Tebūnie išklausyta ir antroji pusė - Rusija

- Ką tik atėjo pačios šviesiausios šventės visiems žmonėms. Linkiu nusiteikti geriems darbams, taikiam sugyvenimui ir geranoriškumui. Neieškokite naujų priešų, o geriau - naujų draugų ir gerų kaimynų. Tegul Naujieji metai jūsų nuostabiai šaliai, puikiems žmonėms atneša gerovę, ramybę ir klestėjimą. Būkite laimingi ir mylimi, - Lietuvos žmonėms palinkėjo ambasadorius Aleksandras Udalcovas.

- Ką, jūsų nuomone, galėtų padaryti tiek Lietuva, tiek Rusija, kad pagerintų tarpusavio santykius?

- Abi pusės, be abejo, gali padėti šiam procesui. Tačiau pažvelkime teisybei į akis. Deja, nuolatiniai provokuojantys išpuoliai, skambantys iš Vilniaus, atkreipčiau dėmesį, neretai „pagražinti“ pamokomomis gaidelėmis mūsų šaliai ir jos vadovybei, abiejų mūsų šalių sugyvenimui svarbių klausimų blokavimas, nuolatiniai reikalavimai sugriežtinti visas įmanomas sankcijas Maskvai ir daugelis kitų nedraugiškų oficialaus Vilniaus žingsnių rodo, kad Lietuva nesiekia šių santykių gerinti. Nejučiomis susidaro įspūdis, kad Lietuvos valdžia yra priėmusi politinį sprendimą dalyvauti stambaus masto Vakarų puolime prieš Rusiją, turint tikslą, kaip atvirai pripažįsta patys vakariečiai maksimaliai pakenkti mūsų valstybei ir ją susilpninti. Todėl kyla klausimas, ar Lietuva šiandien pajėgi priimti Rusijos atžvilgiu kažkokius principinius sprendimus, galinčius pakeisti situaciją.

Norėčiau pasisakyti apie Vakarų sankcijas šiame kontekste. Mūsų manymu, jos yra neteisėtos, neturinčios perspektyvų ir visiškai prieštarauja pačių lietuvių ilgalaikiams interesams. Beje, tokios politikos rezultatai jau dabar aiškūs: per pastaruosius 9 mėnesius Rusijos ir Lietuvos prekybos mastai sumažėjo 30 proc. Ir taip nutiko tik dėl to, kad Lietuvos visuomenėje dirbtinai formuojamas Rusijos, kaip nedraugiškos Lietuvos valstybei šalies, įvaizdis. Lygiai tas pats vyksta ir turizmo sektoriuje, kur aiškiai pastebimas Rusijos piliečių susidomėjimo Lietuva mažėjimas. Keleivių pervežimo bendrovės nurodo maždaug trečdaliu sumažėjusius keleivių srautus, ir tai, panašu, dar ne pabaiga. Taigi, norint pagerinti mūsų šalių tarpusavio santykius, pirmiausia reikia atsisakyti antirusiškos isterijos ištrūkti iš tarpusavio priešpriešos spiralės ir grįžti į normalų tarpusavio dialogą visose srityse. Pats galiu tik patvirtinti, kad esame tam pasirengę. Principinė Maskvos politika stiprinant ryšius su Lietuva buvo ir išlieka nekeičiama: Rusija pasisako už lygiateisį, konstruktyvų, prognozuojamą bendradarbiavimą paisant gerų kaimyninių santykių ir abiejų šalių interesų.

- Gražiai skamba, bet negirdėti atsakymo, ką turėtų šia linkme nuveikti Rusija. Kodėl įvairius apribojimus lietuviškai produkcijai Rusija įvesdavo dar iki paskelbiant ES sankcijas?

- Akivaizdu, kad jūs čia kalbate apie lietuviškų pieno produktų ribojimus 2013 m. rudenį... Taip, tokie apribojimai buvo, tačiau jie įvesti išimtinai dėl lietuviškos maisto pramonės produkcijos kokybės neatitikties Rusijos įstatymams ginant šalies vartotojų teises. O kodėl jūs įsivaizduojate, kad mūsų žmonėms turėtų patikti lietuviškas maistas, turintis įvairių kenksmingų medžiagų? Pavyzdžiui, kai Rusijos ekspertai pradėjo lietuviškos pieno produkcijos tyrimus, joje buvo aptikta ftalatų, buvo nustatyti neatitikimai tarp realios lietuviškų jogurtų sudėties ir to, ką gamintojai nurodydavo etiketėse (pavyzdžiui, jūsų gamintojai nuolat „pamiršdavo“ paminėti sorbo rūgštį, kuri taip pat nebūtinai turėtų patikti mūsų vartotojams...). Tokių „neapsižiūrėjimų“ per ilgą laiką prisirinko gana daug, kalbant apie penkis stambius Lietuvos gamintojus. Kita vertus, šie apribojimai buvo nedelsiant pašalinti, kai tik Lietuva panaikino nustatytus pažeidimus.

