Vladimiras Putinas apsiskaičiavo

- Praėjusią savaitę tapo žinoma, kad kalėjime mirė Kremliaus kritikas Aleksejus Navalnas. Ar Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui tikrai buvo naudinga A.Navalno mirtis?

- Bet koks efektyvus veiksmas yra tarsi dviašmenis kalavijas. Jeigu jis atneša naudą, tai atneš ir žalą. Pasvarstykime: V.Putinui būtina griežtinti kasdienes gyvenimo sąlygas Rusijos gyventojams bijant, kad jie neišsprūstų iš po jo kontrolės. Rinkimų maratonas įsibėgėja ir situacija su į prezidentus bandžiusiu kandidatuoti Borisu Nadeždinu parodė, kad Rusijos piliečių palankumas V.Putinui tėra dirbtinis sovietinio žmogaus gebėjimas demonstruoti pritarimą.

Tai yra tik mimikrija, nes dėl netikėtai greitai augančio B.Nadeždino populiarumo V.Putino administracijai teko skubiai jį pašalinti iš rinkimų ir paraleliai reikėjo pademonstruoti, kas vyks su tais, kurie linkę nepaklusti Kremliui. Būtent šiame kontekste galima vertinti A.Navalno mirtį, nes tai buvo tokia vieša bausmė, kuri nuo viduramžių, kada analogiška praktika irgi buvo plačiai bei sėkmingai taikoma, turi tik vieną tikslą - įbauginti.

Tai, kaip elgtasi su A.Navalnu, buvo demonstruojama visomis priemonėmis. Buvo sukurtas savotiškas šiuolaikinis ešafotas, ant kurio vykstantys įvykiai visiems buvo puikiai matomi. V.Putinas tarsi siekė parodyti, kad jis yra aukščiau tradicinės moralės, galiojančių įstatymų, bendražmogiškų supratimų. Pastarieji veiksmai turėjo pasakyti ne tik Rusijos gyventojams, bet ir Vakarų partneriams, kad „caras" namuose tvarkosi kaip nori.

Antra vertus, kita kalavijo pusė atnešė ir daug negatyvo. Vienas buvęs KGB šefas palygino ją su Luiso Antuano Henri de Burbono Kondė, hercogo Antujiečio nužudymu. XIX a. Prancūzijos imperatoriumi apsiskelbęs Napoleonas, atsakydamas į pasikėsinimą jį nužudyti, pagrobė buvusių Prancūzijos valdovų giminaitį ir jį viešai sušaudė. Šis veiksmas, kaip nebūtų keista, tapo pagrindu susivienyti Europos elitui bei sukurti trečią koaliciją, nukreiptą prieš įsisiautėjusį Napoleoną.

Atitinkamai ir viešas A.Navalno nužudymas sukėlė emocionalesnę reakciją, negu net antrus metus tebevykstantis Ukrainos karas. Karui paaiškinti yra daug galimybių, galima sugalvoti daug priežasčių, o viešą ir brutalią žmogžudystę paaiškinti kur kas sudėtingiau.

Ir visiškai nesvarbu, ar tai buvo nunuodijimas, ar metus laiko kankinant žmogų karceryje pagaliau neatlaikė jo sveikata. Šių veiksmų visuma suvokiama kaip žmogžudystė. Nesvarbu, kas „smogė" opozicionieriui peiliu, visi žino, kad už to stovi V.Putino administracija.

Savo daug triukšmo sukėlusį interviu su V.Putinu pristatęs Takeris Karlsonas parodė pasauliui, kaip iš tikro atrodo žudikas. Visi gražbyliavimai, istorijos „pamokos", bandymai pateisinti kitus nusikaltimus, įgavo visiškai kitą prasmę. Viešųjų ryšių žaismas siekiant palaikymo, sukėlė priešingą efektą. Netgi tokie žurnalistai kaip T.Karlsonas ar JAV Kongreso spykeris Maikas Džonsonas, dar dieną iki nužudymo savo veiksmais pataikavę V.Putinui, buvo priversti skubiai „keisti plokštelę". Kremliaus šeimininkui tai yra blogoji reikalo pusė.

