Gyvenimas be vandens - neįmanomas: neįtikėtinos tikros istorijos

Rekordas ne savo noru

Gineso rekordų knygos duomenimis ilgiausiai be vandens ištvėrė Andreasas Mihavečas (Andreas Mihavecz) iš Austrijos, nors jo „laimėjimas" - kitų aplaidumo rezultatas, vos nesibaigęs tragiškai.

1979 m. balandžio 1 d. trys policininkai sulaikė 18-metį A.Mihavečą po automobilio avarijos, įkišo į laikino sulaikymo kamerą ir... jį pamiršo. Kiekvienas iš jų manė, kad sulaikytąjį išleido kas nors iš kolegų. Vaikinas bandė šauktis pagalbos, bet netoliese nieko nebuvo. Jis 18 dienų praleido be maisto ir beveik be vandens: A.Mihavečui kai kada vis dėlto pavykdavo nulaižyti kondensatą nuo rūsyje esančios kameros sienų, kur oro drėgmė buvo sąlyginai didelė.

Balandžio 18-ąją jį rado nė neįtariantis apie sulaikytąjį policijos pareigūnas. Tuo metu A.Mihavečas buvo praradęs 24 kilogramus ir dėl troškulio ir alkio buvo netoli mirties. Aplaidūs policininkai buvo nubausti, o nukentėjusiajam išmokėta kompensacija.

Kiek dienų žmogus gali išgyventi be vandens

A.Mihavečo rekordas daro įspūdį, bet tyrimai rodo, kad vidutinis žmogus be vandens neišgyvens nei perpus trumpiau.

Medikų vertinimais, maksimalus laikas, kurį žmogus gali išbūti negėręs, palankiomis sąlygomis yra savaitė, priešingu atveju - gerokai trumpiau. Tiksliai atsakyti į šį, regis, paprastą klausimą, yra neįmanoma, nes žmogaus išgyvenimo laiką lemia daugybė veiksnių.

Ekstremaliomis sąlygomis mirtis gali ištikti gana greitai. Pavyzdžiui, vaikas, paliktas įkaitusioje mašinoje, arba sportininkas, įtemptai besitreniruojantis per karštį, gali mirti nuo dehidratacijos per keletą valandų. Suaugęs žmogus komfortiškomis sąlygomis, priešingai, be vandens arba jo gaudamas minimaliai gali išgyventi savaitę ir daugiau.

Ekstremaliomis sąlygomis suaugęs žmogus per valandą gali netekti po 1-1,5 l skysčių vien dėl prakaitavimo. Norint užkirsti kelią dehidratacijai, šį skystį būtina kompensuoti.

Aplinkos temperatūra neabejotinai turi didelės įtakos dehidratacijos proceso greičiui - A.Mihavečo kameroje buvo drėgna ir vėsu, ir tai išgelbėjo jam gyvybę. Tačiau ne mažiau svarbus yra fizinis aktyvumas ir žmogaus sveikatos būklė. Vaikams, senukams, chroniškomis ir ūmiomis infekcinėmis ligomis sergantiems žmonėms, taip pat tiems, kas aktyviai dirba arba sportuoja, mirtinai pavojinga dehidratacija prasideda gerokai greičiau.

Kas yra dehidratacija ir kokie jos požymiai

Dehidratacija - tai vandens trūkumas organizme, atsiliepiantis žmogaus būklei. Pagal PSO klasifikaciją dehidratacija būna lengva, vidutinė ir sunki. Vidutinės atveju vandens prarandama 5-10 proc. kūno masės, o sunkios - per 10 proc.

Suaugusiesiems būdingi tokie dehidratacijos simptomai:

• retas šlapinimasis ir tamsi šlapimo spalva;

• įkritusios akys;

• nuovargis;

• galvos svaigimas;

• sąmonės drumstimasis.

Vidutinės dehidratacijos atveju žmogus dažnai būna susijaudinęs ir labai nori gerti, o netekęs daug skysčių panyra į apatiją, neturi jėgų net pats gerti pasiūlytą vandenį.

Žmogus praranda vandenį ne tik su prakaitu ir šlapimu. Jis taip pat šalinamas iš organizmo su ašaromis, išmatomis ir kvėpuojant. Žemoje temperatūroje gerai pastebima, koks drėgnas yra iškvepiamas oras. Troškulys ne visada būna pirmasis dehidratacijos požymis.

Daugelis žmonių, ypač senyvi ir vaikai, gali ilgokai nejausti noro gerti, nors jų organizmui vandens jau reikia. Būtent todėl yra svarbu nepamiršti gerti ir vartoti daugiau skysčių sergant arba per karščius. Papildyti vandens trūkumą organizme galima ne tik vandeniu - tinka sultys, arbata, kava ir kiti gėrimai. Bet yra vienas svarbus apribojimas: troškulį nenaudinga ir pavojinga malšinti alkoholiu, nes jis pasižymi šlapimo varomuoju poveikiu ir dėl to vandens prarandama dar daugiau.

O praktiškai tikrinti tyrimų duomenis arba siekti pasaulio rekordo, aišku, neverta.

