Svarbiausia, kas įvyko šiemet

- Karas Artimuosiuose Rytuose. Susidūrimai čia vyksta ne vienerius metus, bet šiemet jie buvo ypač aktyvūs. Kokią matytumėte tolesnę įvykių raidą?

- Kalbant apie arabų šalis - visas šalis, kurios laiko savo protėviu Abraomą, išrinktasis JAV prezidentas Donaldas Trampas (Donald Trump) tęs savo sėkmingą programą, leidusią sukurti tam tikrą Izraelio palaikymo grupę arabų šalyse ir tai bus pagrindinė jo politikos linija.

Tas yra būtina, nes konflikto židiniais regione gali išlikti teroristinės grupuotės: Jemenas ir ten veikiančios „šaikos", persigrupavusi „Hezbollah", persigrupavęs „Hamas", bet po labai nemenkų nuostolių joms reikės iš naujo įsivertinti savo galimybes.

Persai (šiandieniniai iraniečiai) nėra arabai ir niekada jais nebuvo. Islamo atėjimas į Persiją nesunaikino šios nacijos imperinių ambicijų. Lygybės ženklo tarp jų ir arabų dėti negalima, bet konfliktui priežasčių ir čia užtenka. Mano vertinimu, rimčiausia konflikto regione dedamoji - Irano-Izraelio karas ir galimas JAV įsitraukimas į šį konfliktą.Kita vertus, ajatolų valdžia stipriai sumažino konfrontacijų su Izraeliu ir Vakarais laipsnį. Būdamas įtariu žmogumi, manau, kad šiuo atveju JAV veikia panaudodama Prancūzijos prezidentą Emanuelį Makroną (Emmanuel Macron). Nuo seno žinoma, kad Prancūzija turi išskirtinę ir savitą politiką Irano atžvilgiu, todėl visiškai įmanoma, kad konfliktą pavyks suvaldyti dar jam neprasidėjus. Ir visos „muštynės" persikels į Jemeno ir Libano pakraščius bei Palestinos teritorijų teroristines sritis.

- Bašaro al Asado režimo žlugimas Sirijoje - kam jis buvo naudingas ir kas laukia Sirijos?

- Kodėl režimas žlugo? Akivaizdu, kad, susidorojus su „Hezbollah", pagrindiniu režimo ramsčiu, ir pravedus teisingas derybas su Iranu bei rusams negalint ir toliau palaikyti B.al. Asado, teko Sirijos klausimą peržiūrėti iš esmės.

Pagrindinis viso šito šurmulio naudos gavėjas yra turkų lyderis Redžepas Tajipas Erdoganas Recep Tayyip Erdogan). Jis nuosekliai, žingsnis po žingsnio vykdo didžiosios Turkijos imperijos atkūrimo politiką ir galimai vėl turėsime Osmanų imperiją.

Visgi aktualus išlieka ir klausimas - kas toliau vyks Sirijoje? Ar R.T.Erdoganas išlaikys tą tempą, kuriuo pradėjo ofenzyvą. Sirija - valstybė su daugiataute struktūra, o po to, kas vyksta šiandien, jos net valstybe nebegalime vadinti. Iš esmės tai - religinių grupuočių ir tautinių interesų į gabalus plėšomas kraštas, kuriame viena svarbiausių išlieka kurdų problema. Jie, remiami JAV, siekia savo valstybės sukūrimo, tačiau tai konfrontuoja su R.T.Erdogano politika ir analizuoti, kas vyks Sirijoje, būtina per šią - Kurdistano sukūrimo - tendenciją. Tai nebus lengva, bet procesas paleistas ir istorijai nėra svarbu, kiek metų tai truks. Visgi manau, kad mes dar sulauksime tos dienos, kai žemėlapyje bus užfiksuotas naujas valstybinis darinys - Kurdistanas.

Tai pat Sirijoje atgimsta praėjusio amžiaus pradžios idėja sukurti alavitams, kuriuos neseniai Irano ajatolos pripažino esant islamo dalimi, jei ne atskirą valstybinį, tai autonominį darinį. Tik alavitai yra įsikūrę strategiškai svarbiame pajūryje, tad kol kas lieka neaišku, kaip į tai pažiūrės naujoji Sirijos valdžia. Juolab kad valdžią Sirijoje paėmę vyrukai taip pat nėra vienalytė komanda. Tai - daug įvairių grupuočių, kurios veikė drauge kol buvo bendras priešas B.al Asadas. Šiam išnykus reikės ieškoti naujo priešo. Ir labai rimtu tampa klausimas - ar kovos Sirijoje nepersimes į kitas šalis?

Panašiai mąsto Izraelio ir JAV saugumo bei gynybos politikos specialistai, ką patvirtina intensyvus Sirijoje esančių karinių sandėlių ir bazių bombardavimas. Žydai giriasi, kad jau sunaikino 80 proc. Sirijos turėto arsenalų. Dėmesio vertas ir jų paaiškinimas - mes nieko prieš, kad būtų kuriama nauja Sirijos valstybė ir vystoma ekonomika, tačiau kam jiems reikalingas toks ginkluotės kiekis?

