1 nuotr.Kaip elgtis menininkui informacinio karo sąlygomis, - šį klausimą provokuoja pastarieji įvykiai Ukrainoje. Tuo labiau, kaip elgtis lietuvių menininkui, dirbančiam Rusijos sostinėje Maskvoje, kur kas savaitę vyksta Vladimiro Putino separatizmą palaikančios demonstracijos, kur neseniai buvo surinkti ir jo politiką remiantys kultūros veikėjų parašai. Rimas Tuminas žino atsakymą. Menininko skirtis - eiti su meile ir harmonizuoti pasaulį.
V.Putino politika Ukrainos atžvilgiu supriešino Rusijos inteligentiją. Organizuotoje parašų rinkimo akcijoje prezidentą palaikę daugiau kaip penki šimtai kultūros atstovų (turint galvoje Rusijos platybes, gana nedaug), netruko sulaukti valdžios veiksmus smerkiančių inteligentų reakcijos. Vienas iš agresyvios politikos oponentų rašytojas Borisas Akuninas šioje akcijoje mato ir teigiamą aspektą: ji išgrynino kiekvieno jos dalyvio reputaciją. Rusija, anot jo, tampa šalimi, kur tėra dvi - juoda ir balta - spalvos.
Žinoma, tie valdovai, kurių darbams pateisinti reikia kultūros paramos, tikriausiai patys būna pasielgę nekultūringai. Tie kultūrininkai, kurie leidžiasi manipuliuojami, greičiausiai esti puikūs aktoriai, režisieriai, rašytojai, muzikantai, bet prasti politikai.
Tarp Rusijos valdžios rėmėjų - garsūs Rusijos kūrėjai, gerai žinomi ir Lietuvoje: dainininkė Jelena Obrazcova, šviesaus atminimo lietuvių dirigento Algio Žiūraičio našlė; aktorė Natalija Bondarčiuk, Donato Banionio partnerė filme „Soliaris“, Olegas Tabakovas, Aleksejus Batalovas, Jurijus Solominas, kino režisierius Aleksejus Učitelis, Pavelas Lunginas (filme „Dirigentas“ pagrindinį vaidmenį suvaidino Vladas Bagdonas), Vladimiras Bortko, sukūręs kino šedevrą „Šuns širdis“, žymūs muzikantai Jurijus Bašmetas, Vladimiras Spivakovas ir t.t.
Ar tokioje poliarizuotoje visuomenėje Jevgenijaus Vachtangovo teatro vadovas, režisierius Rimas Tuminas gali jaustis saugus?
- Maskva yra kaip atskira valstybė, ji visada saugi, - telefonu atsišaukia R.Tuminas. - Ji abejinga procesams, vykstantiems kitur, kažkur toli. Tik politikai ir žiniasklaida nesaugūs, o aš saugus. Taip jaučiuosi ne todėl, kad būčiau kieno nors globojamas ar turėčiau asmeninių sargybinių, bet todėl, kad jokių laiškų nepasirašinėjau ir nepasirašinėsiu ir kad savo tiesas įrodinėju darbu. Kovo 10-12 dienomis Michailo Prochorovo fondo kvietimu su savo spektakliu „Eugenijus Oneginas“ buvau Krasnojarske. Kaip žinote, jis yra opozicijos lyderis ir - tai jau tampa akivaizdu - būsimasis Rusijos prezidentas. M.Prochorovo fondas, kuriam vadovauja jo sesuo, šventė dešimties metų sukaktį, mes vaidinome spektaklius, buvome labai gražiai priimti, pagerbti. Su malonumu ten dalyvavau ir toliau priimsiu žadėtą visokeriopą fondo paramą...
- Lietuva vienareikšmiškai smerkia Rusijos agresyvius veiksmus Krymo pusiasalyje, nepripažįsta jo referendumo ir, savaime aišku, neskatina V.Putino gerbėjams broliškų jausmų. Nejuntate pabrėžtinio dėmesio, kad esate svetimas, nes - lietuvis?
- Kaip tik šių įvykių peripetijų fone pranašiškai nuskambėjo Grigorijaus Kanovičiaus „Nusišypsok mums, Viešpatie“ premjera. Spektaklyje daug kalbama apie Lietuvą, apie lietuvius, apie Vilnių, Raseinius - veiksmo vieta yra Lietuva. Aš pasididžiuodamas žiūriu, kaip Lietuva skamba teatre, ir kad tūkstančiai žiūrovų ją girdi ir priima, tai do, kad iš tikrųjų menas, teatras neturi nustatytų sienų. Spektaklis „Nusišypsok mums, Viešpatie“ būtų mano atsakas į suirutę. Manau, mes esame tik įkaitai šiame politiniame finansiniame žaidime. Pasaulis veržiasi į konfliktus, gresiančius sukrėtimais ir krauju, pasaulio šalyse bunda tautinė savimonė, kuria pasinaudoja šalia jos skleidėjų besišliejantys ultraradikalai, - aš ne Ukrainą turiu galvoje, turiu galvoje daugybę šalių, kur tie procesai vyksta, juk kyla bendra Žemės revoliucija, kuri niekšus ir oligarchus, ir finansines piramides pasiryžusi griauti. Tai perspėjimo ženklas visiems tiems, kurie ar uzurpuoja valdžią, ar galvoja tik apie pasaulio finansų perskirstymus, pamiršę, kad visų pirma jie - mirtingieji. Vinstonas Čerčilis sakė, kad reikia du dalykus žinoti ir jų pakaks visam gyvenimui: kad esi mirtingas ir kad tau reikia mokėti mokesčius. Vadinasi, nesureikšminant savęs reikia dirbti savo darbą ir kantriai nešti savo kryžių. Ir jeigu pasaulyje kokia neteisybė ar apgaulė, kokia griūtis sujudina pamatus, mūsų reikalas ne dėti parašus „už“ ar „prieš“, mūsų darbas yra atkurti, harmonizuoti pasaulį. Eiti per jį su meile ir grožiu.
