Užgrobia valdžią ir siautėja kaip banditai, pirkdami paslaugas iš savo smogikų. Tokiu atveju, žinoma, kad taikūs piliečių protestai neveikia. Veikia tik partizaninės priemonės. O partizaninėms priemonėms reikalingas atitinkamas pasiryžimas veikti iki galo, sprogdinti, šaudyti, o tai Rusijoje ir vyksta.

Yra įvairūs dariniai, pogrindyje veikiantys, jie traukinius nuo bėgių nuleidžia, vykdo visokias diversijas, degina karinius komisariatus. Bet plataus masto veiksmai, esant stipriam totalitariniam režimui, yra neįmanomi. Jie gali būti tik gana statiški ir lokalūs.

Tad šia prasme turbūt nereikia turėti iliuzijų, nes revoliucija, jeigu kada nors ir kils, tai kils iš jėgos struktūrų, iš pačios mafijos. Tada žmonės turės šansą vadovautis principais, kurie išves šalį, jeigu iš jos kažkas liks, iš to košmaro, į kurį ji pavirs. Pilietinis karas neišvengiamas, bet dabartinės opozicijos atstovai šito padaryti tikrai negali.

O tie, kurie gyvendami Lietuvoje, siūlo Rusijos piliečiams lipti ant ambrazūros, manau, neatsakingai elgiasi. Tai varykite patys į Rusiją, užsidėkite kaukes, išskleiskite vėliavą baltai mėlyną - ir pirmyn! Elementarus padorumas neleidžia to siūlyti.

Rusijoje visokių žmonių yra. Na, kas gali pasakyti, kiek Š.Korėja myli savo valdytoją? Ten nėra sociologijos, todėl negali nieko įvertinti.

O šiaip yra tyrimai padaryti, kad aktyviai nepalaiko V.Putino karo 20 proc., o apie 16 proc. labai aktyviai V.Putiną palaiko. Likusieji 60 proc. yra inertiški. Kur vėjas papūs, ten ir eis.