Paskui grožio standartus: kova dėl idealios figūros

Kiekviena epocha pagal savo estetinį skonį pakoreguoja Polikleto, Pitagoro ir Leonardo da Vinčio matematiškai nustatytus idealių kūno proporcijų kanonus. Vyrus tai domina mažiau. O štai moterys madai visada skyrė didelį dėmesį. Kad atitiktų etaloną, silpnosios lyties atstovės tai marindavo save badu ir verždavosi kietais korsetais, tai, priešingai, noriai demonstruodavo apkūnias kūno formas.

Tačiau tai nebuvo masinis reiškinys - daugiausia tai rūpėdavo aukštuomenės atstovėms. Tai kodėl šiuolaikinėje visuomenėje kova dėl idealios figūros įgavo epidemijos mastą? Kodėl pastaraisiais dešimtmečiais visuomenėje smarkiai išaugo nepasitenkinimas savo kūnu, o savęs vertinimo adekvatumas -sumažėjo?

Pagrindiniais kaltininkais psichologai laiko masines informacijos priemones. Madų šou, grožio konkursai formuoja tam tikrą idealo suvokimą. XX a. 7-ojo deš, viduryje modeliuotoja Merė Kvant (Mary Quant) sukūrė naują „mini" madą ir „babydoll" stilių, kuriam reikėjo atitinkamo modelio. Juo tapo Tvigi (Twiggy), kurios miniatiūriniai matmenys (79-56-81, ūgis 165 cm ir svoris 40 kg) tapo grožio idealu milijonams Senojo ir Naujojo pasaulio merginų.

„Buvau labai liesa, bet tokį kūną man davė gamta, - sakė apie save Tvigi, - liesumas yra užkoduotas mano genuose". O toms, kurių gamta taip neapdovanojo, teko save visaip kankinti.

Liesų gražuolių madą 10-ojo deš. viduryje įtvirtino Keitė Mos (Kate Moss), stiliaus daug sakančiu pavadinimu „heroin chic" („heroino vištytė") žvaigždė.

Siekdami panėšėti į savo dievaičius, žmonės, paisantys mados, sutinka su bet kokiomis aukomis. O juk vienintelis parametras, kuriuo galima manipuliuoti, - tai svoris, ir su juo nuolatos yra kovojama. Ir net pripažintos gražuolės, į kurias visos nori būti panašios, nesitenkina tuo, ką turi, jos taip pat užsikrečia liesėjimo virusu.

Visos pretenzijos - genetikai

Žmogaus kūno parametrus lemia ne tik svoris. Didžia dalimi jie priklauso nuo žmogaus sudėjimo, kuris yra nulemtas genetiškai ir pakisti gali tik dėl su amžiumi susijusių procesų arba dėl ligos. Profesorius I.Galantas 1927 m. moteriškas figūras suskirstė į septynis tipus, ir nė vienas iš jų nėra patologija. Gyvenime tie septyni tipai pasitaiko vienodai dažnai, tačiau dauguma modelių būna tik dviejų tipų - asteninio (liesas kūnas, ilgas kaklas, siauri klubai, ilgos kojos, silpnai išsivystęs raumenynas) ir subatletiško. (aukštos, lieknos, raumeningos, kūno proporcijos primena vyriškas - platūs pečiai, siauri klubai).

Net jeigu kito tipo atstovė suliesės iki „idealaus" svorio, tai nepakeis jos įgimtų kūno proporcijų ir raumenų ir kaulų masės santykio. Jokia dieta kresnos moters nepavers smulkių kaulų „astenike". Bet, kaip rodo amerikiečių mokslininkų tyrimai, net tai visiškai aiškiai suvokiantys žmonės pažiūrėję reklamos filmuką arba filmą su liesais aktoriais, iškart ima prasčiau vertinti savo kūną, o juk daugelis tokių mato ne mažiau kaip dešimtį per dieną ir, natūralu, šių įvaizdžių poveikis žmonių psichikai didėja. Todėl ir daugėja nepatenkintų savo kūnu įvairių tautybių žmonių, priklausančių įvairioms socialinėms ir amžiaus grupėms. Juk, kaip žinoma, lašas po lašo ir akmenį pratašo.

