Ukrainą trypia ir Rytai, ir Vakarai

Vakar Rusija visiems Kryme esantiems Ukrainos daliniams iki 5 val. ryto įsakė sudėti ginklus, priešingu atveju pagrasino pradėti šturmą. Tuo metu nei Rusija, nei JAV su savo sąjungininkais Europoje nevykdo savo prisiimtų 1994 m. Budapešto memorandumo įsipareigojimų ir nė neketina laikytis Ukrainai suteiktų teritorijos vientisumo garantijų. Agresiją prieš Ukrainą vykdanti Rusija spjauna į savo įsipareigojimus dėl Vakarų ištižimo ir ilgametės Briuselio vykdytos prorusiškos politikos, o patys Vakarai stiprūs ir drąsūs jaučiasi tik prieš tuos, kurie neturi jėgų apsiginti - Libiją, Iraką, Afganistaną...

1994 metais Vengrijos sostinėje Budapešte JAV, Didžioji Britanija ir Rusija memorandumu pasižadėjo gerbti Ukrainos sienas ir nepriklausomybę mainais į Kijevo sprendimą grąžinti branduolinius ginklus, likusius šalyje po Sovietų Sąjungos griūties.

Tačiau dabar net įvairūs Vakarų politikos ekspertai pripažįsta, kad Rusijos agresija Ukrainoje juos užklupo „netikėtai“ ir apie Budapešto memorandumą net neužsimenama. „Situacija pasisuko nenumatyta linkme, todėl visos suinteresuotos pusės šiuo metu improvizuoja“, - teigia Prancūzijoje esančio Strateginių tyrimų centro analitikas Fransua Heisburgas (Francois Heisbourg).

Šeštadienį Rusijos Parlamentas patvirtino prezidento Vladimiro Putino kreipimąsi dėl karinių dalinių pasiuntimo į Ukrainos Krymo pusiasalį, kur Maskva ilgą laiką nuomojasi karinę bazę savo Juodosios jūros flotilei. O vakar Rusija ultimatumu liepė Ukrainai ištikimiems kariams Kryme sudėti ginklus.

Tuo metu Vakarų šalys vis dar tikisi rasti tinkamą atsaką Rusijos karinei invazijai į suverenios šalies teritoriją.

„Pasirodė įvairių pasmerkimų ir grasinimų sankcijomis... tačiau tai kol kas nepaveikė Rusijos pozicijos“, - sakė Vokietijos Maršalo fondo analitikas Jorgas Forbrigas (Joerg Forbrig) ir pridūrė, kad Vakarų šalys į krizę Ukrainoje turėtų reaguoti kur kas aktyviau.

Vašingtonas V.Putiną įspėjo, kad Maskva gali netekti savo vietos būsimame Didžiojo aštuoneto (G-8) grupės susitikime, tačiau tokiam žingsniui pasipriešino Vokietijos užsienio reikalų ministerijos atstovai, argumentuodami, kad šis formatas yra vienas iš nedaugelio, „kuriame Vakarai šnekasi su Rusija“, todėl jį nutraukti esą būtų pernelyg drastiškas žingsnis.

Strateginių ir tarptautinių studijų centro programų direktoriaus Andžio Kačinso (Andy Kuchins) nuomone, Krymo pusiasalio perėmimas yra „jau įvykęs faktas“, todėl dabar reikėtų klausti, ką ketina daryti JAV ir ES.

Buvusio britų ambasadoriaus Maskvoje Roderiko Leino (Roderic Lyne) nuomone, derybos su Rusija dėl Krymo turėtų vykti „už uždarų durų“.

„Rusai mėgsta žvanginti ginklais. Jeigu mes atsakysime tuo pačiu - konfliktas plėsis“, - mano diplomatas, šiuo metu dirbantis Londono „Chatham House“ politinių tyrimų centre.

Anot R.Leino, su Maskva būtina bendrauti „privačiai“, o tam puikiai tiktų Vokietijos kanclerė Angela Merkel (Angela Merkel), galinti perduoti „stiprią“ žinutę Kremliui. „Rusai dar neperžengė ribos, po kurios nebūtų galima pasitraukti... Nors esame arti jos“, - sakė R.Leinas.

Laurynas Kasčiūnas, politologas:

- Vakar kalbantis telefonu su ukrainiečiais protesto prie Rusijos ambasados Vilniuje metu, jie pasakė gana dramatiškai: „Arba darykite ką nors, arba leiskite mums ramiai numirti... Jokie pareiškimai šiuo metu neturi prasmės...“. Kaip vertinate tokią bedantę Vakarų poziciją Rusijos agresijos Ukrainoje akivaizdoje?

- Jau seniai buvo aišku, kad bet kokia Vakarų reakcija bus gerokai pavėluota. Nepasinaudota jokiomis įmanomomis atgrasymo nuo agresijos priemonėmis dar Maidano įvykių metu. O ir toliau sėkmingai miegama... Juk atgrasymo mechanizmai apima ne vien tik karines priemones. Juk vos tik rusai pradėjo pasirengimą agresijai, buvo galima iškart paskelbti apie planus priimti Ukrainą į NATO. Kita priemonė - pradėti kalbėti apie realias sankcijas agresoriui. Ši priemonė galbūt būtų net veiksmingesnė, ypač žinant, kokius turtus Rusijos politinis bei verslo elitas laiko Vakaruose. Faktas, kad Rusija nebijo Vakarų, nes žino, jog šie nieko panašaus nesiims daryti. Niekam ne paslaptis, kad Rusija išlaiko labai stiprias lobistines struktūras Vakaruose. Beje, išlaiko už tuos pačius pinigus, kurie dabar traukiasi iš pačios Rusijos. Tos lobistinės struktūros ir neleidžia Vakarų politikams imtis griežtesnių priemonių Rusijos atžvilgiu. Pavyzdžiui, amerikiečiai anksčiau bent jau sugebėjo priimti vadinamąjį Magnickio aktą, t.y. sąrašą Rusijos veikėjų, kurie prisidėjo prie šio žmogaus nužudymo, o štai Europa apie tai tik kalba daug metų ir visiškai nieko nedaro. Todėl ukrainiečių nusivylimas man visiškai suprantamas.

