Prieš kelias dienas Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas atleido Gynybos ministerijos vadovą Sergejų Šoigu ir į jo vietą paskyrė ekonomistą Andrejų Belousovą. Apie tai, kokios buvo tikėtinos tokių pokyčių prielaidos ir kaip situacija klostysis toliau, „Respublika" kalbėjosi su pirmuoju atkurtos Lietuvos krašto apsaugos ministru, saugumo srities ekspertu Audriumi Butkevičiumi.
- Kaip manote, kas lėmė S.Šoigu atleidimą?
- Tai tampa vieša paslaptimi. Maskvoje tarp įtakos grupių vyko sudėtingos kovos, kurioms pagrindą davė garsusis konfliktas tarp Jevgenijaus Prigožino ir Gynybos ministerijos. Kaip žinome, privati karinė struktūra „Wagner" buvo tampriai susijusi su V.Putino vaikystės draugais - Kovalčiukų šeima, kuri, Volodiai tapus prezidentu, staigiai iškilo. Kovalčiukai bendradarbiavo su „Wagner" ir sėkmingai veikė Afrikoje, verždamiesi į įvairių šalių politinę ir ekonominę infrastruktūrą.
Kelių asmenų ir ministerijos darbuotojų grupė, kuriai priklausė ir S.Šoigu bei neseniai pasodintas jo pavaduotojas Timuras Ivanovas, pamėgino atimti „Wagner" ir Kovalčiukų turtą. Kadangi iš jo buvo bandoma atimti „sąžiningai" uždirbtus milijardus, J.Prigožinas sukilo, tačiau viskas baigėsi jo mirtimi ir „Wagner" likvidacija.
Tiesa, dalis tų milijardų priklausė ir Kovalčiukams, todėl jie, pasinaudoję turimais ryšiais Kremliuje, paskatino prezidentą pakeisti gynybos ministrą, kuris dabar užima garbingas, bet ne tokias įtakingas pareigas. Beje, iš pastarųjų ta proga buvo atleistas „senas vilkas" Nikolajus Patruševas.
- Kaip vertinate S.Šoigu ministravimo laikotarpį?
- Tai buvo išskirtinai efektyvaus valstybės turto grobstymo metas ir S.Šoigu buvo naudingas Ukrainai. Žmogus, menkai pasiruošęs vykdyti pareigas, įklimpęs į korupcines schemas, priverstas išlaikyti komandą, kuri dengė jo užnugarį, ukrainiečiams buvo atradimas. Reikia gailėtis, kad jį nuėmė. Prisiminkite, kad ir garsujį J.Prigožino klyksmą - Šoigu, Gerasimovai, kur sviediniai? Ukrainiečiai turėjo primokėti, kad jis liktų.
- A.Belousovas - ekonomistas. Kodėl kariškį keičia ne kariškis?
- S.Šoigu nebuvo kariškis ir nebūtina gynybos ministrui būti kariškiu, nes jis atsako už tokias sritis, kaip gynybos pramonė ir logistika. Jis atsako už tai, kas karui yra svarbiau negu kariuomenė, kuri negali kautis be efektyvios logistikos. Rusija rengiasi ilgam konfliktui ir jį lydinčiai krizei. V.Putinas puikiai suvokia, kad reikalingi nauji kadrai, nauji efektyvūs vadovai, kurie ekonomiką perves ant karo bėgių. Karas be rezervų ir išteklių nėra įmanomas.
Tai, ką turėsime, yra žymiai pavojingesnė situacija, nei anksčiau buvusi prie S.Šoigu, kurį jo nedraugai piktai vadino elnių augintoju, o internete sklandė gal padirbtas, o gal ir tikras karinis bilietas, kuriame buvusio ministro „pareigos" kariuomenėje buvo įvardintos - elnių varovas. Išvadas darykime patys.
V.Putinas padarė teisingą pasirinkimą pakeisdamas jį A.Belousovu, kuris pagarsėjęs kaip geras organizatorius, puikiai susitvarkęs Ekonomikos ministerijoje. Rusijai vis labiau nyrant į karo meto ekonomiką, jis gali suvaldyti susiklosčiusią situaciją.
- Yra tekę stebėti ankstesnę A.Belousovo veiklą?
- Jis buvo premjero pavaduotojas. Sunku išskirti jo indėlį bendrame darbe, tačiau neįvertinti efektyvaus premjero Michailo Mišustino veikimo nevertėtų. Bandymas įvesti tvarką surenkant mokesčius nebuvo įmanomas be efektyvių vadovų, tarp kurių buvo A.Belousovas. Jam 65-eri, todėl kaip ekonomistas ir vadovas jis yra pajėgaus amžiaus.