Anksčiau buvo manoma, kad nerimauti dėl svorio būdinga daugiausiai merginoms paauglėms, kurios dėl organizmo fiziologinių pasikeitimų greitai priauga svorio ir dėl to jų kūnas joms atrodo negražus ir neatitinkantis idealo, nors iš tiesų jų figūra iš vaikiškos tiesiog tampa moteriška.

Bet dabar specialistai nustatė, kad nepasitenkinimas figūra ir svoriu prasideda labai ankstyvame amžiuje. Amerikos gydytojai nustatė, kad per 80 proc. dešimtmečių mergaičių bando laikytis dietos. Švedijos tyrinėtojai nustatė, kad 25 proc. apklaustų 7 metų mergaičių bando suliesėti ir jau tokiame amžiuje kankinasi dėl iškreipto savo kūno suvokimo. Jos nepajėgia teisingai įvertinti savo atspindžio veidrodyje, jis joms atrodo bjaurus ir storas.

Spręsti šią problemą jos bando paprasčiausiu ir, kaip įsivaizduoja, efektyviausiu būdu - atsisakydamos maisto, o dėl to suserga nervine anoreksija ir save nualina iki išsekimo. Mergaitės, sumaniusios liesėti, kad būtų „sexy", tampa visiškai abejingos vyriškos lyties atstovams. Po1,5-2 neprivalgymo metų, kai svoris sumažėja iki 50 ir daugiau procentų buvusios masės, vyksta negrįžtamas visų sistemų ir organų funkcijų nykimas, neretai pasibaigiantis mirtimi.

Ilgai buvo manoma, kad vyrai mažiau jaudinasi dėl neatitikimo estetiniams pramogų pasaulio idealams. Tačiau padėtis keičiasi. Šiandien vyrai pinigų plastinėms operacijoms ir masažo salonams išleidžia ne mažiau už moteris.

Universalūs grožio standartai

Gražaus žmogaus turi būti daug. Taip manė daugelis tautų, ir tėvai dukras penėdavo nuo vaikystės, o paskui perduodavo estafetę jų vyrams. Liesumas jiems keldavo asociacijas su ligomis ir skurdu, o didelis svoris - su sveikata ir turtu. Tačiau pastaruoju metu dėl globalizacijos šie nacionaliniai grožio standartai keičiami universaliais.

Ryškus pavyzdys - Fidžis. Australijos psichologai nuo 1990 metų, kai ten pagaliau atsirado televizija, stebėjo vienos iš salų moksleivius. Vos per keletą metų vietos mergaitės, augančios šeimose, kuriose pasakymas „tu pasitaisei" tradiciškai būdavo toks pats malonus komplimentas moteriai kaip „jaunai atrodai", pradėjusios žiūrėti amerikietiškus serialus ėmė save lyginti su jų herojėmis ir dabar svajoja suliesėti, nepaisydamos prieštaravimų tėvų, kurie laikosi tradicinių pažiūrų į moters grožį.

Harvardo medicinos mokyklos mokslininkai apklausė merginas iš Fidžio salų ir nustatė, kodėl ta įtaka pasirodė esanti tokia stipri. Esminis dalykas yra ne tik tai, kad aktorės ekrane pateikiamos kaip grožio etalonai, Jos, o tiksliau, jų personažai gyvenime daug nuveikia, kopia karjeros laiptais ir turi daugybe materialinių gėrybių, neprieinamų mergaitėms iš Nadrogos salos. Bandymai pakeisti savo kūną - tai viltis priartėti prie laimingo, sėkmingo gyvenimo, kopijuojant serialų herojų išvaizdą.

Vakarietiškas idealaus moters kūno modelis populiarėja ir kitose šalyse. Japonijoje 41 proc. jaunesniųjų klasių moksleivių save laiko storomis. O JAE mokyklinio amžiaus mergaičių, trokštančių numesti svorio, procentas (66 proc.) viršija JAV rodiklį (60 proc.).

Įdomu, kad Amerikoje gyvenančioms lotynų amerikietėms ir afroamerikietėms žiniasklaida daro mažesnę įtaką ir jos neteikia didelio dėmesio figūrai. Paaiškinti tai nesunku - modeliai ir aktorės, tampančios išorinio patrauklumo pavyzdžiais, daugiausia yra europietiško tipo, todėl kitokios kilmės moterys netaiko sau jų įvaizdžio ir šių standartų nelaiko „savais".