- Patys Vakarų europiečiai apie tai nekalba, tačiau Rytų Europoje gaji nuomonė, kad tame pačiame ES politiniame elite yra pilna ne tik Rusijos simpatikų ar jos nupirktų politikų, bet ir įtakos agentūros. Kiek ši nuomonė artima tiesai?

- Tai ir yra absoliuti tiesa. Juk didžiuma to Vakarų Europos politinio elito yra kilusi iš socialistų-marksistų. Iš principo Vakarų Europos šalyse, ypač kontinentinėje jos dalyje, nuo seno vyrauja toks požiūris, kad visa tai, kas yra į Rytus nuo Berlyno - ne mūsų reikalas... O V.Putinas tuo sėkmingai naudojasi. Juk visai nedaug trūko, kad dėl prancūziškos-vokiškos politikos Rusija net būtų gavusi bevizį režimą su ES. Ne Ukraina, ne Gruzija, ne dar kas nors, o būtent Rusija. Taigi koks nors abchazas su rusišku pasu galėtų įvažiuoti į ES lengviau negu gruzinas... Ačiū Dievui, atsirado šalių, kurios šitą absurdą užblokavo.

- ES užsienio reikalų ministrai šiandien renkasi Briuselyje. Ar verta tikėtis kokių nors rimtų sprendimų?

- Neverta. Šiuo metu iniciatyvą į savo rankas perėmė vokiečiai. O jie tikrai neleis ES šalims, jų požiūriu, „perlenkti lazdos“. Jie bandys ramiai, be jokios eskalacijos sukurti tam tikrą platformą galimoms ateities deryboms ir tik taip jie supranta konflikto sureguliavimą. Tik bijau, kad tokio „sureguliavimo“ kaina bus pernelyg didelė. Nes Rusija suformuos šioje platformoje savo pozicijas dėl Ukrainos ateities. O ES šiame procese bus nustumta į šoną, nes pirmu smuiku ir Rusijos pageidavimu gros vokiečiai.

- Tuomet įžvelgiamas akivaizdus konfliktas net tarp pozicijų pačiuose Vakaruose. Vokiečiai nori ir toliau draugauti su Rusija, matydami grynai pragmatinius tikslus, pardavinėti ten savo produkciją, gauti pigių dujų ir t.t. O amerikiečiai su rusais kalbasi kiek griežčiau ir, panašu, kad kažkokių sankcijų imsis, nors iš esmės vis tiek išduos Budapešto memorandume užfiksuotą Ukrainos sienų neliečiamumo principą?

- Budapešto memorandumas jau seniai pamirštas visų jį pasirašiusių pusių, išskyrus pačius ukrainiečius. Tačiau galime prisiminti ir 2008 m. vykusį NATO viršūnių susitikimą Bukarešte, kur tos pozicijos stipriai išsiskyrė. Tuo metu JAV norėjo suteikti Ukrainai narystės NATO perspektyvą, o vokiečiai iš esmės sustabdė šitą procesą. Jų motyvas tada buvo, esą nereikia Rusijos nervinti, todėl nereikia plėsti NATO struktūrų į Rytų erdvę. Akivaizdu, kad vokiečių pozicija patyrė fiasko, nes rusai tai suprato kaip Vakarų silpnybę ir po poros mėnesių Gruzijoje jau važinėjo rusų tankai. Prisiminkime, kad ir tame konflikte Vakarų pozicija buvo skysta, iš dalies ir dėl tarpusavio prieštaravimų. Gaila, bet iš praeities klaidų nė kiek nepasimokyta.

- O kiek rusų poziciją gali paveikti vis prastėjanti pačios Rusijos ekonominė būklė? Juk dabar ir be jokių Vakarų sankcijų užsienietiškas kapitalas išvedamas iš rusiškų rinkų, o rublis vis pinga. Pagaliau, koks yra labiausiai tikėtinas Ukrainos krizės sureguliavimo scenarijus?

- Be abejonės, tai gali paveikti tam tikrą kompromiso paieškos scenarijų. Juk kiekviena karo diena V.Putinui kerta per biudžetą labai stipriai. Nemanau, kad jis yra pasirengęs ilgam karui, V.Putinui reikia trumpo karo ir greitos pergalės. O scenarijus jau dabar šviečiasi: vokiečiams tarpininkaujant Rusija vėl išsitrauks savo pamėgtas kortas - geopolitinės pretenzijos dėl Krymo, Ukrainos neutralitetas ir demilitarizacija, kompromisinės politinės figūros prezidento rinkimuose, greičiausiai - Julija Tymošenko. Kitaip sakant, Rusija bandys sugrįžti į politinį Ukrainos gyvenimą su perspektyva įtraukti ją į savo kuriamą Eurazijos bloką, kartu išlaikant su Rusijos kapitalu susijusius oligarchus arti valdžios. O Kryme tėra du variantai - arba faktinė autonomija, arba Padniestrės analogas, t.y. įšaldytas konfliktas, kai bet kuriuo atveju tą kraštą de facto kontroliuos Rusija.