Kaip senose knygose ir filmuose buvo įsivaizduojamas gyvenimas XXI amžiuje

Prancūzų iliustratorius, karikatūristas ir rašytojas Alberas Robida (Albert Robida), pasirinkęs fantastikos žanrą sulaukė neregėto populiarumo: pastangomis numatyti ateitį jis galėjo varžytis su Žiuliu Vernu (Jules Verne). Tačiau jų fantastikos ir ateities vizijų koncepcijos buvo visiškai skirtingos.

Rašytojo fantasto Ž.Verno vaizduojama ateitis yra labai pragmatiška, ir kai kuriomis jo idėjomis mes iš tiesų naudojamės. Pavyzdžiui, išties „telefonu klausomės laikraščių", ir tuo pačiu telefonu darome dar daug ką. Koncertai tapo „elektriniai", o įvairių patiekalų pristatymo sistema - iš tiesų mūsų laikų žmonių kasdienybė. O dailininkas labiausiai stengėsi stebinti ir šokiruoti. Pavyzdžiui, jo paveikslėliuose policininkai patruliuoja sėdėdami mašinose, kurios primena didžiulius skraidančius vabzdžius.

Ne technologijos, o revoliucija

XIX ir XX amžių sandūroje ypatingu populiarumu pasižymėjo Edvardo Belami (Edward Belamy), 1850-1898 m. gyvenusio amerikiečio romanas „Žvilgsnis atgal" (Looking Backwards, from 2000 to 1887), kuris buvo priimtas kaip išsivysčiusios pramoninės socialinės valstybės kūrimo programa. E.Belami harmoningo ateities pasaulio vizija paskatino susikurti daugybę „nacionalistų klubų", skirtų jo politinėms idėjoms skleisti. Iki XX a. vidurio romanas daugelyje pasaulio šalių buvo leidžiamas milijoniniais tiražais.

Kadangi įvykiai knygoje vyksta iškart dviejose laiko linijose, rašytojas turi galimybę priešpastatyti kapitalizmą, tuo metu viešpatavusį Amerikoje, socializmui, kurį autoriaus nuomone iki 2000 metų turėjo susikurti Amerika. Būtent taip jo manymu atrodo „amerikietiška svajonė". Nors pats autorius režimą vadina „nacionalizmu", pagal kai kuriuos požymius jis pasirodo esąs socialistas. Pavyzdžiui, 2000-ųjų visuomenėje, kurią jis aprašo romane, dirbti yra privaloma visiems, daug dėmesio skiriama visiems žmogaus poreikiams tenkinti, technologinei ir gamybinei pažangai. Romanas išpopuliarėjo vos pasirodęs.

Išmanieji telefonai ir robotai dulkių siurbliai

Prieš 1900 metų Pasaulinę Paryžiaus parodą prancūzų dalininkas Žanas Markas Kotė (Jean Marc Cote) gavo užsakymą sukurti paveikslėlius gyvenimo 2000-iais tema. Tie paveikslėliai turėjo puošti atvirukus, cigarečių dėžutes ir pan. Būtent tada Ž.M.Kotė nuspėjo išmaniųjų telefonų atsiradimą. Nors techniškai prielaida jam atsirasti jau buvo pagrįsta: telefonas buvo patentuotas prieš 20 metų, radijas išrastas, o ir iki televizoriaus išradimo liko nedaug. Taigi dailininkas, gavęs tokį neįprastą užsakymą, pradėjo domėtis mokslo pažanga, jam pakako tik susirinkti visus tuos technikos laimėjimų duomenis.

Bet stebina net ne tai. Tarkime, kad išmaniųjų atsiradimas - dėsningas. Bet iš kur tų laikų dailininkas galėjo žinoti, kad šviečiantys ekranai žmonėms bus įdomesni už kitus žmones? Būtent taip jis ir vaizduoja porą, sėdinčią kavinėje prie staliuko - abu įsikniaubę į savo ekranus. Ar ne tipiškas mūsų laikų vaizdas?