Be to, nužudymas išprovokavo didelę ir aktyvią Rusijos žmonių reakciją. Ji buvo net masiškesnė negu ta, kuri kilo po Boriso Nemcovo nužudymo. Jis stojo į vieną eilę su 14 kitų garsių politinių nužudymų Rusijoje, kai nuo žudikų rankos krito tokie asmenys kaip generolas Aleksandras Lebedis, žurnalistė Ana Stepanovna Politkovskaja-Mazepa ir t.t. A.Navalno mirtis sudėjo visus taškus ir tie rusai, kurie gerbia save, šiuo klausimu turi užimti poziciją. Viešą ar ne, bet priskirti save bailaus žudiko šaikai psichologiškai yra sudėtinga.

Atkreipkime dėmesį į dar vieną dalyką. Kalėjime uždarytą A.Navalną buvo praktiškai sudėtinga panaudoti kaip lyderį, bet žinomo opozicionieriaus mirtis pagimdo naują lyderį, kuriuo tampa jo žmona Julija. Duotoje situacijoje pagal savo psichologines emocines charakteristikas keršto akcijai prieš V.Putiną ji tinka geriau negu pats A.Navalnas.

Man taip ir norisi prisiminti istoriją, kuomet britų karalienė Baudika, arba lietuviškai Baudikė, prieš gerą tūkstantį metų, keršydama už nužudytą vyrą ir išprievartautas dukteris, pavertė romėnų gyvenimą Britanijoje pragaru. Kitame interviu V.Putinas galės kalbėti ne tik apie Riurikus, bet ir apie furijas, kurios dabar jį persekios iki amžių pabaigos.

Toks beveik holivudinis virsmas, kai žmogus, pateikęs teismui turtų Rusijoje grobimo istorijas, yra nuodijamas, pats suranda savo nuodijamas, surengia su jais pokalbį, vėliau yra įkalinamas ir kankinamas, o galiausia - žiauriai nužudomas. Tik jam mirus jo veikla nemiršta, o yra perimama su dar didesniu užsidegimu.

A.Navalno žmona dabar stoja į viešą kovą ir to negalima nematyti ar nesuprasti. Tai sukuria galingą emociją, kuri reikalinga pokyčiams Rusijoje organizuoti. Tai irgi yra ta antra dviašmenio kalavijo pusė.

Vertinant tai, ko V.Putinas daugiau gavo iš šios žmogžudystės, aš sakyčiau, kad negatyvo, nes stebint tai, kas vyko su A.Navalnu ir kas prasidėjo po jo mirties, vargu ar galima teigti, jog buvo sukurta pakankama baimės atmosfera. Žmonės ėjo ir eina į gatves, be to, tikėtina, pradėjo formuotis gerokai pavojingesnė tylioji rezistencija, paprastai kylanti po tokių veiksmų.

Galėtume pateikti daug istorijų, kai mūsų Lietuvos žmonės buvo kankinami ir žudomi Sibire. Prisiminkime 1941 m. 30 tūkst. lietuvių inteligentų tremtį į Lenos deltą, į Tytarų salas, kur jie žiemą buvo išmesti iš baržų į užpoliarės speigą nesuteikiant galimybių susirasti užuovėją. Šiame kontekste tai, ką gavo A.Navalnas, turėtų atrodyti komfortu, tačiau esmė yra ne čia.

Ką pasakoju apie mūsų tėvynainius, seniai pamiršta, o kas įvyko su A.Navalnu XXI amžiuje yra visiems akivaizdžiai ištransliuotas vaizdelis, nuo kurio niekas negali pabėgti.

- Tai kaip nors siejasi su Rusijos kariuomenės padėtimi Ukrainoje?

- Vakarų pasaulio lyderiai, kurie dėl jų šalyse galiojančios politinės sistemos, yra priversti reaguoti į savo rinkėjų emocijas, dėl Kremliaus kritiko nužudymo turės susirūpinti savo įvaizdžiais labiau, negu dėl paties karo Ukrainoje. Nes tai, kas įvyko su A.Navalnu, yra aiškiai ir puikiai suvokiama. Šių laikų politikas pabėgti nuo reakcijos duotuoju atveju negali, kas, mano vertinimu, ženkliai padidins Ukrainai galimybę gauti reikiamą ginkluotę, todėl galima sakyti, kad susiję ir su rusų armija, bet vėl ne taip, kaip galėjo tikėtis V.Putinas.

- Kalbant apie kovojančią šalį, kaip vertinate naujojo jos kariuomenės vado Oleksandro Syrskio vadovavimą ir kiek Ukrainai skausmingas Avdejevkos praradimas?