- Teigiate, kad prie S.Šoigu ukrainiečiams buvo geriau. Kokia įtaką rokiruotė turės situacijai Ukrainoje ir bendrai regione?
- Karas, kaip ir ekonomika bei vadovavimas Gynybos ministerijai karo metu, yra sunkiai nuspėjami dalykai. A.Belousovo atėjimas nėra tik specialisto parinkimas. Viena iš V.Putino dukterų stipriai prisidėjo, kad A.Belousovas būtų paskirtas į šias pareigas. Jis ne tiek karjeros valdininkas, kiek klanų konkurencijos išdavoje iškeltas žmogus, todėl sunku pasakyti, kaip jis tvarkysis.
Gali būti, kad V.Putino dukrelė išsukinės jam rankas ir net gabiausias specialistas turės tarnauti korumpuotai grupuotei. Daug lems tai, koks jo paties stuburas, asmeniniai santykiai su V.Putinu ir t.t. S.Šoigu turėjo gerus asmeninius ryšius su V.Putinu. Juos įtarė viskuo, kuo įmanoma, pradedant vyriška meile ir baigiant dalyvavimu šamanų apeigose gimtojoje S.Šoigu Tuvos respublikoje.
Negaliu pasakyti tiksliau, bet daugeliu atveju S.Šoigu vadovavimas rėmėsi gerais santykiais su prezidentu. Dabar matome žmogų, kuris turi gerus santykius su V.Putino dukra. Vyrukams metuose dukros daro nemažą įtaką, ką įrodo ir mano asmeninė patirtis, tad čia dar visko gali būti. Bet nuo to, kaip jam nesiseks, priklauso, kaip seksis ukrainiečiams ir, tam tikru aspektu, mums.
- Nepaisant viešų deklaracijų, ar galimi dar kokie nors svarbių institucijų vadovų pokyčiai?
- Nekeisti likusių neįmanoma, nes rusų kariuomenė per daugiau negu du metus įvykdė tik propagandinius tikslus, o milžiniškas kapinių ir sudaužytos technikos skaičius rodo, kad vien S.Šoigu ir T.Ivanovo galvų pateisinti šiai situacijai nepakaks.
Iš Sirijos sugrąžintas konsultacijoms generolas Sergejus Surovikinas, kurį rusų žiniasklaida vadino generolu „Armagedonu", nes jis brutualiais sprendimais buvo pasiekęs realių pergalių.
Ko verta vien S.Surovikino gynybos linijos statyba, kuri atidalina Ukrainos pietuose užgrobtas teritorijas nuo pavaldžių Kijevui. Brutalus, bet kariniu požiūriu efektyvus šunsnukis. Matyt, į nieko vertas pareigas jis negrįš. Galimai atsiras naujas operacijos vadovas, kuriuo gali būti paskirtas S.Suroviknikas. Generalinio štabo viršininko pareigos ne jam, bet jeigu V.Putinas jį ten paskirtų, būčiau laimingas, nes jis ten nesusitvarkytų.
Kodėl taip teigiu? Jis man nėra visai nežinomas. Vienas 1991 m. „herojų", kuris gavęs TSRS Valstybinio ypatingosios padėties komiteto įsakymą pučo metu tankais traiškė prie Baltųjų rūmų susirinkusius rusus. Jis elgiasi ne kaip generalinio štabo viršininkas, o kaip nuostolių tikslui pasiekti nepaisantis vadas. Įtariu, kad S.Surovikinas mėgsta pasakoti apie Georgijų Žukovą, kuris irgi neskaičiavo patiriamų nuostolių. Bet nereikia tuo stebėtis, nes Rusija taip kariauja nuo Aleksandro Suvorovo ir Michailo Kutuzovo laikų, o viską paaiškina garsusis posakis - kareivių negailėti, bobos dar prigimdys.
- Vis garsiau kalbama, kad karas gali tęstis dar 5-10 metų.
- Karas vyksta nuo 2014 metų, kai Igoris Girkinas-Strelkovas paleido karo švytuoklę ir pradėjo užgrobinėti Donbasą. Kalbėti apie tai, kad jis negali vykti dar mažiau negu 10 metų būtų keista. Viskas priklausys nuo jėgų pusiausvyros, kiek situaciją atlaikys Ukrainos visuomenė, kiek ji bus pasiruošusi ant karo aukuro mesti vis naujas gyvybes, kiek ji turės ginkluotės.
Šiandien labiau tikėtina tai, kad pirmieji, kuriems neatlaikys nervai, bus europiečiai, kurie supras, kad negalima leisti Ukrainai žlugti, nors tai gali smarkiai praplėsti Rusijos-Ukrainos karo ribas.
- Tai reiškia, kad Vakarų kariai gali atsidurti Ukrainoje?
