Naujoji Europos Sąjungos užsienio politikos įgaliotinė Kaja Kalas teigiamai įvertino Bašaro al Asado nuvertimą. Pasak jos, pokyčių Sirijoje seniai buvo laukta, o pastarųjų dienų įvykiai esą parodė ir buvusio diktatoriaus rėmėjų - Rusijos ir Irano - silpnybę. Nemaža dalis likusio pasaulio taip pat džiaugiasi pokyčiais, tačiau specialistai situaciją linkę vertinti atsargiai.
Su „Respublika" bendravęs arabistikos specialistas Egdūnas Račius perspėjo, kad netrukus džiugesį dėl nuosaikios diktatūros nuvertimo gali pakeisti pilietinio karo siaubai.
- Kaip vertinate tai, kas nutiko Sirijoje? Kas stovi už pastarojo meto įvykių?
- Nutiko labai pavojingas dalykas. Praėjusį sekmadienį net negalėjome įvertinti, į kokį sudėtingą etapą Sirija pereina, kalbant tiek apie vidaus, tiek apie tarptautinės politikos perspektyvas.
Analizuojant šalies vidaus politiką reikia pabrėžti, kad sostinę Damaską užvaldė gana radikali jėga. Gerai tik tiek, kad ji nėra vienintelė bendroje maištininkų grupėje, kurią sudaro koks 100 susivienijusių grupuočių. Didžioji jų dalis mažos, todėl aš linkęs išskirti tris pagrindines.
Pirmoji būtų vietinė ir sąlyginai autentiška bei galimai kilusi iš „al Kaidos" - „Hayat Tahrir al-Sham" (HTS). Antroji irgi vietinė, bet jau turinti tarptautinę dimensiją - kurdų vadovaujamos ginkluotos draugovininkų formuotės, pastaruosius 5-erius metus kontroliuojančios nemažą šiaurės rytinę Sirijos dalį. Apie tai vengiama kalbėti, tačiau tokių aukštumų kurdai galėjo pasiekti tik su JAV finansiniu, kariniu, žvalgybiniu ir logistiniu rėmimu. Rytinėje Sirijoje net dislokuotos nelegalios JAV karinės bazės, kurių, įvertinus B. al Asado politiką ir požiūrį, šalyje iš viso negalėjo būti.
Trečioji kovotojų grupuotė jeigu ne fiziškai sukurta Turkijos, tai sėkmingai visomis prasmėmis - apginklavimo, aprūpinimo, ideologine - sėdi Turkijos kišenėje. Ji veikė šiaurinėje ir šiaurės vakarinėje Sirijos dalyje.
Šiandien tolesnį šalies likimą spręs šios trys pagrindinės grupės - Damaske marširuojantys radikalai, pasaulietinis kurdų aljansas ir, sakyčiau su Europos krikščionimis-demokratais lygintinas, Turkijos išlaikomas aljansas, kuriam svarbu ne tik vertybės, bet ir tam tikra demokratija.
Galimai atsiras ir ketvirta grupė - jeigu ne tų, kurie norėtų atkurti Asadų diktatūrą, tai tų, kurie bus nepatenkinti vykstančiais pokyčiais, bet bent kol kas jų polinėje žaidimų aikštelėje nesimato. Užtat turime tris galingas grupuotes, kurių niekas nesieja tarpusavyje, kurios vadovaujasi skirtingomis ideologijomis ir turi skirtingus siekius.
Tai suponuoja būtinybę žvilgtelti už Sirijos ribų, kur iš karto susiduriame su JAV ir Turkija. Kas nors gali sakyti, esą gerai, kai tokios dvi valstybės domisi tolesniu Sirijos likimu, bet realiai tai tik gilina problemą. Turkai kurdus, tiksliau - Kurdistano darbininkų partiją - yra paskelbę teroristine organizacija. Įdomi detalė - nors turkai nuolat bombardavo kurdų pozicijas Sirijoje, jie nei patys rengė, nei savo išlaikomai grupuotei davė įsakymus pulti kurdus. O dabar, žlugus Asadų režimui, šalyje užvirė pilnaverčiai mūšiai, kuriuose dalyvauja svarbiausių NATO valstybių - Turkijos ir JAV - kontroliuojamos grupuotės. Sirijoje turkai ir amerikiečiai, svetimomis rankomis, bet kariauja vieni su kitais. Tiesa, tai nėra netikėta ir kažkas panašaus turėjo nutikti,
Visgi didžiausią rūpestį kelia Izraelio karo mašinos atgręžimas į Siriją. Žydai sako, kad bombarduoja tik karinius objektus, bet savaitės pradžioje jie subombardavo 250 objektų Sirijos teritorijoje. Izraelis nieko nelaukia, nieko neatsiklausia ir vykdo savo politiką, kuri niekaip nesuderinama su tarptautinėmis sutartimis ar pagarba kitų šalių suverenumui.