Labiausiai dėl viso to džiugina tai, jog naujoji valdžia negali pamiršti Rusijos vykdytų masinių Alepo ir Idlibo bombardavimų bei vykdyto genocido, todėl tikėkimės, kad Rusijos karinių bazių Sirijos teritorijoje, nepaisant rusų valdžios bandymų tartis su žmonėmis, kuriuos jie dar visai neseniai vadino teroristais, o dabar vadina gerbiamais partneriais, nebeliks.

- Rusai uždaro bazes Sirijoje, Ukraina įsiveržė į Kursko sritį ir, panašu, užstrigo - ar tai ką nors pakeis?

- Imperija traukiasi. Tai, kad pavyko sunaikinti Rusijos aktyviai palaikomą režimą Sirijoje yra geroji naujiena. Ne tik šimtams tūkstančių, laikomų Sirijos kalėjimuose, bet ir mums, ir ukrainiečiams.

Įdomų ryšį fiksuoja ir rusai - sirų sukilėliai efektyviai naudojo ukrainiečių atidirbtas dronų panaudojimo bei priešininko šturmo taktikas, kas liudija, jog Sirijos kovotojai buvo apmokomi tiesiogiai. Tai reiškia, kad Sirijos fronte turėjo veikti ukrainiečių specialistai, ir rodo, jog Ukraina efektyviai eskaluoja konfliktą su Rusija, o įvykiai Sirijoje turi tiesioginį ryšį su tuo, kas vyksta ukrainiečių-rusų karo fronte.

- Kiek Ukrainos konflikto eigą pakeis JAV rinkimų rezultatai ir D.Trampo pergalė?

- Manau, kad dar neįvykus D.Trampo inauguracijai, bet žinant jo požiūrį ir veikimo metodus, situacija jau keičiasi. Nors pagal JAV įstatymus jis neturi teisės atstovauti valstybės derybose, de facto tai jau vyksta. Kalbu ne vien apie Takerio Karlsono (Tucker Carlson) vizitus į Rusiją, kuriam, manau, buvo patikėtas „pašto karvelio" vaidmuo - jis perdavė reikalingą požiūrį ir informaciją. Kalbu ne apie JAV interesų išdavimą, o tai, kad, taupant laiką, reikalingiems žmonėms buvo perduotas naujo prezidento požiūris.

Tai liudija ir kitas faktas - jo aplinkoje jau matome kitą JAV prezidentą - Iloną Maską Elon Musk). Nes jeigu jis nėra pirmoji ledi, tai ką jis veikia šalia D.Trampo? Jeigu jis nori būti užkulisiuose, tai tam nereikia rodytis tarptautiniuose forumuose. Kaip nors kitaip, kaip viešųjų ryšių reklamos, aš to įvertinti negaliu.

Kitas momentas - derybos, kurių iš konfliktuojančių pusių pareikalavo D.Trampas. Nors viskas dar tik sklando ore, jos jau įgavo tam tikras teises į gyvenimą. Ir mes, nori nenori, turime pripažinti, jog D.Trampo idėja, kad galima abi puses priversti derėtis, jau suveikė. Kur kas paprasčiau ir primityviau šį klausimą aprašė patarėjas Ukrainos klausimas Keitas Kelogas (Keith Kellogg). Jis tiesiai pasakė, kad ringe besimušantys du kovotojai pavargo ir abiem reikalinga patogi proga pradėti derybas dėl taikos. Tokia proga tampa D.Trampo iniciatyva.

Nors D.Trampas dar ne prezidentas, bet netgi jo būsimo patarėjo Ukrainos klausimais vieši pareiškimai svarstomi rimčiau negu Džo Baideno (Joe Biden) administracijos pareiškimai. K.Kelogo panaudotas modelis iškart sulaukė kritikos, nes kalbėdamas apie kovotojus ringe jis į vienodas pozicijas pastatė Maskvą ir Kijevą, šiuo modeliu ignoruodamas, kad rusai banditiškai užpuolė šalį, kurią savo parašu buvo įsipareigoję ginti.

Norėčiau apginti K.Kelogo, tikėtina, ir D.Trampo poziciją. Jie abu sąmoningai ignoruoja Rusijos iki šiol naudotą naratyvą, jog tai yra karas su visu NATO ir Vakarais. D.Trampas sako, kad čia tarpusavyje susipliekė dvi slavų valstybės, bandančios konfliktą iškelti į tarptautinį lygmenį. Tačiau viskas, pasak jo, daug paprasčiau, todėl galime užbaigti karą elementariai panaudodami policininko jėgą, kaip kad nutraukiant konfliktą bare.

Derybiniu požiūriu tai - efektyvi pozicija, bet netgi nutraukus konfliktą, tai bus tik laikina pergalė, galimai pasiekta didelių Ukrainos praradimų kaina.

Per šiuos karo metus Rusija sukūrė naujo tipo oligarchatą, kurio pagrindinis pelno šaltinis yra karas ir investicijos į karo pramonę. Su ja susijusi masė žmonių ir daugybė asmeninių interesų verčia įtakingus žmones Rusijoje laikyti karą jiems naudinga pozicija. Nutraukus karą Ukrainoje, kuris Rusijai nedavė lauktų rezultatų, konfliktas vėl plykstelės iš naujo, vos tiktai Rusija persigrupuos kaip karinė struktūra.

