Ar civilizacijos gėrybės - tikrai visada gėris?

Ši etninė grupė prie Omo krantų atkeliavo iš Šiaurės Kenijos ir, vykstant ne tik nedideliems susidūrimams, bet ir plataus masto karams, išstūmė vietos gentis: aborigenai prarado savo žemes, daseneč užėmė jų teritorijas.

Ši gentis ir dabar yra laikoma labai karinga - daseneč neleidžia niekam kėsintis į jų žemes. Galėdami pasigirti turtinga kariavimo istorija, jie ir dabar tradiciškai vienas į kitą kreipiasi „ginklo drauge". Nustačius formalias Afrikos šalių sienas, daseneč žemės buvo padalintos - atiteko Etiopijai, Sudanui ir Kenijai.

Dabar šios tautelės atstovų galima sutikti visų trijų minėtų šalių teritorijose. Įvairiais duomenimis, šios tautos atstovų yra nuo 48 000 iki 50 000.

Paveldimas vyras ir papuošalai iš šiukšlynų

Šiuo metu daseneč gentys gyvena daugiausia Omo upės pakrantėse. Kadaise buvusiems klajokliams teko prisitaikyti prie šiuolaikinio pasaulio realijų ir pradėti verstis žemdirbyste. Be to, jie tradiciškai augina galvijus, daugiausia karves ir ožkas, ir tai yra jų pagrindinė veikla. Naminiams galvijams daseneč skiria labai daug dėmesio: keliautojai, apsilankę genties valdose, net fotografuoja vietos vaikus su ožkiukais ant rankų. Galvijai - geriausias vietos merginų kraitis. Beje, čia gyvuoja mergaičių apipjaustymo paprotys. Šio įvykio proga rengiama didelė šventė: mergaitės šeima pjauna veršelius ir surengia puotą, į kurią kviečiami visi kaimynai.

Daseneč žmonės tuokiasi ir iš meilės, ir iš išskaičiavimo. Praktikuojamas net nuotakos grobimo paprotys - vietos valdžia taip ir nesugebėjo išgyvendinti senovinės tradicijos (gentis nuolatos ignoruoja oficialius draudimus). O dar šioje tautoje yra leidžiama „paveldima santuoka", kai mirusiojo žmoną paveldi brolis arba kitas giminaitis. Taip pat elgiamasi ir mirus moteriai - velionės „gyvas palikimas" gali atitekti jos seseriai.

Turistus ir fotografus traukia būtent šios tautos atstovų išvaizda, ypač moterų. Silpnosios lyties atstovės nusiskuta dalį galvos plaukų, palikdamos jų tik pakaušyje ir mažą kuokštelį priekyje. Ištekėjusių moterų plaukai šukuojami atgal, o netekėjusių - į priekį. Šukuosenas, kurios būna labai įmantrios, su daugybe kasyčių, vietos gražuolės puošia tokiais keistais daiktais, kad šiuolaikiniams europiečiams jie tiesiog kelia juoką. Ant moterų galvų galima pamatyti plastikinių butelių kamščių, kasečių dangtelių, plastmasinių sagų, pakabukų, senų raktų ir net senų mygtukinių mobiliųjų plastikinių korpusų.

Trumpai tariant, visa, ką europietis išmestų į šiukšlių dėžę, vietos mados mylėtojoms atrodo labai efektingi aksesuarai. Ypač madingi tokie papuošalai, kaip metalinių laikrodžių apyrankių fragmentai. Be to, vietos jaunos merginos dažnai puošiasi ir plastmasiniais įvairių spalvų skalbinių segtukais, kurių eilę pritvirtina vertikaliai nuo viršugalvio link nosies. Be to, genties moterys garsėja sudėtingu siuvinėjimu karoliukais ir daugiasluoksniais auskarais iš karoliukų.

Daseneč yra tokia unikali ir įdomi tautelė tiek išoriškai, tiek papročiais, kad yra priskiriama prie dabartinių mūsų planetos stebuklų. Norint apsilankyti šios genties kaime, turistams teks gauti specialų imigracijos tarnybos Omorate mieste (Etiopija) leidimą. Po to siaura valtele kartu su palydovu teks perplaukti Omo upę arba važiuoti ilgu tiltu. Vietos gyventojus turistai apibūdina kaip geranoriškus ir neįkyrius.

Daseneč būstai - tai karkasas iš šakų, apdengtas kailiais ir antklodėmis. Štai kaip jį aprašo viena turistė, apsilankiusi vietos kaime: „Jų lūšnelės forma primena nedidelį pusrutulį ir yra pagamintos iš medžio ir sausų lapų. Durys į jas yra tokios mažos ir siauros, kad atsisakėme daugybės kvietimų užeiti į vidų, juk mums būtų tekę ant pilvų šliaužti per dulkes". Vietos gyventojai neretai uždarbiauja, leisdami turistams save fotografuoti. O kai kada svečiui net tenka surengti „atranką", renkantis koloritiškesnį aborigeną ar aborigenę.

