Derliaus šventė: kaip atsirado Padėkos diena

Kilmės istorija

Minėti Padėkos dieną buvo pradėta 1621 m., kai pirmieji kolonistai iš Anglijos Šiaurės Amerikoje įsteigė Plimuto koloniją. Bet 1620-ieji buvo nederliaus metai, o persikėlėliai beveik neturėjo atsargų, todėl žiemą apie pusė anglų mirė iš bado. Kitais metais jiems pasisekė nuimti gerą derlių, ir naujakuriai į pabaigtuvių šventę pasikvietė vietos gyventojus indėnus, kurie sunkiais laikais jiems padėjo auginti kukurūzus ir ankštinius bei mokė žvejoti, rinkti jūros gėrybes.

Pasakojama, kad vienu svarbiausių šventinių patiekalų tapo keptas kalakutas. Šių Naujojo pasaulio čiabuvių buvo gausu Šiaurės Amerikos miškuose ir kolonistai juos pamėgo. Patiekalai iš kalakutienos tapo ne tik Padėkos dienos stalo, bet ir Kalėdų bei Velykų stalo puošmena. Tradiciją nesunku paaiškinti ir ekonominėmis priežastimis: papjauti karvę reiškė suduoti rimtą smūgį ūkiui, vištos buvo saugomos, kol dėdavo kiaušinius, o elnią dar reikėjo sumedžioti. Gelbėjo kalakutas - sultingas, sotus, prieinamas. Auginti šiuos paukščius yra nesunku: jie yra neišrankūs lesalui ir greitai auga, prisiaugindami svorio iki 10 kilogramų.

Vėliau padėkos Dievui už gerą derlių šventė būdavo rengiama retsykiais ir prarado savo pirminę reikšmę, tapdama tiesiog proga šeimai ir draugams susirinkti šventinės vakarienės ir prisiminti visa gera, kas įvyko per praėjusius metus.

Kaip buvo nustatyta data

Pirmą kartą kaip oficiali šventė Padėkos diena buvo paminėta 1789 m., kai JAV prezidentas Džordžas Vašingtonas (George Washington) pasirašė atitinkamą dokumentą. Tačiau tais laikais ją šventė ne visos valstijos, o ir tos, kurios šventė, ją minėdavo skirtingu metu - vieni spalį, kiti sausį. Vėliau rašytoja Sara Džozefa Heil (Sarah Josepha Hale), žinoma kaip dainos „Merė turėjo ėriuką" (Mary Had a Little Lamb) autorė, pradėjo kampaniją už nacionalinės šventės paskelbimą ir 17 metų rašė laiškus keturiems JAV prezidentams, reikalaudama įvesti tokią šventę. Galop 1863 m., pačiame Pilietinio karo įkarštyje, šešioliktasis JAV prezidentas Abraomas Linkolnas (Abraham Lincoln) patvirtino datą - lapkričio ketvirtąjį ketvirtadienį.

1939-aisiais, pasibaigus Didžiajai depresijai, Franklinas Ruzveltas (Franklin Roosevelt) nutarė perkelti šventę ir ją švęsti savaite anksčiau - mėnesio trečiąjį ketvirtadienį, kad atsirastų papildomas stimulas prieškalėdinei prekybai. Kai kurios valstijos laikėsi naujosios taisyklės, bet 16 atsisakė ką nors keisti ir toliau minėdavo Padėkos dieną kaip anksčiau. O kai kurios valstijos pasielgė dar radikaliau - nusprendė švęsti Padėkos dieną dvi savaites iš eilės. Po dvejų painiavos metų buvo galutinai nutarta, kad iškilmės data bus paskutinis mėnesio ketvirtadienis.

Malonė kalakutui

Per Padėkos dienos egzistavimo metus gimė nemažai šios šventės tradicijų. Žinoma, nė vienas švenčių stalas neapsieina be kalakuto. Kasmet amerikiečiams patiekiama per 50 milijonų šių paukščių.

