1 nuotr.Nesustabdysit pavasario lėkimo... jis visada yra tikras, veržlus ir nesulaikomas. Visai nesvarbu, kokie būtų orai, kaip dažnai sugrįžtų žiema, bet pavasaris stropiai darbuojasi ir turi didelį tikslą - viską žadinti, kelti.
Pavasario kelias sudalintas ir paženklintas savotiškom atkarpomis - vieną jų žymi pavasario lygiadienis, kurį ką tik sutikome. Jis truko akimirką, kol diena ir naktis susilygino (šiemet tai buvo kovo 20 d. 5 val. 6 minutės, taigi - anksti ryte), o po to diena pralenkė naktį ir šuoliais pasileido pirmyn. Taigi, sykiu su pavasariu švieson skubame ir mes.
Būtent šviesa, dienos ilgis yra svarbiausia gamtos ciklų varomoji jėga. Ir visai nesvarbu, ar būna saulėti orai, ar apniukę, šviesos trukmė tampa signalu skristi, skleistis, pabusti. Dabar, po pavasario lygiadienio, tuo galima akivaizdžiai įsitikinti, geriausia - išeiti į gamtą ir patiems viską pamatyti.
Šiandien, leisdamiesi į gamtą, galime tikėtis visko. Tiesa, nelaukime pulkų paukščių, nes jie dažnai grįžta padrikai ir skrenda naktimis, todėl lyg ir nepakliūva mums į akis. Tačiau gali nutikti ir taip, kad matysite skaitlingus žąsų pulkus, skubančius „atgal" į vakarus ar pietvakarius - išeitų, lyg ir ne į tą pusę, kur turėtų. Atsakymą turime, jis ne pats smagiausias: paukščiai bėga, sprunka nuo šaudymo!
Taip taip, Baltarusijoje, Rusijoje tebėra niekaip nepaaiškinama paukščių medžioklė pavasarį - tuo metu jie skrenda perėti, kuria poras. Iš esmės toks šaudymas negali būti vadinamas medžiokle; grubiai ją galima palyginti su kiaušiniu dedančios geriausios dedeklės vištos paskerdimu. Ką galvotume apie tokį vištų veisėją? O čia - gamta, kuriai žmogus neturi jokių teisių primesti savo godumą ir grobuoniškumą. Tačiau, gali būti, su minėtom valstybėm derinti pokyčius ir jų laukti yra beprasmiška - jos ir taip turi perdaug vidinių problemų, kurių spręsti nenori.
Taigi, žąsys blaškosi, vienintelis išsigelbėjimas joms - skristi atgal į Lietuvą, kur jų pulkai dažnai užtrunka iki gegužės pradžios, sakytum - lyg ir išvengia nelemto susidūrimo su naikintojais. Deja... tolimoje Rusijos šiaurėje jas šaudys iki birželio, iki vasaros!
Kol stebimės žąsimis, iš pietų ramiai grįžta gandrai - kovo 25 dieną Gandrinės, jų diena. Šiemet šventę daug kur švęsime jau su gandrais.
Paukščių aktyvumas pastebimas pirmiausiai: net toli nesižvalgant matome¸ kaip karklažvirblis prisirenka pilną snapą žolių, stagarų bei plunksnų ir plasteli į plyšį, kuriame ne pirmus metus turi namus. Tiesa, senieji lizdai ten sukrito, suslūgo ir ant jų kraunamas, sukamas naujas lizdas.
Poryt Verbų sekmadienis, todėl jau galima pasiruošti puokštelę, į kurią sudedame kadagio, žilvičio, beržo šakeles. Kadagys auga ne visur Lietuvoje, todėl tikėtina, kad tų regionų puokštelėse jo vietą atstos tuja, puskiparisis ar kuris kitas svetimžemis spygliuotis. Pasaulis Verbas žino su kitu - Palmių sekmadienio - vardu; kai Kristus tą dieną įžengė į Jeruzalę, jam po kojomis klojo būtent palmių šakas.
Verbų puokštelė ypatinga, pašventinta ji saugoma namuose ir negali būti išmesta - ją galima atiduoti tik ugniai.
Po savaitės Velykos. Taigi, šventė po šventės. O prie jų dar pavasaris, paukščiai! Gyvenimas yra gražus, tiesa?