- Dėl kokių priežasčių nuolat įvairių sunkumų prie valstybinės sienos patirdavo ir toliau patiria Lietuvos vežėjai? Ar jie prastai vairuoja, pažeidžia kelių eismo taisykles ar ką nors neleistina veža?

- Lietuva yra šalis, per kurią pervežama didelė dalis įvairiausių prekių, skirtų Rusijos rinkai. Tas prekes įvežant, Rusijos muitininkai sistemiškai aptikdavo ir toliau aptinka įvairiausių Lietuvos importuotojų ir vežėjų padarytų teisės pažeidimų. Dažniausiai aptinkamas pažeidimas - pateikiami fiktyvūs dokumentai, turint tikslą išvengti muitų arba sumažinti muitų apmokestinimą. Pateiksiu tik paskutinį pavyzdį. Antai sulaikyta 7,5 tūkst. tonų kiaulių taukų neva Brazilijos gamybos, nors iš tikrųjų - iš ES šalių. Šioje situacijoje Rusijos tarnybos (veterinarijos, muitinės ir kt.) turi rimtą pagrindą reikšti pretenzijas kolegoms iš Europos, „nepastebėjusiems“ daugiau nei 250 sunkvežimių, kurių produkcijos lydimieji dokumentai absoliučiai fiktyvūs. Ir tokie pavyzdžiai, deja, pastaraisiais mėnesiais yra ne pavieniai. Todėl priemonės, kurių imasi Rusija, yra skirtos apginti ne tik mūsų ekonomikos interesams, bet ir mūsų vartotojų sveikatai ar net gyvybėms. Kartu norėčiau atkreipti dėmesį, kad atitinkamos Rusijos ir Lietuvos struktūros gana sutartinai ir efektyviai dirba perkirsdamos kontrabandos kanalus, stebėdamos minėtos produkcijos kokybę ir sertifikavimą. Kiek man žinoma, artimiausiu metu Maskvoje planuoja pradėti darbą ir Lietuvos Respublikos muitinės atašė.

- Kodėl rusiškų dujų kaina Lietuvai visada buvo didesnė negu kitoms ES šalims?

- Rusijos dujų, tiekiamų Lietuvai, kaina visada priklausė tik nuo ekonominių veiksnių. Nekrypdamas į technines smulkmenas, galiu tik pasakyti, kad dujų tiekimas pagrindiniams Lietuvos vartotojams - AB „Lietuvos dujos“, UAB „Dujotekana“, AB „Achema“ ir kt. - vykdomas ilgalaikių sutarčių pagrindu, jų kaina skaičiuojama suderinus abiem pusėms pagal formulę, priklausančią nuo mazuto ir gazolio kainų. O tiekiamų dujų kiekis pirkėjams formuojamas „Gazpromo“ patvirtinto balanso pagrindu, tam rezervuojant atitinkamus dujų išgavimo ir transportavimo pajėgumus. Kiek man žinoma, Lietuva per pastaruosius 5-6 metus stabiliai mažino realius suvartojamų dujų kiekius, jei palygintume juos su užfiksuotais sutartyse. Iš viso Lietuvos vartotojai sunaudodavo 50-60 proc. sutarto dujų užpirkimo kiekio, anksčiau suderinto ir patvirtinto Lietuvos Vyriausybės. Dėl to dujų pirkimo kainos padidinimas iš dalies yra būtina priemonė. Tačiau šiuo metu yra pasiekti susitarimai dėl esminio dujų kainų mažinimo daugybei Lietuvos kompanijų vartotojų.

- Visa tai - techniniai klausimai, į kuriuos nesunku atsakyti, pasitelkti skaičiavimus arba argumentus, kurių neįmanoma patikrinti, kaip antai kažkokių ftalatų kiekis mūsų piene. Tačiau juk nepaneigsite, kad mūsų santykius temdo ir politiniai teisiniai aspektai. Pavyzdžiui, Sausio 13-osios byla, kurios sėkminga baigtis šiandien priklauso tik nuo Rusijos geranoriškumo. Ar įmanomi pozityvūs postūmiai šioje byloje?