Ir tai vyksta nepaisant to, jog Damaską užėmę maištininkai net nėra pareiškę, jog planuoja pulti ar sunaikinti Izraelį. Taip pat JAV ar turkų remiami maištininkai nėra nusiteikę prieš žydus. Sklinda gandai, kad JAV netgi prašė Izraelio karių padėti apmokyti Sirijos kurdus. Informacija nėra oficiali, todėl patvirtinti jos negaliu, bet savo laiku žydų kariai apmokė Irako kurdus.
Taigi, net be Irano ar Rusijos įtraukimo, apsiribojant Turkija, Izraeliu ir JAV, turime labai pavojingą situaciją. Jau vyksta „santykių aiškinimasis", o kadangi Izraelis nepaiso jokių tarptautinių teisių, konfliktas eskaluojasi ir pasirodė informacija apie pirmuosius nuo jų atakų žuvusius civilius sirus. Taip pat Izraelio tankai įsiveržė į Sirijos teritoriją ir artėja prie Damasko.
Lietuvos URM, taip besirūpinanti visu pasauliu, dabar irgi turėtų išreikšti susirūpinimą, tačiau iš šios institucijos pusės nieko nesigirdi. Gal jie dar žinių neskaitė arba pereinamuoju laikotarpiu niekas niekuo nebesirūpina? Tiesa, neseniai su Izraelio ambasadore buvo susitikęs Saulius Skvernelis. Tai gal bent jis privačiai išreiškė susirūpinimą dėl padėties Sirijoje?
Nes, pasikartosiu, džiaugtis ten nėra kuo. Kalbant paprastai, B. al Asado Sirija buvo pasaulietinė. Joje veikė alaus barai, naktiniai klubai ir kitos pasilinksminimo įstaigos. Rytoj tie, kurie vakar nieko nežinojo, o šiandien džiaugiasi režimo nuvertimu, gali atsibusti visiškai kitokioje tikrovėje. Daugelio iš jiems įprastų malonumų gali nebelikti, bet, spėju, tik nedaugelis tai suvokia.
- Ką B.al Asado pralaimėjimas reiškia Iranui ir Rusijai?
- Kalbant apie Iraną, jį galima nurašyti, kadangi Sirijoje Teheranas draugų, išskyrus B.al Asadą, neturėjo. Nebuvo čia tokios bendruomenės kaip Libane, jokių ginkluotų draugovininkų būrių ar kitų socialinių darinių, kurie būtų dėkingi ir lojalūs Iranui. Tai buvo „draugystė iš reikalo", nes, kadangi Sirija su Izraeliu yra karo būklėje, Iranas tikėjosi turėti bendrą frontą. Jam tai buvo naudinga, daug nekainavo ir iki praėjusių metų investicijos atsipirkdavo.
Visgi kažkuriuo momentu Iranas suvokė, kad Sirija nesikooperuoja prieš Izraelį nei kalbose, nei realiuose veiksmuose. B.al Asadas buvo atsargus. Jis suprato, kad supykęs Izraelis gali smogti jo rūmams, todėl entuziazmu netryško. Iranas matė, kad praranda partnerį ir grandį pasipriešinimo sionistams fronte, todėl „atsisveikinimas" artėjo. B.al Asado režimas negalėjo išlikti amžinai. Pokyčiai turėjo prasidėti, ir jie, greičiausia, nebūtų naudingi Iranui, nes opozicija nebuvo proiranietiška. Iranas žinojo, kad įtaka mažės, bet nesitikėjo ir nenorėjo, kad viskas baigtųsi taip greitai. Tai - skaudus smūgis Teheranui su ilgalaikėmis pasekmėmis.
Šiandien Iranas pralaimėjo ne tik Sirijoje, bet ir Palestinoje bei Libane. Jeigu kažkas nutiks Irake, Iranas liks vienas. Jo situacija - nepavydėtina: reputacija krenta, sąjungininkų mažėja.
Rusijai nuostolis yra minimalus. Ji buvo apleidusi Siriją, nes galvojo, jog viską padarė: susitarė su Turkija, kuri yra svarbiausias žaidėjas, nes Idlibo grupuotė be turkų nebūtų iškilusi ir užtikrino didžiąją dalį šalies valdančio režimo saugumą.
Rusams aktualesnis yra Ukrainos klausimas, todėl į Artimuosius Rytus jie nebelindo, o tik žiūrėjo, kas bus toliau. Tai buvo jų apsiskaičiavimas, kas irgi neturėtų stebinti, nes rusai dažnai klysta. Šiandien jie galvoja, jog su nauja Sirijos valdžia pavyks susitarti dėl turimų karinių bazių išsaugojimo, padarius jas atviresnes Sirijos kariuomenei, bet tai ir vėl yra apsiskaičiavimas. Maskva turi savų interesų Sirijoje, tačiau aš manau, kad netrukus šią šalį apims pilietinis karas, todėl rusams savo bazių išlaikyti nebepavyks. Užtat jie vis dar turi laiko ramiai evakuacijai, neatkartojant amerikiečių scenarijaus Afganistane. Bet kokiu atveju rusams reikia suvokti, kad jų era Sirijoje baigėsi.