Nežinau D.Trampo ateities planų. Galbūt jis siekia panaudoti šį karo sustabdymą kaip tarpinį tikslą, už kurio slypi kur kas svarbesni tikslai. Dažnai pagalvoju, kad D.Trampo draugas, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas jam yra reikalingas kur kas didesniam užmojui - kovai su Kinija. Henriui Kisindžeriui (Henry Kissinger) yra kartą pavykę įtraukti Rusiją į konfliktą su Kinija. Galimai tokios mintys sukasi ir D.Trampo galvoje: na jeigu neįtrauksiu į karinį konfliktą, tai turėsiu paruoštą smūgiui „lazdą", kuria būtų galima tramdyti Kiniją.

Į D.Trampo galvą neįlįsi, tačiau manyti, kad jis sau neužduoda tokių klausimų, nereikėtų. Štai todėl ir turime politiką, kuomet išvedama iš karo Ukraina bus ruošiama kaip pagrindinis Rusijos sulaikymo veiksnys Europoje, dėl ko tikiu Ukrainos galimybe tapti NATO nare, o rusai išvesti iš konflikto bus ruošiami kaip potencialūs kinų tramdytojai. Ar tai pavyks? Atsakymą pamatysime, tačiau tai, apie ką kalbu, nėra nauja. Tai - seniausia JAV politika Rusijos atžvilgiu, kuomet visų karų ir negandų metais JAV teikdavo Rusijai maistą, ginkluotę, o paskutinė gelbėjimo akcija buvo garsiųjų prezidento Džordžo Bušo (George Bush) „šlaunelių" invazija, kuomet Rusija buvo užversta amerikietiškų vištų šlaunelėmis.

- Azija. Kas vyko šiame regione ir ko sulauksime?

- Vienareikšmei atsakyti negaliu. Abiejų Korėjų problema yra ne jų tarpusavio santykių klausimas, o bendrosios pasaulinės saugumo ir gynybos politikos krizės dedamoji. Akivaizdu, jog pabandžius Šiaurės Korėjai veltis į karą su Pietų Korėja, tai nebūtų tik jų karas. Į jį tuoj pat įsitrauktų JAV, Kinija ir būtų įdomu stebėti, kur šioje situacijoje atsidurtų Rusija. Šiuo metu akivaizdu, kad nė vienai iš šiauriečių rėmėjų konfliktas nėra naudingas. Kinijos ekonominė padėtis tokia, kad jai reikia prekybos ir ekonominio vystymosi, o ne karinių žaidimų.

Rusija vežasi ginkluotę ir karius iš Šiaurės Korėjos, todėl tikėtis, kad Rusija galėtų suteikti pagalbą karinio konflikto atveju, nereikėtų. Artimiausiu metu, kol nenurimo rusų-ukrainiečių frontai, šiauriečių ir pietiečių konflikto nelaukčiau.

Panaši situacija ir kalbant apie Kiniją bei Taivaną. V.Putinas, nesugebėjęs užimti Kijevo per tris dienas, padėjo tašką kinų svajonėse užimti Taivaną. Kita vertus, atiduoti Taivaną Kinijai JAV reikštų prarastą galimybę kontroliuoti greta jos esančius sąsiaurius. Turint omenyje agresyvią Pekino politiką kuriant dirbtines salas, tampančias pretenzijų į tarptautinės laivininkystės kelius pagrindu, akivaizdu, kad nei JAV, nei kitos AUKUS šalys (trišalis gynybos aljansas, suformuotas Australijos, Jungtinės Karalystės ir JAV) ne tik nesutiktų su Taivano praradimu, bet ir labai greitai įsijungtų į tokį konfliktą.

Šiaip situacija pasaulyje visuomet yra įtempta, tad esminis klausimas ar yra, kas ją valdo? Suvaldymui buvo sukurta JTO, bandoma rasti konsensusą, formuoti atskirus polius - NATO ir Varšuvos pakto šalis. Tvarkytis „pasaulio policininko", kuriuo kurį laiką buvo JAV, pagalba. Problema ta, kad dabar atsirado daug norinčių būti „pasaulio policininkais" ir jeigu nesugebėsime sumažinti jų skaičius, konfliktai gilės.

- Kaip bendrame kontekste atrodo Lietuva?

- Kalbant apie mūsų situaciją, siūlau per ateinančius metus niekam, niekur nebėgti ir neinvestuoti sunkiai uždirbtų pinigėlių į menkaverčius objektus užsienyje vien todėl, kad įvairaus lygio propagandistai nenutildami gąsdina. Esame pajėgūs susitvarkyti su kylančiomis grėsmėmis patys, bet tam reikia pabaigti su fantazija, kad geras dėdulė iš Amerikos mums padės ar NATO išspręs visas mūsų problemas. Susitvarkysime, jeigu panorėsime pajudinti bent pirštą.