- Ryškių naujojo vado pasiekimų kol kas nėra, bet O.Syrskis jau padarė tai, ką reikėjo padaryti ir anksčiau - išvedė ukrainiečius iš Avdejevkos placdarmo. Ukrainiečiai suvokė būtinybę šias pajėgas išvesti, todėl kariai pasitraukė ne į tuščią vietą. Jie per 4 mėnesius maždaug už 15 kilometrų nuo Avdejevkos įrengė įtvirtinimų liniją į greta esančias aukštumas, iš kurių dabar kaip kurapkas apšaudo per žiemos laukus puolančius rusus.

Gynybos požiūriu nieko tragiško neįvyko, nes Avdejevka gynybai svarbi nebuvo, bet ji buvo svarbi puolimui, kadangi iš šio miestelio buvo galima rengtis atsiimti Donbaso teritorijas. Žiūrint per tokią prizmę, tai yra praradimas, nes jeigu dabar ukrainiečiai norės atsiimti Donbasą, jiems reikės iš esmės peržiūrėti susiklosčiusią situaciją. Bet, pasikartosiu, jeigu atsiimti užgrobtų žemių neplanuojama, pasitraukimas nėra problema.

- Kokios gali būti viso to pasekmės vertinant situaciją strategiškai, nes pasigirdo balsų, teigiančių, kad taip rusams atsivėrė keliai veržtis į likusias Donbaso žemes?

- Apie puolimą kalba tie, kurie nesigaudo situacijoje. Kur rusams pulti? Priešais Dnepras, šalimais - įsitvirtinę ukrainiečiai. O tie, kas kalba apie atvertus į Donbasą kelius, tegul pažiūri į žemėlapį. Čia yra priešingai - rusai kaltino, kad ukrainiečiai iš Avdejevkos apšaudo Donbasą. Dabar šie apšaudymai baigsis, bet ir didesnių proveržių tikėtis nereikia.

- Kalbėdamas praėjusį savaitgalį Miunchene vykusioje saugumo konferencijoje ES užsienio reikalų vadovas Žozepas Borelis pareiškė, kad Europa turi daug strategijų, bet mažai veikia, todėl esą situacija Ukrainoje, mūšio lauke, gali išsispręsti per artimiausius tris mėnesius, kas verčia paramą kovotojams pakelti į naują lygį. Kiek realios tokios jo prognozės?

- Jis yra užsienio reikalų politikos specialistas ir galimas dalykas, kad mes kažko nežinome, bet stebint situaciją nėra net menkiausių požymių, kad per tris artimiausius mėnesius įvyktų kažkas netikėto, dėl ko viena ar kita pusė turėtų pakeisti savo pozicijas ar pasiekti reikšmingų pokyčių.

- O kokios būtų jūsų prognozės dėl tolesnės karo eigos ir jo pabaigos?

- Kaip jau esu minėjęs, dar viena politinė riba yra rinkimai JAV. Prezidentas Džo Baidenas ir demokratai yra padarę daug statymų, susijusių su karo Ukrainoje baigtimi. Iki šiol jie neparodė savo gebėjimo išlošti mūšius Kongrese, kas leistų suteikti ukrainiečiams būtiną pagalbą ir be nuolatinio jų moralizavimo bei stenėjimo - nieko negirdime.

Bet, sėdint kitapus balos, sunku įvertinti, kas dar gali įvykti. Šiaip ar taip pagrindiniai šio konflikto koziriai JAV jau yra išryškėję. Labai daug priklausys nuo to, kuo baigsis Donaldo Trampo istorija ir Amerikoje dar nematyta teismų serija. Prisidės ir tai, kad daugeliui, kurie iki A.Navalno nužudymo į D.Trampą žvelgė kaip į moralią asmenybę, dabar teks perkainuoti savo vertybes.

O štai kad kažkokių pokyčių bendrai geopolitinei situacijai turėtų Teksaso nepaklusnumas Vašingtonui, nepaisant to, jog ši istorija dar nebaigta, aš abejočiau. Nesutarimų tarp vietos bei federalinės valdžios būta ir anksčiau, tačiau jie nė karto neperaugo į rimtesnius konfliktus. Visgi nevaidinsiu Kasandros ir neužsiimsiu prognozėmis, nes iki JAV prezidento rinkimų, kai amerikiečiai tars savo žodį, dar gali nutikti labai daug kas.