Taiką Sirijoje užtikrins tik diktatorius

- Iš karto po B.al-Asado nuvertimo perspėjote, kad apie ramybę Sirijoje galima pamiršti. Jau tada žinojote, kad kovos tarp skirtingų grupuočių tęsis?

- Po režimo žlugimo pakito jėgų balansas, bet nepakito prie to prisidėję veikėjai ir jų nuostatos, nors šiandien džichadistai ir mėgina apsimesti demokratais. Neteigsiu, kad tikrai žinojau, jog susidūrimai atsinaujins, bet man būtų buvę keista, jeigu nebūtų nutikę tai, kas nutiko. Tiesa, pilietinio karo lygmens dabartinė situacija nepasiekė, tačiau būti gali visko.

Šiam momentui labiausiai pažeidžiamos Sirijoje yra trys religinės grupės - druzai, alavitai ir krikščionys armėnai, tačiau pastarųjų problematikos dabar neanalizuosime.

Druzams ir alavitams labiausiai tiko toks pasaulietinis nuosaikus režimas, koks buvo prie abieju Asadų - tėvo ir sūnaus. Valdant jiems, tiek krikščionys, tiek druzai, tiek alavitai gyveno saugiai. Druzai tiesiog mėgavosi ramybe, alavitai iš viso priklausė šalies kultūriniam, politiniam ir finansiniam elitui. Užtat dabar jie pasijuto labiausiai pažeidžiami, nes jeigu ne naujasis Damaskas, tai su jais dėl asmeninių priežasčių gali siekti susidoroti radikalios sunitų draugovės. Jų susidūrimas - tik laiko klausimas.

Juolab kad į valdžią atėjo džichadistai, kurie nuolat ir garsiai kartojo, ko jie nekenčia, todėl būtų keista, jeigu per kelis metus jų požiūris radikaliai pasikeistų. Galbūt naujasis šalies vadovas Ahmedas al Šara kažkiek galėjo pakeisti savo nuostatas, bet reikia nepamiršti, kad valdymas šalyje yra kolegialus, o vidinį naujosios valdžios ratą sudaro buvę maištininkai ir skirtingų draugovių vadovai. Nemažai jų viešai deklaruojamų pažiūrų buvo nepriimtinos net sekuliariems sunitams, nekalbant jau apie kitas religines ar pasaulietines bendruomenes, todėl jiems dar tik siekiant valdžios jau kilo klausimas - kaip tokių veikėjų santykiai rutuliosis toliau?

Kalbant apie druzus, jie jau ir anksčiau kūrė sukarintas savigynos grupes, todėl šiandien žinių apie jų žūtis sulaukiame mažiau, tačiau tai dažniausiai susiję su Izraelio kariuomenės veiksmais. Nuspėti to nebuvo galima, bet kai žydai įsiveržė dar giliau į Siriją, kilo klausimas - o kas bus su druzais?

Abi minėtos bendruomenės yra nedidelės ir pažeidžiamos, tačiau piešiant bendrą Sirijos nūdienos „paveikslą" reikia nepamiršti ir kurdų. Pastarieji savo iškovotų laisvių ir teisių lengvai neatiduos, o jeigu ir atiduos, tai kam - Damaskui ar Ankarai? Nes Turkija veikia vis aktyviau - kasdien vyksta bombardavimai, arba turkų remiami smogikai puldinėja kurdų kaimus. Vyksta Didysis mūšis, kurio žiniasklaida „nepastebi".

Kitas klausimas - ar amerikiečiai „parduos" kurdus turkams ir leis su jais susidoroti? Atsakymo dar neturiu, bet žinant kaip elgiasi Donaldo Trampo administracija, nustebčiau, jeigu ji neparduotų kurdų turkams, galbūt leisdama pasireikšti ir naujajam Damaskui. Kas prieš tris mėnesius buvo retoriniai klausimai, dabar ima materializuotis. Didysis mūšis vyksta dėl kurdų žemių, dėl Rožavos (Vakarų Kurdistanas). Ir kova nusimato rimta, nes netikiu, kad jie lengvai pasiduos.

Kurdai gali susitarti su Damasku dėl autonomijos, bet su Ankara, su Redžepu Tajipu Erdoganu (Recep Tayyip Erdogan) jie nieko nesutars, nes, turkų lyderio nuomone, visi pasaulio kurdai yra teroristai. Jis tiesiogiai to nepasakė, bet mąstymas akivaizdus - kurdas jau yra teroristas arba juo taps užaugęs. Kadangi reikia naikinti teroristus, todėl reikia naikinti kurdus.