- Pasakykime atvirai: šioje byloje teigiamų postūmių bus sunku tikėtis, jeigu Lietuva ir toliau tęs savo bandymus bylą paversti naujuoju Niurnbergo procesu. Pažymėsiu, kad mūsų pusės tų įvykių vertinimai yra gerai žinomi. 1991 m. sausio 13 d. dėl prasidėjusių susidūrimų prie Vilniaus televizijos bokšto įvyko tragedija. Iš abiejų pusių žuvo 14 žmonių, tarp jų ir tarybinis leitenantas. Mes liūdime dėl visų šių aukų ir esame įsitikinę, kad būtina kruopščiai ištirti kiekvieno žmogaus žūtį be politinio triukšmo. O svarbiausia - be dabartinės politinės isterijos apie šią bylą ir siekių bet kokia kaina rasti „kraštutinius“, nubausti juos ir kartu užversti šį niūrų istorijos puslapį. Norėčiau tik priminti: karinė prokuratūra ir Lietuvos TSR prokuratūra buvo pradėjusios šių žmonių žūties aplinkybių tyrimą. Pagal mūsų duomenis tyrimo dokumentai buvo perduoti Lietuvai dar 1991 m., tačiau atsakymų į daugelį klausimų negauta iki šiol. Pavyzdžiui, nėra aiškumo tiriant minėto leitenanto, kuris buvo nušautas į nugarą, žūtį Sausio 13-osios naktį, taip pat kitų asmenų, nušautų iš tokių šaunamųjų ginklų rūšių, kurių niekada nebuvo TSRS specialiųjų pajėgų dalinių ginkluotėje. Lietuva yra linkusi šiuos įvykius vertinti kaip karo nusikaltimą, nors tarybinius kariškius bylos dokumentuose vadina „organizuota nusikalstama grupe“. Dar daugiau - jeigu vertintume atskirų kariškių veiksmus, reikia turėti galvoje, kad jie veikė ne asmenine iniciatyva, o tik gavę vadovybės įsakymą pagal karinį statutą. Nepaklusnumo atveju jiems grėsė karinis tribunolas. Ir dar viena aplinkybė. Naujausi Lietuvos baudžiamojo kodekso straipsniai, kuriuose kalbama apie karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmogiškumui, negali būti taikomi veiksmams, įvykdytiems iki 1998 m., t.y. to laiko, kai buvo priimtas Tarptautinio Baudžiamojo Teismo Romos Statutas. Tuo metu Rusijos piliečiai, tais laikais tarnavę tarybinėje armijoje ir buvę prie Vilniaus televizijos bokšto, dar prieš pusantrų metų buvo paduoti į tarptautinę paiešką, kai kuriuos iš jų suima ir laiko areštinėse, nors vietos teisės nuostatos akivaizdžiai prieštarauja tarptautinės teisės normoms.

- Ar Rusija, jeigu norėtų siekti geresnių tarpusavio santykių, kokiomis nors aplinkybėmis galėtų perduoti Lietuvai įtariamuosius šioje byloje? Jeigu to negalima padaryti pagal galiojančius RF įstatymus, tai galbūt įmanoma juos bent jau apklausti Rusijos teritorijoje?

- Todėl ir sakau, kad kiekvieno žmogaus žūtį būtina labai kruopščiai ištirti, atmetant įvairias politines simpatijas ir antipatijas, nes turi būti aiškiai nustatyta: kas konkrečiai ir kokiomis aplinkybėmis tuos žmones nužudė. Kaip gali Rusija siekti tarpusavio santykių pagerėjimo, darydama šių santykių įkaitais nekaltus žmones? Juk svarbiausia: Rusija jokiomis aplinkybėmis negali perduoti nei Lietuvai, nei jokiai kitai valstybei savo piliečių, tai uždrausta Rusijos Federacijos konstitucijos 61 straipsnyje. O gauti liudininkų parodymus iš asmenų, esančių Rusijos teritorijoje, įmanoma. Tam gali būti panaudotos procedūros pagal Teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimyninėse ir baudžiamosiose bylose sutartį, pasirašytą 1992 m. Tačiau mūsų piliečiai šiuo atveju turi savarankiškai priimti sprendimą - nori jie dalyvauti šiame procese ar nenori.

    Kodėl prie mūsų sienų vyksta Rusijos kariniai manevrai?

    Kodėl Rusija prisijungė Krymą?

    Kodėl Rusija Rytų Ukrainos kovotojus vadina „sukilėliais“, o Čečėnijos bei kitų Šiaurės Kaukazo tautų kovotojus įvardija „teroristais“ arba „separatistais“?

Į šiuos klausimus Rusijos Federacijos ambasadorius Aleksandras Udalcovas atsakys kitame „Respublikos“ numeryje.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“