Kas vyksta organizme, kai žmogus ilgai negauna vandens

Sutrikus organizmo skysčių pusiausvyrai mažėja kūno skysčių apimtis, taip pat kraujo, o dėl to staigiai krenta kraujospūdis, ir dar organizmui kyla pavojus perkaisti dėl prakaitavimo mechanizmo sutrikimo. Pirmieji iš vidaus organų nukenčia inkstai - jie nustoja šalinti organizmo gyvybinės veiklos atliekas. Tai sukelia virtinę toksinių reakcijų ir palaipsniui atsisako kiti organai.

Bandydamas kompensuoti drėgmės trūkumą, organizmas pradeda traukti vandenį iš ląstelių, o tai sukelia negrįžtamų pasekmių sveikatai. Visos ląstelės pradeda džiūti, įskaitant smegenų ląsteles, kurios tokios būklės negali normaliai veikti, drumsčiasi sąmonė, o paskui ištinka koma. Kadangi mažėja smegenų apimtis, kraujagyslės, jungiančios jas su vidine kaukolės sienele, gali trūkti. Tada mirtis ištinka labai greitai.

Medikų įsikišimas žmogų gali išgelbėti, nors sveikimo procesas bus ilgas ir skausmingas. Greitosios pagalbos medikai žino, kad stipriai dehidratuotiems pacientams būtina kompensuoti ne tik prarastą skysčių kiekį, bet ir elektrolitų - elementų (natris, kalis, magnis ir chloras), kurie palaiko daugelį organizmo funkcijų, įskaitant nervinių impulsų perdavimą ir raumenų susitraukinėjimą.

Be vandens, su maišeliu daržovių: 6 dienos lifte

Ši kraują stingdanti istorija nutiko 76 metų kiprietei Kiveli Papadžon (Kively Papajohn). Ji jau daugiau kaip 4 dešimtmečius gyveno Niujorke, Manhatane, be jokių problemų daugybę kartų per dieną naudodamasi liftu. Tačiau kai per 1987 m. Kalėdas Kiveli nutarė apsilankyti tėvynėje, Limasolio mieste Kipre, sėkmė nuo jos nusisuko: ji šešias dienas prasėdėjo sugedusiame lifte, nenoromis pasiekusi rekordą, patekusį į Gineso rekordų knygą.

1987 m. gruodžio 28-ąją, pirmą dieną po Kalėdų, kai atsidarė parduotuvės, Kiveli išėjo apsipirkti maisto produktų. Tačiau jai grįžtant su pirkiniais namo, į savo butą trečiajame aukšte, ties antruoju aukštu liftas beviltiškai įstrigo. Kiveli pradėjo šaukti ir daužyti lifto duris, bet į jos pagalbos šauksmus niekas neatsiliepė. Nors Kiveli namas buvo Limasolio centre, judriame prekybiniame rajone, visame 4 aukštų pastate nieko nebuvo, visų butų gyventojai buvo išvažiavę.

Senyva moteris atsidūrė spąstuose. Liftas buvo toks mažytis, kad ji negalėjo jame nei atsisėsti, nei atsigulti. Atėjo naktis. Miegoti buvo neįmanoma, ir Kiveli visą naktį meldėsi, o ryte vėl pradėjo trankyti lifto duris ir sienas, bet vis taip pat veltui. „Kai supratau, kad šiuose spąstuose turėsiu praleisti dar vieną naktį, vos neišsikrausčiau iš proto", - prisiminė ji.

Iš pradžių moteris stengėsi nieko nevalgyti, kad neužsinorėtų į tualetą. Bet vėliau, kad visai nenusilptų, Kiveli vis dėlto prisiėjo po truputį pradėti valgyti, juolab su ja buvo krepšys su vaisiais, daržovėmis ir duona. Per dieną ji suvalgė kelis išvakarėse pirktus pomidorus. Trečiąją nelaisvės dieną moteris pradėjo silpti. Pritūpusi, kad pailsėtų kojos, senutė nebegalėjo atsikelti ir tokioje padėtyje praleido dar tris dienas. Pasak Kiveli, ji ir toliau po truputį valgė, bet blogai prisimena tas dienas, nes ją apėmė savotiškas transas.

Visą tą laiką Kiveli niekas neieškojo, nes išvakarėse ji pasakė giminaičiams Limasolyje, kad ketina kelias dienas paviešėti kitame Kipro mieste, Pafose. Tačiau kai 1988 m. sausio 2-ąją, praėjus šešioms dienoms po to, kai Kiveli įstrigo lifte, jos dukterėčia paskambino giminaičiams į Pafosą ir paaiškėjo, kad teta pas juos neatvažiavo. Tada dukterėčia susisiekė su ugniagesiais ir gelbėtojų komanda nuvyko į Kiveli namus. Ugniagesiai pakilo laiptais ir išlaužė buto duris, bet senutės ten, suprantama, nebuvo. Laimė, triukšmas išbudino Kiveli, ji sukaupė visas jėgas ir suriko.

Ji iškart buvo išlaisvinta ir nugabenta į ligoninę, kur praleido nemažai laiko, atsigaudama nuo dehidratacijos, psichologinio šoko, kojų tinimo ir mėlynių ant rankų ir kojų, kurias įsitaisė baladodama į lifto sienas. Pasak gydytojų, Kiveli buvo rasta pačiu laiku, greičiausiai ji nebūtų išgyvenusi dar vienos dienos lifte.

Pasveikusi Kiveli atsisakė ankstesnių planų grįžti gyventi į Kiprą ir grįžo į Niujorką, kur gyveno dar 8 metus ir mirė 1996-iais.