Mane nustebino, kad santykinė ramybė Sirijoje truko palyginti ilgai, tačiau dabar jau akivaizdu, jog problemų su alavitais tik daugės, nes potencialo tam užtenka. Jau formuojamos ginkluotos bendruomenės, kurios reaguoja į sunitų smogikų grupių siautėjimą Viduržemio jūros pakrantėse. Tiesa, čia procesas dar tik prasidėjo, todėl sunitai sėkmingai persekioja ir žudo civilius. Teigiama, kad per pirmąsias 100 naujosios valdžios dienų buvo nužudyta 5000 civilių, 2000 iš kurių buvo surengtos viešos egzekucijos. Skaičių patikrinti negalime, bet tai vyksta.

Įtampa išlieka ir kurdų rajonuose, kur irgi žudomai civiliai, tačiau ten veikia vietos ginkluotosios pajėgos, todėl skaičiai nėra tokie bauginantys.

- Ar druzai ir alavitai gali tikėtis Izraelio pagalbos?

- Golano aukštumose ir Izraelio šiaurėje gyvena daug druzų. Jų bendruomenė lojali Izreliui ir jie yra vieninteliai arabai, kuriems leidžiama tarnauti kariuomenėje bei policijoje, nes kitiems nejudėjams tai draudžiama. Kadangi pastarieji įrodė savo lojalumą, Tel Avivas Golano druzus traktuoja kaip Izrelio dalį ir pasirengęs juos ginti.

Ar Sirijos druzai tapatinasi su Izraelio druzais? Ne. Nors kultūriškai jie artimi, bet tai yra visai kita publika. Galvoti, kad jie automatiškai sieks Izraelio pagalbos, būtų klaidinga. Visgi jie yra pažeidžiama grupė, ir jei matys, kad valdžią gavę džihadistai kels pavojų, gali kreiptis pagalbos į Izraelį, bet prožydiškais netaps.

Beje, druzų, kurie nėra musulmonai ir nesivadovauja Koranu, bendruomenė visuomet buvo uždara. Druzu negalima net tapti, nes jie tiki reinkarnacija ir, jų suvokimu, sielų skaičius yra ribotas, todėl „naujakrikštams" čia vietos nėra.

Alavitai - šiitų atmaina. Patys šiitai į juos žiūri kaip į dvasinius išsigimėlius. Sunitai net nelaiko jų musulmonais, bet Iranas su Libanu XX a. pripažino alavitus kaip šiitų atšaką. Jie palaiko gerus santykius su Libano „Hezbolah", todėl gali bandyti prašyti jos pagalbos, tik klausimas kiek pastaraisiais mėnesiais nukraujavusi ir šiuo metu su sirų smogikais kovojanti „Hezbolah" galėtų jiems padėti. Kažkada alavitai, bent teoriškai, galėjo tikėtis Irano pagalbos, tačiau ir tai jau praeityje.

Taip pat viešojoje erdvėje pasirodė informacija, neva Sirijos alavitų dvasiniai vadovai paprašė Izraelio juos apginti, bet ištraukos iš tariamo laiško Izraelio pusei palieka keistą įspūdį jau vien dėl infantiliškų svaičiojimų, kad Izraelio kariuomenė turėtų išsilaipinti Viduržemio jūros pakrantėje, o alavitai juos pasitiksią su gėlėmis. Man toks tariamas laiškas kelia daug klausimų. Ir apskritai, sunku patikėti, kad Asadų režimui ištikimi buvę alavitai dabar prašytų to režimo didžiausių priešų pagalbos. Žiūrint iš Sirijos gyventojų daugumos pusės tai tikrai būtų galima traktuoti kaip tėvynės išdavimą. O žiūrint iš kitos pusės - kodėl Izraeliui turėtų rūpėti jo nekęsto režimo rėmėjai?

- Kokią tolesnę įvykių eigą prognozuotumėte?

- Blogasis scenarijus - atsinaujins pilietinis karas. Kitas scenarijus - naujasis vadovas paaukos savo formuojamąjį įvaizdį, praras ES paramą, bet sukąs dantis ir susidoros su visais netinkančiais.

Optimistinis naivusis scenarijus - alavitai bus apsaugoti ir bus vykdoma jų grupės teisių apsauga. Tik, mano nuomone, tokio scenarijaus nebus. Realesnis variantas yra pilietinis karas, arba brutalusis Asadas III-is. Aš labiau matyčiau Asadą III-jį/ A.al Šarą - išskersim kiek reikia, susidorosime, susitvarkysime šalyje savo nuožiūra, nors ir be ES paramos.Pilietiniam karui reikia kurdų įsitraukimo, tačiau ar jie tam ryšis?