O JAV prezidentas kiekvienais metais „suteikia malonę" vienam iš kalakutų, išgelbėdamas jį nuo orkaitės. Pirmą kartą „malonės suteikimas" dokumentuose buvo užfiksuotas 1865 m. A.Linkolno namuose. Gyvas kalakutas buvo atgabentas šventinei vakarienei, bet prezidento sūnus Tedas paprašė palikti jį gyvą, ir tai buvo padaryta.

Kai kuriuose šaltiniuose teigiama, kad „malonės suteikimo" kalakutui tradicija gimė XX a. 5-me dešimtmetyje valdant Hariui Trumenui (Harry S. Truman), bet iš tiesų Nacionalinė paukščių augintojų asociacija jam kasmet tiesiog viešai dovanodavo gyvą kalakutą (beje, paprastai būtent ši dovana ir patekdavo į orkaitę). 1963 m. prezidentas Džonas Kenedis (John F.Kennedy), dovanojo paukščiui gyvybę, tardamas, kad jam reikia dar paaugti.

Nesklandžiai ceremonija vyko Ronaldui Reiganui (Ronald Reagan): jis nespėjo baigti šventinės kalbos, kai paukštis pamėgino ištrūkti ir pabėgti. R.Reiganas dar komplikavo padėtį, kreipdamasis į paukštį ir pajuokaudamas: „Klausyk, turėjau galimybę šiomis dienomis tave nušauti, bet to nepadariau".

Džordžas Bušas (George Bush) vyresnysis pirmąją oficialią malonės suteikimo kalakutui ceremoniją atliko 1989 m. Nuo tada ji kasmet šventės išvakarėse vyksta Baltuosiuose rūmuose. Ceremonijoje dalyvauja du kalakutai: pagrindinis šventės kaltininkas ir jo „antrininkas", jeigu pirmajam kas nors nutiktų arba jis pabėgtų. Prezidentai šiems paukščiams suteikia vardus, o po ceremonijos jie patenka į zoologijos sodus.

Kitos tradicijos

Padėkos diena tradiciškai prasideda „Meisis" (Macy's) paradu Niujorke. Į miesto gatves išeina keli milijonai žmonių, kad pamatytų eiseną su milžiniškomis pripučiamomis figūromis. Paradas vyksta kasmet nuo 1924-ųjų, kai universalinių parduotuvių „Macy‘s" tinklo darbuotojai nutarė šventės proga surengti festivalį.

Taip pat Padėkos dieną yra sunku įsivaizduoti be futbolo rungtynių stebėjimo. Tradicija yra palyginti nauja: pirmos tokios rungtynės, kuriose dalyvavo „Detroito liūtai" (Detroit Lions) ir „Čikagos lokiai" (Chicago Bears), buvo surengtos 1934 m. Detroite.

Laukiant šventės namai yra puošiami rudeninėmis girliandomis, prie šventinių pietų stalo vyriausiųjų šeimos narių namuose susirenka kelios šeimos kartos. Kiekvienas taria padėkos žodžius už visa, kas gero įvyko jo gyvenime per pastaruosius metus, išsakomi linkėjimai. Šiuolaikiniai amerikiečiai per Padėkos dieną valgo tuos pačius patiekalus kaip ir jų protėviai 1621 m. per pirmuosius tokius pietus. Kai kurie patiekalai tapo ne tik tradicija, bet ir tam tikrais šventės simboliais: neatsiejamas šios šventės patiekalas yra kimštas keptas kalakutas su spanguolių padažu (dėl to šventė net kartais vadinama Kalakuto diena), taip pat patiekiama pyragų su įdarais, moliūgų sriubos tiesiog moliūge, o desertui moliūgų pyrago ir keptų kriaušių. Viskas užgeriama karštu naminiu sidru. Kalakutas patiekiamas ant plataus padėklo, kuris neretai būna sidabrinis, puoštas įmantriais raštais arba raižiniais ir šeimoje saugomas kaip relikvija bei naudojamas tik iškilmingais atvejais.

Jau kitą dieną amerikiečių laukia karščiausi metų išpardavimai („juodasis penktadienis"), pradeda veikti ir kalėdinės mugės.