Grožis konvejeriu

Kai 2006 m. nuo išsekimo mirė dvi manekenės iš Pietų Amerikos, o lygiai po metų dar viena - Eliana Ramos iš Urugvajaus, pasaulio visuomenė pradėjo kampaniją prieš anoreksiją, ragindama atsisakyti modelių dietos - salotų lapų ir nekaloringų gėrimų. Ir nors atsikratyti antsvorio, kaip rodo įvairios psichologų apklausos, svajoja 8 iš 10 moterų, atsisakyti maisto pajėgia nedaugelis.

Šiuo metu anoreksija serga apie 2 proc. žmonių. Likusieji visaip bando sumažinti svorį. Grožis ir lieknumas jau seniai tapo preke, ir dar brangia, kurios gamyba užsiima daugybė industrijų - kosmetikos, chirurgijos, farmacijos.

Be to, idealios moters įvaizdyje akcentuojamas dar ir jaunatviškumo išsaugojimas. Šioks toks svorio padidėjimas ir jaunatviško lieknumo praradimas brandžiame amžiuje pateikiama ne kaip norma, o kaip apmaudi problema, kurią galima spręsti specialiomis kosmetikos priemonėmis, procedūromis arba individualiai pritaikytomis dietomis ir pratimų sistemomis.

Visa tai negali nedaryti didelės įtakos ne tik moterų, bet ir jų gyvenimo draugų psichikai. Atsirado net specialus terminas šiam reiškiniui apibūdinti - moters „objektifikavimas". Jis reiškia, kad moteris ir jos kūnas yra tam tikras objektas, nuolatos vertinamas aplinkinių, o jų vertinimai yra nepaprastai svarbūs socialinei padėčiai, todėl kūnas visuomenei visada turi būti pristatomas kuo geriausiai.

Šis stereotipas tiek įsitvirtino žmonių sąmonėje, kad daugelis šiokį tokį apkūnumą arba kitą nukrypimą nuo priimto standarto laiko nepriimtinu, o tų trūkumų savininkus - baltomis varnomis ir antrarūšiais žmonėmis. Taigi, jausdamos sociumo spaudimą, moterys imasi kraštutinių priemonių, kad atitiktų visuomenės normas. Neadekvatus ir neigiamas savo kūno vertinimas, nenoras priimti jo įgimtas ypatybes kelia pavojų sveikatai.

Dietos ir alinančios treniruotės žmogų įpratina nereaguoti į diskomforto signalus, o tai gali būti pavojinga pervargus arba sergant. Be to, supratę, kad tokios pastangos neduoda vaisių, žmonės puola į kitą kraštutinumą ir pradeda nekontroliuojamai valgyti, tarsi kompensuodami savo ankstesnes kančias. Pagrindinis uždavinys - išmokti blaiviai vertinti savo kūną ir iš išorės primetamas mados tendencijas ir suprasti, ką savyje galime pakeisti, o kas - ne mūsų jėgoms. Gamta šiuo atžvilgiu nuolaidų nedaro.

Įsivaizduojamos idealios moters kūno proporcijos įvairiose epochose

Antikos gražuolių proporcijas šiuolaikinių žmonių požiūriu idealiomis vadinti būtų sunku. Antikinės Veneros ir Afroditės - nedidelio ūgio (160-164 cm), gan apkūnios, trumpokomis kojomis, plačia talija. Graikiškus grožio kanonus perėmė ir romėnės.

Viduramžiais, kai fizinis tobulumas buvo vertinamas kaip baisi nuodėmė, moters grožio idealu buvo laikomos plokščios, be aiškiai išreikštų lytinių požymių figūros.

Baroko epochoje buvo vertinamos kūningos gražuolės. Moterys, vaizduojamos Rubenso drobėse, dailininko manymu buvo sukurtos iš „pieno ir kraujo".

XIX a. tapo madingi korsetai ir liekna talija, ir dėl to gražioji žmonijos pusė ėmė laikytis dietų.

Nuo XX a. 7-ojo deš. standartas „90-60-90" - visuotinai priimtas sektinas pavyzdys ir grožio etalonas.