- Tačiau fronto linija nebėra vien geografinis žymuo, ji aiškiai nubėgusi ir per Rusijos kultūros lauką: vieni pasirašinėja už V.Putiną, kiti pasisako prieš...
- Taip taip, kažkam reikia to debesies, reikia įtampą pakurstyti. Visais laikais yra ieškančių kompromisų, yra ieškančių, kaip prisitaikyti, kad išgyventų, yra lengvai pasiduodančių ir pasirašinėjančių laiškelius... Yra čia ir konjunktūros - tai yra žaidimas, ta pati informacinė kova, tas pats manipuliavimas, naudojimasis inteligentija savo tikslams, nors aš nemanau, kad šiame žaidime viskas nuoširdu. Žinau pavardes tų, kurie pasirašė už V.Putiną ar pasisakė prieš, kai kurie kultūros veikėjai man prisipažįsta, kaip atsirado jų parašai. Man atrodo, aš daug išsamiau į šitą klausimą atsakiau nuvykdamas su spektakliu pas M.Prochorovą, su kurio fondu mus sieja darbinis kūrybinis ryšys.
- Požiūrių takoskyros neišvengė nė jūsų vadovaujamas teatras: tarkim, garsus praeities aktorius Vasilijus Lanovojus palaiko valdžios veiksmus Kryme ir Ukrainoje, o garsus šiandienos aktorius Sergejus Makoveckis - ne...
- V.Lanovojus (beje, jis - ukrainietis) liko ištikimas sau. Jis ir prie sovietų buvo poaštrių kairiųjų pažiūrų, toks ir liko šiandien. Aš galiu nesutikti ir nesutinku su jo pozicija, su tokiais jo vertinimais ne tik Ukrainos, bet ir apskritai Europos atžvilgiu, bet jis toks tvirtas savo pozicija, kad jo nemainyčiau į dešimt tokių, kurie jokios pozicijos neturi, gyvena sau gyvenimėlį prisitaikydami, pilki, neįdomūs, be reikalo, be nuomonės, be pozicijos. Į V.Lanovojų žiūriu savotiškai... kaip į reiškinį - va toks jis yra, na, o S.Makoveckis gyvenime visiškai kitoks... taip ir turi būti.
- Jums nekelia nerimo to supriešinimo vaisiai, kaip, tarkim, už Maidano palaikymą Sankt Peterburge atšauktas vienos ukrainiečių, o Maskvoje - baltarusių grupės koncertas; Tbilisis atsisakė įsileisti Sergejaus Bezrukovo spektaklį, o Lvovo muzikos akademija atėmė altininkui ir dirigentui Jurijui Bašmetui garbės profesoriaus vardą...
- Čia ne menininkų sprendimai, čia kitų veiksnių valia, o šiaip labai negražūs tokie įvykiai, kad ir kieno jie veikiami. Asmeniškai man jie nepriimtini, nes jie žemina menininko orumą, menininko laisvę... Kažkam sakiau, pasikartosiu: na, gerai, sakykim, aš protestuodamas rašau pareiškimą, išeinu iš vadovaujamo posto ir grįžtu į Lietuvą. Jūs sutiktumėte mane su gėlėmis? Žinoma, žinoma, ne tik Lietuva, bet ir Europa, manau. Bet net labai norėdamas pabūti vienos dienos didvyriu aš puikiai žinau, kad po savaitės, sakykim, išvažiuosiu į sodybą ir tuoj pat būsiu užmirštas ir nereikalingas... Bet bent vieną kartą vieną dieną pabūti didvyriu aiškiai norėtųsi...
- Kada gi jūsų sulauksime Lietuvoje?
- Kovo 20 dieną su Vilniaus mažuoju teatru vykstame į Baltarusiją - Mogiliove vyksiančiame teatro festivalyje rodysime Mariaus Ivaškevičiaus „Mistrą“, pasakojantį apie Adomą Mickevičių (sukūrusį ir „Krymo sonetus“ - red.past.), kuris nesvetimas nei mums, nei lenkams, nei baltarusiams. Paskui su „Maskaradu“ skrendame į tarptautinį teatro festivalį Budapešte. Gyvenimas tęsiasi. Greit pavasaris, laikas galvoti ne apie grėsmes, o apie daržus. Laikas pirkti sėklas, daiginti daigus, genėti, apsikuopti, susitvarkyti savo darželius - gyventi gyvenimą, dirbti savo darbą, o ne pasiduoti provokacijoms, psichologinėms, politinėms ir taip toliau... Man irgi rūpi daržų ir sodų reikalai, atvyksiu gegužės mėnesį...
- Nepamatysime, kaip su vasara ateis antrasis tarptautinis jūsų vardu pavadintas teatrų festivalis Druskininkuose...
- Taip, vasarą festivalis ir ką - mes kariausime? Nepriimsime rusų teatrų, kultūros? Grigorijus Kanovičius sakė: kad ir kas būtų gyvenime, o siūti reikia. Duoną maišyti ir kepti reikia.
Parengta pagal dienraštį „Respublika“