Gentys, išsaugojusios savo senovinius papročius ir gyvenimo būdą, tuo ir yra įdomios, kad yra unikalios ir nesugadintos civilizacijos, nes, kaip žinoma, dabarties pasaulio gėrybės ne visada daro vien teigiamą poveikį. Šiuolaikinio pasaulio integracija į pirmykštį sukelia problemų, tai rodo marubo genties pavyzdys.

Virtuali tikrovė civilizacijos nepaliestame kaime

Marubai - viena tų retų tautų, kurios net XXI a. gyvena senoviškai. Marubo genties indėnai gyvena šiaudinėse trobelėse ant Ituji upės krantų, pačioje Brazilijos tropikų miškų tankmėje ir kalba tik jiems vieniems suprantama kalba. Marubo gentis bendrauja su dvasiomis, dažo savo kūnus ir puošiasi papuošalais iš kriauklelių. Mažytė uždara civilizacija staiga atsivėrė pasauliui, o pasaulis - jai.

Marubo indėnai gyvena taip toli nuo likusio pasaulio, kad iki artimiausių Brazilijos kaimų tiems žmonėms tenka keliauti savaitę. Gentis daugybę amžių gyveno praktiškai izoliuota. Gaudyti džiunglėse vorus primenančias beždžiones ir laikyti jas kaip augintines namuose arba virti iš jų sriubą, gerti nuovirą, vadinamą „ajahuaska", kuris padeda bendrauti su dvasiomis - daugybę dešimtmečių tai buvo visos vietos gyventojų „pramogos". Genties nariai iki šiol tiki, kad jų gyvenimas yra dvasių rankose, o ligonius gydo specialiais ritualais, lydimais smūgių į būgną iš rąsto. Bet vienu aspektu marubo kardinaliai skiriasi nuo išlikusių pirmykščių genčių kituose pasaulio kampeliuose: jie naudojasi internetu, o jam atsiradus šios tautelės gyvenimas visiškai pasikeitė. Tarp gyventojų paplito tikra epidemija, puikiai žinoma bet kuriam šiuolaikiniam žmogui, o būtent - priklausomybė nuo interneto. Viso to kaltininkas - Elonas Maskas ir jo kompanija „Starlink".

Brazilijos gentis, kuriai priklauso apie 2 tūkst. aborigenų, ir kitos indėnų gentys, staiga gavo galimybę prisijungti prie I.Masko „SpaceX" interneto, kurio tinklas aprėpia šios šalies tropikų miškus. Apie tų pokyčių rezultatus pasakojo „New York Times" korespondentas, kuris specialiai nuvyko į atokius Amazonės miškus pamatyti, kaip internetas pakeitė mažai civilizuotų žmonių gyvenimą.

Viena čiabuvė, 73 metų Cainama, žurnalistą pasitiko savo trobelėje sėdėdama ant plūktinių grindų. Čia gyvena keletas šeimų, drauge miega, gamina maistą ir valgo. Interviu metu moteris iš uogų spaudė sultis, kuriomis ji ir jos gentainiai paskui tepsis kūnus. „Iš pradžių, sužinoję, kas tas internetas, visi mūsiškiai jautėsi laimingi, - prisiminė ji. - Mes labai džiaugėmės galimybe vaizdo ryšiu bendrauti su gyvenančiais toli artimaisiais, taip pat galimybe paskambinti į specialią tarnybą, jeigu nutiktų bėda. Bet tas džiaugsmas greitai išgaravo, ir dabar mūsų gyvenimas tik pablogėjo".

Moteris pasiguodė, kad dabar jaunimas vis mažiau domisi jų įprastais ritualais, vaikinai ir merginos visąlaik lindi internete, žiūri vaizdo klipus ir nenori gaminti dažų ir tradicinių papuošalų. Jaunimas aptingo. „Jie ima pavyzdį iš baltųjų žmonių, kuriuos mato internete, ir įsivaizduoja, kad turi gyventi taip pat. Vaikinai ir merginos nebenori dirbti", - atsidūsta Cainama. Bet baigdama moteris kreipėsi į svetimšalį: „Tik, prašau, neatimkite iš mūsų interneto!"

Žurnalistai pastebėjo, kad visos problemos, susijusios su pasauliniu žiniatinkliu, su kuriomis jau ne vieną dešimtmetį susiduria šeimos šiuolaikiniame civilizuotame pasaulyje, dabar lygiai taip pat užklupo ir marubo gentį. Čia paaugliai taip pat kiaurą parą nepaleidžia iš rankų išmaniųjų telefonų ir planšetinių kompiuterių, kuriais juos aprūpino baltieji, o suaugusieji įniko į pokalbių svetaines ir socialinius tinklus. Ir pavojai lygiai tokie patys - internetinis sukčiavimas, mokami internetiniai žaidimai, melaginga informacija bei filmai suaugusiesiems, kuriuos dabar gali matyti vaikai ir paaugliai.

Dabar „Starlink" vadovybė sprendžia dilemą. Viena vertus, internetas - tai kelias į pažangą ir geresnę gyvenimo kokybę, galimybė gauti informacijos ir paprasčiau bendrauti. Kita vertus - tai pavojai indėnams, visą gyvenimą saugojusiems savo unikalią kultūrą. Dabar jie gali ją prarasti.