Turkija yra pirmoji suartėjimo su BRICS siekianti NATO narė, tačiau, ekspertų manymu, tai lemia jos ekonominiai interesai ir Ankaros troškimas įgyti „strateginę autonomiją“.
Prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas trečiadienį dalyvauja BRICS (Brazilijos, Rusijos, Indijos, Kinijos ir Pietų Afrikos Respublikos) viršūnių susitikime Rusijos Kazanės mieste prezidento Vladimiro Putino kvietimu.
Praėjusį mėnesį Turkija pranešė pasiprašiusi į šią augančios rinkos šalių grupę. Jei bus priimta, Turkija bus pirmoji NATO narė šiame bloke, save laikančiame atsvara Vakarų galioms. Dauguma jo narių smarkiai nesutaria su Vakarais dėl konflikto Artimuosiuose Rytuose, o Pekinas bei Maskva – ir dėl karo Ukrainoje.
Iš pradžių BRICS sudarė penkios šalys, o šiais metais aljansą papildė dar keturios. Trys naujosios narės yra Artimųjų Rytų šalys, įskaitant Iraną, pasak Vakarų, tiekiantį Rusijai bepiločius orlaivius, skirtus naudoti prieš Ukrainą.
Tačiau, pasak ekspertų, Turkijos siekis įstoti į BRICS nereiškia, kad ji atsuks nugarą Vakarams ar Ukrainai (joje pirmadienį lankėsi aukščiausiasis šalies diplomatas) ir juo labiau NATO. „Vyriausybė ir toliau gilina ryšius su šalimis, kurios nėra Vakarų aljanso narės, tai atitinka Turkijos siekį įgyti strateginę autonomiją“, – naujienų agentūrai AFP sakė „Carnegie Europe“ tyrėjas Sinanas Ulgenas bei pridūrė, kad tai ir „iš dalies ekonominė iniciatyva, tikimasi, kad ji turės teigiamos įtakos dvišaliams ekonominiams santykiams“.
„Daugiapolis asimetriškas pasaulis“
BRICS šalyse gyvena kone pusė pasaulio gyventojų, jos sukuria maždaug trečdalį pasaulio bendrojo vidaus produkto. Grupė nenustato narėms privalomų ekonominių įsipareigojimų, kaip Europos Sąjunga, į kurios duris Ankara beldžiasi nuo 1999 metų. Praėjusį mėnesį R. T. Erdoganas pabrėžė šią mintį. „Tie, kurie sako nestoti į BRICS, yra tie patys žmonės, daugelį metų verčiantys Turkiją laukti prie ES durų, – sakė jis. – Negalime nutraukti ryšių su tiurkų ir islamo pasauliu vien todėl, kad esame NATO šalis: BRICS ir ASEAN yra struktūros, siūlančios mums galimybes plėtoti ekonominį bendradarbiavimą“.
Pasak S. Ulgeno, akivaizdu, kad šios dvi problemos susijusios. Turkija nebūtų žengusi šių žingsnių BRICS link, jei būtų galėjusi tęsti integracijos derybas su Europa ar atnaujinti muitų sąjungą, įstrigusią nuo 1996 metų.
Pasak kitų ekspertų, Turkija reaguoja į numatomą pasaulio svorio centro pasislinkimą. Turkijos vyriausybė mato, jog neabejotina Vakarų hegemonija negali tęstis tokia, kokia yra. Tad Turkija, kaip ir daugelis kitų šalių, stengiasi įgyti daugiau įtakos, jei asimetriškai daugiapoliame pasaulyje susikurtų nauja tvarka.
Drauge Ankara siekia pasinaudoti Vakarų įtakos susilpnėjimu, o ypač Jungtinių Amerikos Valstijų, kad įsitikintų, ar gali sukurti daugiau erdvės manevruoti.
„Niekada nepasitrauks iš NATO“
Vis dėlto Turkija išlieka saugumo problemas suvokiančių Vakarų dalis, o jos ekonomika neabejotinai susijusi su Europos ekonomika.
Ankara nori gauti geriausia iš abiejų pasaulių. Ji siekia naudos iš ryšių su Vakarais, tačiau žino, jog pati niekada nebus Vakarų dalis, tad nori glaudžiai bendradarbiauti su Vakarams nepriklausančiomis BRICS šalimis. Žaisdama šį žaidimą ji niekuo nerizikuoja, nes narystė BRICS neužtraukia jokių padarinių saugumui.
„Turkija niekada nepasitrauks iš NATO“, – sakė Soli Ozelis, Stambulo universiteto tarptautinių santykių profesorius, tačiau pridūrė, kad suartėjimas su BRICS atspindi „pokyčių poreikį, norą gauti daugiau iš besivystančių regioninių valstybių“.