1 nuotr.Nicoje, kur vėlų ketvirtadienio vakarą, Prancūzijai minint nacionalinę šventę, įvykdytas teroro išpuolis, buvusios lietuvaitės sakė iš pradžių nesupratusios, kas įvyko sausakimšoje minioje, ir pasakoja apie gedintį miestą ir tą naktį išgyventą baimę.
Prancūzijoje gyvenanti lietuvė Daiva Urbonienė sakė tą naktį buvusi susitikusi su lietuvaičiais prie Nicos uosto ir net nežadėjusi žiūrėti saliutų. Tačiau pėsčiųjų alėja, kur jie turėjo būti leidžiami, buvo pakeliui, tad kompanija nusprendė stabtelti.
„Pasižiūrėjome, ir kadangi buvo labai daug žmonių, nėjome toliau promenada, o pasukome į centrą. Pradėjo lynoti ir pagalvojome, gal reikia kažkur bare stabtelti. Kaip tik tuo metu, kai pradėjome dairytis, prasidėjo panika ir ėmė bėgti žmonės, bet niekas nesuprato, kas vyksta", - sakė D. Urbonienė.
Moteris pasakojo, kad ją su kompanija apsauginis sutempė į artimiausią barą ir laikė jame, kol paaiškėjo situacija.
„Buvome ten, ir niekas nežino, kas vyksta, niekas dorai negalėjo paaiškinti, sakė, kad šaudo, kad kažkas atsitiko. Paskui paskambino dar vienas pažįstamas lietuvis, kuris buvo visiškai arti įvykių, prie pat to sunkvežimio, sakė, kad sunkvežimis traiškė žmones. Mus laikė tame bare maždaug valandą, kol atvyko policija, mus išvežė, ir mes, ačiū Dievui, saugiai grįžome namo", - sakė D. Urbonienė.
Naktį į penktadienį, pasak jos, žmones į namus nemokamai vežė taksi, bet buvo tiek žmonių, kad jo nebuvo įmanoma pasigauti. Buvo ir specialiai paleistas tramvajus.
„Kadangi buvau su drauge ir pažįstamu, mes nusprendėme eiti pėsčiomis, nes į tramvajų lipti buvo baugu. Mes ėjome centru, priešais mus ir už mūsų ėjo ginkluoti policininkai", - pasakojo D. Urbonienė.
Penktadienio rytą, pasak jos, Nicoje tvyrojo nesaugumo jausmas.
„Kadangi aš iš Nicos turėjau važiuoti į Kanus, labai nustebino, kad stotyje nebuvo matoma policijos, niekas nieko netikrino, visi laisvai galėjo judėti. Dabar aš Kanuose, tai jau kitaip, žmonės čia apie tai tik iš laikraščių sužinojo ir kitaip reaguoja, bet Nicoje žmonės susirūpinę, kalba tik apie tai", - pasakojo D. Urbonienė.
Kita lietuvaitė Vigilija Matin sakė ne iš karto supratusi, kas įvyko. Ji su kompanija nusprendė eiti pasižiūrėti saliutų prie greta esančios jūros.
„Dabar, kai žiūrime vaizdo įrašą iš fejerverkų, girdime greitosios sirenas, o tada mes to net neužfiksavome, nieko nematėme. (...) Tą naktį vieni džiaugėsi, žiūrėjo fejerverkus , o kitame gale traiškė žmones, bet ten buvo tiek žmonių, kad niekas nesuprato, buvo tamsu, nes šviesos buvo išjungtos, kad geriau matytųsi fejerverkai", - pasakojo V. Matin.
Moteris sakė esanti šokiruota. "Labai prastos nuotaikos, labai baisu. Tiesiog šokas, kai viskas įvyksta priešais tave, o mes to net nesupratome, ir tik paskui žiūrėdami vaizdo įrašą supratome, kodėl tos sirenos pradėjo kaukti", - sakė V. Matin.
Žuvies restorane „Boccacio" administratore dirbanti lietuvė Irena Grublytė pasakojo turėjusi negerą jausmą dėl galimų išpuolių.
„Vakar reikėjo dirbti sutrumpintą darbo dieną nuo 19 iki 23 val. vietos laiku. Pastarosios savaitės buvo kupinos įtampos dėl futbolo rungtynių: minios žmonių, tad nenuostabu, kad buvo minčių apie panašių išpuolių riziką. Vakar, besibaigiant mano darbo valandoms, prasitariau kolegei, kad lengviau atsipūčiau pasibaigus visam šiam beprotiškam maratonui", - prisiminimais dalijosi I. Grublytė.
Mergina vaizdingai pasakojo, kad likus vos keliolikai minučių iki darbo pabaigos, tai yra jau po 22 val., po saliutų, prasidėjo vėjo gūsiai, iš lauko terasos skubiai genantys žmones, vakarieniaujančius lauke, į restorano vidų.
„Restoranas, kuriame dirbu, yra pėsčiųjų alėjoje, vos keli metrai nuo Masenos aikštės, tad buvo neįprasta staiga pamatyti minias žmonių, kurie bėgo ištikti panikos, rėkdami visomis kalbomis. Buvo sunku kažką suprasti, išgirdau tik vieną -„šaudo", - pasakojo I. Grublytė.
Mergina buvo beišeinanti per duris namo, tačiau restorano viduje kilo panika, žmonės iš lauko plūste plūdo bet kur, kur tik matė įėjimą.
„Pamačiau besilaukiančią, apie 7 mėnesių, moterį, kuri alpo, mečiau rankinę ir skubėjau į pagalbą, likau dar pusvalandžiui, kol suvokiau, kas dedasi, kadangi Prancūzijoje gyvenu neseniai, ne iš karto supratau, kas vyksta. Restorano darbuotojai laikėsi išties profesionaliai - ne tik kad nepuolė į paniką, bet ir ramino žmones, kad viskas kontroliuojama", - pasakojo I. Grublytė.
Mergina prisiminė, kad girdėjosi šūviai, bet, pasak jos, juos buvo sunku atskirti nuo saliutų triukšmo.
„Didžiausia panika kilo gatvėse, žmonės desperatiškai bėgo į visas puses, daugelis verkė ir beveik visi bėgo su telefonais prie ausų. Buvo baisus vaizdas, jausmas, kad atsitiko kažkas tikrai nerealiai baisaus", - sakė I. Grublytė.
Mergina prisiminė išgirdusi šūksnį - „teroristai".
„Man pakirto kojas, bet nugalėjau savo baimę, palydėjau žmones, išėjau kartu su jais. Tikiu likimu, tad kad ir kaip virpėjo kojos, pasiekiau mašiną, kuri buvo pačiame išpuolio centre, ir grįžau į namus", - pasakojo I. Grublytė.