- Jeigu aš būčiau atsakingas už šį sprendimą, jie jau būtų Ukrainoje. Situacija yra pakankamai pavojinga ir leisti jai vystytis savieiga yra pernelyg daug problemų galintis sukelti sprendimas. Yra toks senas išsireiškimas - jeigu tu negali sustabdyti kokio nors vyksmo, tai imkis jam vadovauti. Šiuo atveju tai reikštų, kad Europa turi būti proaktyvi ir užduoti toną konkrečioje situacijoje. Bandymas slėptis už ukrainiečių nugarų neinvestuojant pakankamai į karinę gamybą yra pavojingas, todėl yra būtina stabdyti priešininką tol, kol jis gali būti sustabdomas Ukrainos teritorijoje.
- Trečiojo pasaulio karo neišvengsime?
- Svarbiau tai, kokioje formoje jis vyks. NATO kariniais tiekimais, instruktoriais, žvalgyba ir daugybe kitų veiksmų, be kurių neįmanoma apsieiti kare, jau dalyvauja šiame konflikte. Todėl klausimas yra ne ar, bet kada bus įsijungta visu pajėgumu. Ir būtų geriau, kad laiką pasirinktume mes, o ne priešininkas.
Nusikalstamai ignoruojanti Vakarų veikla trunka daugiau negu du dešimtmečius, kuomet jie patikėjo paistalais apie istorijos pabaigą, pasakojimais apie tai, kad su Rusija bus sugyvenama gražiai, todėl ne tik nusprendė nebepalaikyti karinės pramonės, bet ir sumažino jai finansavimą bei ėmė naikinti turimą ginkluotę. Buvo ignoruojama Vakaruose Rusijos vykdoma agresyvi žvalgybos politika, kuri Vokietijoje ypač akivaizdi tapo tuo metu, kai šaliai vadovavo rusų draugai Gerhardas Šrioderis ar Angela Merkel. Tas pats pasakytina ir apie kai kurias kitas šalis, kurių vadovai irgi „patikėjo taika".
Visa ta situacija pagimdė šiandieninio karo su Rusija ir jos satelitais galimybę. Europa užmiršo, kad ramus, saugus gyvenimas, kuriuo visi puolė mėgautis, įmanomas tik tuomet, kai egzistuoja efektyvi saugumo ir gynybos sistema.
Situacija tapo tokia kurioziška, kad buvusiam JAV prezidentui Donaldui Trampui (Donald Trump) teko imtis viešų inscenizacijų, badant europiečiams į pilvus ir reikalaujant susimokėt už gynybą tuos skurdžius 2 proc., kuriuos jie ir taip privalėjo skirti. Dėkingi europiečiai anksčiau ar vėliau turės D.Trampui pastatyti paminklą už savalaikį prievartos aktą reikalaujant bent kiek gintis.
Prie prastėjančios situacijos prisidėjo idiotiška ES ir JAV politika Kinijos atžvilgiu, o „vyšnia ant torto" tapo Lietuvos išsišokimas, kai į valdžią prilindę nekompetentingi ir negabūs veikėjai sukūrė situaciją, už kurią dabar patys turime atsakyti.
Nors reikia pripažinti, kad pradžią tam davė Vakarai. 1995 m. iš JAV ir Didžiosios Britanijos specialiąsias institucijas aptarnaujančių tarnybų buvo pradėti šalinti rusiškai mokantys žmonės, nes esą pavojaus nebeliko.
Vakarai neatsikvošėjo ir po 2007 m. Miuncheno saugumo konferencijoje V.Putino išrėžtos kalbos, nors joje buvo sudėlioti visi taškai ant I.
Europiečiai ir toliau graužė riebų kaulą bei Dievui rodė špygą. Šiandien ši politika atvedė į situaciją, kai nieko kito nebelieka, kaip tiktai naudoti karines pajėgas. Bet tam jas dar reikia turėti. Pažiūrėkime į Vokietijos, europinės ekonomikos NR 1 situaciją, kurioje A.Merkel per savo vadovavimo dešimtmetį sunaikino Bundesverą ir liko tik kelios karių brigados.
Kai žiūriu į Lietuvoje dislokuotus, gerokai aptukusius vokiečių karius, Nemenčinėje perkančius alų dėžėmis, man kyla rimtas klausimas dėl alaus gėrėjų kovinio pajėgumo. Juolab kad Lietuva neturi tokių gerų dešrelių, kurias valgiau Hamburgo geležinkelio stotyje, prieš keletą dešimtmečių būdamas Vokietijoje ir todėl jas iki šiol su grauduliu atsimenu.
O žvelgiant į situaciją rimtai galima pasakyti - reikalingas lyderis, kuris visus Europoje paimtų už gerklės, tačiau kur tą gerklę rasi, kai aplink - vieni užpakaliai?