Beje, kai tarp pasaulinių karų šių žemių valdymą buvo perėmę prancūzai, jie pasiūlė atskiroms grupėms susikurti savo valstybes, o dabartinės Sirijos teritorijoje planuota suformuoti 5 valstybes - Alepo, druzų, alavitų, Libaną ir Siriją.

Jeigu visgi prasidėtų pilietinis karas ir alavitai susimąstytų apie savo atskirą valstybę, kurios jiems nereikėjo valdant Asadams, jie, manau, galėtų tai pasiekti. Kol kas jie bando išlikti tokioje Sirijoje, kokia ji yra, tačiau jeigu spaudimas augs, tokio scenarijaus neatmesčiau.

- Sirijoje aktyviai reiškiasi Izraelis. Jis čia turi savų planų?

- Neabejotinai. Kol kas žydai atliko testavimą - įsiveržė į Siriją, norėdami patikrinti tarptautinės bendruomenės ir JAV reakciją. Kažkas kažkuriame JTO kampe supypavo - kodėl į suverenios valstybės teritoriją įžengė svetima kariuomenė, bet tuo viskas ir baigėsi. Esama padėtis nerūpi nei ES, nei JTO, nei Arabų lygai. Tokia padėtis palanki žydams, kuriems gyvybiškai svarbu būti kaip galima giliau Sirijoje. Todėl jie bombarduoja Pietinę Siriją, kad tik ji nekeltų grėsmės. Tel Avivas suvokia, jog, nepaisant sirų teiginių apie konflikto vengimą, karas dar nesibaigė, nes Damaskas Golano aukštumas suvokia kaip laikinai aneksuotas savo teritorijas.

Nuskambės žiaurokai, bet žydai elgiasi protingai, nes silpnina Siriją tuo metu, kai ji jau yra nusilpusi. Jie elgiasi taip pat, kaip ir Rusija Ukrainoje - siekia paimti kaip galima daugiau, nes jeigu vėliau vyks derybos, tai galės jaustis saugiau, kadangi priešų raketos bus toliau, skris ilgiau ir bus daugiau laiko jas perimti.

Klausimas, kiek giliai žydai veršis, nes jau nebetoli ir Damaskas, o okupuoti ar aneksuoti visos Sirijos Tel Avivas nenori. Jis tik siekia, kad potencialios grėsmės atveju sirų ginklai būtų kuo toliau ne tik nuo šalies miestų, bet ir nuo sienų. O naujos grėsmės rizika yra daugiau negu reali. Jeigu teisingai modeliuosime situaciją, suvoksime, kad džihadistai ir Islamo valstybė atsikuria ne tik Sirijoje, bet ir Irake.

Žydai nelinkę pasitikėti dabartine JAV administracija, kuri gali ir nesusidoroti su naująja Islamo valstybe, dėl ko po metų 10 Damaske ir Bagdade vėl gali sėdėti džihadistai, keliantys pavojų Izraeliui. Todėl jis šiandien skuba ir neskaičiuoja aukų, ypač - svetimų.

- Ar įmanoma, kad Sirijoje kada nors vėl būtų taika?

- Jeigu kalbame apie taiką, tai ji yra absoliutus antonimas žodžiui „demokratija" ir sinonimas žodžiui „tironija". Jeigu norime taikos, turime galvoti apie itin brutalų režimą, bet jis neturi būti islamistinis ir žiaurus. Visai tiktų toks, koks valdo Saudo Arabijoje, arba toks, koks buvo Sadamo Huseino valdymas Irake, kuomet šalyje buvo taika, nes jai vadovavo diktatorius.

Jeigu kalbame apie demokratiją Sirijoje, trumpalaikėje perspektyvoje apie taiką nekalbame. Tokie dalykai čia nepasiteisina, todėl šaliai reikės „naujo vado". Ar juo taps A.al Šara, aš atsakyti negaliu, tačiau gali rusai, kinai ir amerikiečiai. Tiesa, ir jie visų klausimų neišspręs, nes dar liks turkų-kurdų konfliktas, Iranas ir t.t.

Sirijoje turime kraujuojančią žaizdą, kuri greitai neužsitrauks. Problemos neišspręs ir ES humanitarinė pagalba, kuriai buvo skirta 6 mlrd. eurų. Karo sugriautą šalį reikia atstatyti, o tam neužteks ne tik 6, bet ir 600 mlrd. eurų. Tiesa, pinigus į Sirijos atkūrimą, kai jau bus tikslinga, irgi reikia investuoti atsakingai, nes, kaip parodė Afganistano pavyzdys, klaidos planavime kainuoja labai brangiai, o galiausiai viskas vis tiek atitenka islamistams.