3 nuotr.Klaidos sudarant žemėlapį, paprastos namų šeimininkės smalsumo arba skurdžios knygų pasiūlos viduramžių pilies bibliotekoje rezultatas kartais gali tapti istorinės reikšmės įvykiais. Tokių atsitiktinumų pasekmės tęsiasi dešimtmečius, o kai kada ir ilgiau. Supažindiname su keliomis tokiomis istorijomis.
Namų šeimininkės auksas
1848 m. gruodį Merė, Kalifornijoje esančios lentpjūvės savininko Džeimso Maršalo žmona, virė muilą. Į katilą su tirpalu ji įmetė keletą gelsvų akmenukų, kuriuos vyras parsinešė radęs upėje (moteris mėgo eksperimentuoti, į verdantį šarmą įmesdama žolių ir mineralų). Pavirę akmenukai ėmė blizgėti. Tai buvo pirmieji aukso grynuoliai, rasti Kalifornijoje. Žinia apie radinį sukėlė aukso karštinę - laimės ieškotojų antplūdį. Į JAV Vakarus patraukė daugiau kaip 300 000 aukso ieškotojų. Taip prasidėjo Vidurio Vakarų regiono įsisavinimas. Visi maisto produktai, gaminami JAV vakarinėje pakrantėje, dabar buvo realizuojami Kalifornijoje. Aliaskos neliko kuo maitinti, o juk būtent daugiausia dėl tos priežasties 1867 m. Rusija ją pardavė Amerikai.
Ignaco Lojolos žaizdos
1521 m. gegužę ispanas aristokratas Ignacas Lojola (Ignatius de Loyola) dalyvavo mūšiuose ginant Pamploną. Ją buvo apsupę Prancūzijos ir Navaros pajėgos, vadovaujamos Andrė de Fua (Andre de Fois). Atšokęs nuo sienos sviedinys I.Lojolą sužeidė ir sulaužė jam koją. Po kelių operacijų koją pavyko išgelbėti. Sveikdamas Ignacas paprašė jam atnešti paskaityti riterių romanų. Bet pilyje, kurioje jis buvo gydomas, romanų nebuvo, šeimos bibliotekoje buvo tik religinio turinio knygos. Prisiėjo skaityti jas. Pasak I.Lojolos, jas skaitydamas jis patyrė sukrėtimą, jo sielą užvaldė „nesuvokiamas pasaulis". Taip I.Lojola pasinėrė į religiją ir įkūrė jėzuitų ordiną, kuriam teko lemiamas vaidmuo atgaivinant katalikybę po Reformacijos epochos.
Papulkininko Franco fon Veiroterio žemėlapis
1798 m. Pavelas I išsiuntė rusų pulkus į Italiją ir Šveicariją, norėdamas nubausti Prancūziją už Maltos, kurią rėmė, užgrobimą. Į Italiją siunčiamam būriui vadovavo A.Suvorovas, į Šveicariją - A.Rimskis-Korsakovas. Karvedžiai turėjo susitikti prie Ciūricho ir pulti maršalo A.Masenos (A.Massena) dalinius. A.Suvorovo armijos žygio per Šveicariją planą rengęs Austrijos (Austrija buvo Rusijos sąjungininkė) štabo papulkininkis F. fon Veiroteris (Franz von Weyrother) pasiūlė maršrutą, remdamasis žemėlapiu, kuriame buvo nurodytas neegzistuojantis kelias. Taigi A.Suvorovas nespėjo, o A.Rimskis-Korsakovas buvo sumuštas. Atvykęs laiku, A.Suvorovas būtų lengvai įveikęs A.Maseną ir sustabdęs prancūzų ekspansiją. Bet dėl klaidos to neįvyko, Prancūzija ir toliau kariavo karus, dar 15 metų drebinusius Europą
Arbatos mokesčiai Anglijoje
XVIII a. pabaigoje britų „Rytų Indijos" bendrovė, prekiavusi indiška arbata, atsidūrė ties bankroto riba. Įveždama į šalį arbatą ji turėjo mokėti 25 proc. muitą, todėl jos prekė tapo nekonkurencinga - kontrabandinė olandiška arbata buvo gerokai pigesnė. Siekdamas bendrovei padėti, Anglijos parlamentas 1773 m. atleido ją nuo 25 proc. muito, bet įvedė trijų pensų mokestį už arbatžolių svarą Amerikos kolonijoms. Tai buvo simbolinis mokestis, kuris jokios įtakos neturėjo: net jį sumokėjus „Rytų Indijos" bendrovės arbata kolonistams atsieidavo pigiau už olandišką kontrabandą. Priemonė buvo grynai politinė: metropolija norėjo kaip nors parodyti, kas čia yra šeimininkas.
Bet kolonistai pareiškė, kad sutinkamai su Dž.Britanijos konstitucija įvesti jiems mokesčius gali tik jų pačių išrinkti atstovai, kurių nebuvo metropolijos parlamente. Galų gale amerikiečiai paskelbė angliškos arbatos boikotą. 1773 m. gruodžio 16 d. Bostone kelios dešimtys kolonistų įsibrovė į uoste stovėjusius Anglijos laivus ir išmetė į vandenį visą arbatžolių krovinį. Šis demaršas vėliau buvo pavadintas „Bostono arbatėle". Anglija atsakė įvesdama kariuomenės dalinius. Taip prasidėjo kova dėl nepriklausomybės.