Beje, rusai Artimuosius Rytus buvo praradę ir iki „Arabų pavasario". Jie tada čia neturėjo interesų ir niekas į juos rimtai nežiūrėjo. Grįžimas gelbėti Asadų režimo buvo jų šlovės viršūnė, o vėliau daug ką pakeitė 2022 m. karas su Ukraina. Manau, Kremlius suvokė, jog yra ne globalios, o regioninės valstybės centras, todėl svarbiau yra tvarkytis aplink save, kišantis į Moldovos, Rumunijos ar Sakartvelo reikalus, o ne eikvoti išteklius kitame pasaulio krašte. Nors ir iki konfrontacijos su Vakarais rusai ėmė trauktis ir paliko Damaskui ne 50, o tik 13 kovinių lėktuvų. Galiausiai jie praras ir turėtas pozicijas, tačiau tai nebus taip skausminga, kaip Irano praradimai.
- Vis garsiau kalbama, kad daugiausia iš B.al Asado režimo žlugimo išlošė Turkija. Sutinkate su tokiu požiūriu?
- Tikrai taip. Jeigu imsime „bendrą pyragą", kaip kad tai daro sociologai, didžiausią jo dalį gavo būtent Turkija. Kitiems irgi liko, bet mažiau. Visgi absoliučių laimėtojų čia nėra, nes yra kurdai. Turkai arba susitars dėl jų su JAV, arba sunaikins jų ginkluotas grupuotes ir prispaus likusius, kaip kad buvo padariusi Asadų „Baath" partija. Tada jų galios išsiplėstų. Matyt, dėl to Ankara jau pareiškė, kad nepasitenkins kurdų pacifikavimu, o judės toliau. Turkai pasirengę ir nori „sutvarkyti" Siriją, bet pagal savo poreikius ir vizijas. Jie apsidžiaugtų, jeigu ES tam skirtų lėšų, bet ir be jų sieks tvarkytis savarankiškai, bandydami sukurti Turkijos kloną. Gerai tai ar blogai, pavyks jiems ar ne, manau, netrukus pamatysime. Turkai turi didelį, bet nesakysiu, kad absoliutų, potencialą. Tiesa paaiškės po 7-10-ies metų.
Kitas klausimas - ar JAV dar kartą bus pralaimėtoja, ar sugebės susitarti su turkais, kad jie nesiautėtų, kaip kad nori. Redžepo Tajipo Erdogano ir Donaldo Trampo santykiai klostosi dinamiškai. D.Trampą žavėjo R.T.Erdoganas ir jo gebėjimas vaidinti demokratiją. Ar draugystė tęsis ir po Sirijos, šiandien sunku pasakyti, nes JAV išstumta faktiškai iš visų Artimųjų Rytų. Na taip, ji dar turi bazes Sirijoje, bet netrukus gali būti priversta trauktis ir iš jų, o ar tai įvyks taikiai - vėlgi, atskiras ir daug lemsiantis klausimas.
- Kokią matote regiono ateitį trumpalaikėje perspektyvoje? Kiek tikėtina, kad čia prasidėtų naujas pasaulinis karas?
- Mano analizė ir gebėjimas modeliuoti suponuoja, kad Sirija turėtų pasukti pilietinio karo keliu. Taip gali ir nebūti, bet nenustebsiu, jeigu bus. Sirijai juo pasukus, toliau kalbėtume apie Irako griūtį ir pilietinį karą jame.
Ar atnaujiname žemėlapį? Matome Islamo valstybę? Kodėl ne? Sirija pasineria į pilietinį karą, įtraukia į jį Iraką, prie jų gali prisijungti ir Libanas, kuriame įtampos tik auga. Palei pietinę Turkijos sieną nusidrieks pilietinių karų šleifas, kas jai būtų prasčiausias scenarijus.
Ar tai gali suponuoti kažką globalaus? Abejoju. Rusija išėjo, Iranas gal ir norėtų įsikišti, bet nebeturi draugų. „Hezbollah" liko, bet ji - nusilpusi. Turkijos vaidmuo - su klaustuku. Kinija tikrai nesivels į atvirą konfliktą. JAV užtenka to, kad ji išbando naujas raketas bombarduodama Siriją ir Iraną, ir Islamo valstybės pozicijas. Pasauliui tai nėra blogiausias scenarijus, bet jis liūdnas regionui.
Ar gali būti dar blogiau? Nemanau. Vienintelis Iranas gal ir galėtų kažką pakeisti, bet jis nusilpęs, Ali Chamenėjus - senas ir ligotas, be to, nebėra ką remti, todėl čia Trečiojo pasaulinio karo pradžios neįžvelgiu.
Mano vertinimu, arčiau Trečiojo pasaulinio karo pradžios yra Ukraina. Jeigu prezidentas Volodymyras Zelenskis pasiektų, kad į jo pusę fronte stotų prancūzai ir vokiečiai, tada atsirastų rimtas pretekstas.
O grįžtant prie Sirijos, Izraelis toliau prašys milijardų ir raketų, kurias dosniai siųs į sirų žemes, bet savo karių ten neves ir nesieks okupacijos. Sirija - ne mažas Libanas, todėl, manau, kol šalis bus apimta suirutės, Izraelis santūriai vykdys savo „chirurgines" atakas ir tuo viskas apsiribos.