Individualų skraidantį aparatą - Karlsoną - 1955 m. sugalvojo Astrida Lindgren. Bet aviacijos vystymosi kryptis buvo išimtinai kolektyviniai pervežimai. Nedideli skraidantys prietaisai pasirodė gerokai vėliau. Dronai masiškai paplito tik mūsų laikais. Ž.M.Kotė piešinyje padavėjas siūlo valgio prisiartinusio lėktuvo pilotui. Kuo ne „McAuto"? Dabar panaši technologija naudojama kai kuriuose restoranuose, tiesa, atvirkščiai - maistą vietoj padavėjų pristato dronai.

Tam tikras roboto dulkių siurblio prototipas taip pat buvo pavaizduotas Ž.M.Kotė piešiniuose. Tiesa, dailininkas net fantazuodamas negalėjo numatyti, kad tai bus kompaktiškas įrenginys, ne šluojantis, o susiurbiantis šiukšles. Tuo metu Aivzas McGafis (Ives Mcgaffey) Amerikoje jau buvo išradęs automatinį dulkių valytoją. Tiesa, automatiniu jį vadinti yra sunku, nes norint, kad jis veiktų, reikėjo energingai sukti rankenėlę - iš esmės vieną veiksmą pakeitė kitas.

Vienaakiai nutukę akseleratai

Džonas Votkinsas (John Watkins), pagal profesiją inžinierius, spėjo, kad iki 2000 metų pasikeis ne tik technologijos, bet ir žmogaus kūnas bei ligos, kurios jį daugiausia puls. Tai jis aiškino labai racionaliai. Turint omenyje tai, kad jau tada septynmyliais žingsniais vystėsi pusfabrikačių ir kitų greitai paruošiamų patiekalų gamyba, jis prognozavo akseleraciją ir antsvorio problemas.

Taip pat jis yra autorius minties, kad kuo aktyviau šalis vystosi, tuo didesnė demografinė krizė jai gresia. Pavyzdžiui, tuo metu amerikiečiai paskaičiavo, kad iki 2000 metų JAV gyvens daugiau kaip milijardas žmonių. Dž.Votkinsas spėjo, kad 350-500 mln. Tikrovėje buvo dar mažiau, 320 mln., bet vis dėlto jis maksimaliai priartėjo prie teisingo skaičiaus. Taip, klaidų jo prognozėse taip pat netrūko. Pavyzdžiui, jis manė, kad žmonės, naudodamiesi genų inžinerijos laimėjimais augins milžiniškus vaisius.

Tomas Šastidas (Thomas Shastid), garsus oftalmologas, prognozavo, kad žmogaus rega palaipsniui evoliucionuoja ir kad žmonės taps kiklopais. Jis tai aiškino paprastai: iki šiol žmogui regėjimas buvo reikalingas žiūrėti į tolį ir aprėpti kuo didesnį atstumą, o dabar žmogus daug ką apžiūrinėja iš arti, pavyzdžiui, skaito knygas, su lupa žiūrinėja paveikslų detales, taiso laikrodžius. Visai šiai veiklai detales būtina matyti iš kuo arčiau. Be to, kai žmonės masiškai siekia išsilavinimo, vis daugiau kam reikia žiūrinėti arti esančius daiktus. Siekdama pritaikyti regėjimą, gamta sukūrė trumparegystę, akims suteikdama vieną iš galimų normų - apžiūrinėti daiktus iš arti.

Viena populiariausių praėjusio amžiaus televizijos žurnalisčių ir apžvalgininkė Harieta Van Horn (Harriet Van Horne) taip pat prognozavo žmonių išvaizdos ir moralės pasikeitimą. Savo metu ji buvo populiari televizijos kritikė, jos apžvalgos sulaukdavo didelio atgarsio ir buvo labai skaitomos.

Tačiau ji metė savo rubriką pasiekusi populiarumo piką, nes buvo įsitikinusi, kad televizija žmones bukina. Būtent šiuo įsitikinimu ji grindžia visas vėlesnes savo tezes. H.Van Horn neabejojo, kad dėl televizijos žmonės praranda raštingumą, o iki XXI a. pradžios taps žvairi ir kuproti, praras gebėjimą produktyviai diskutuoti ir tiesiog pradės vieni kitiems skaldyti anekdotus. Na, arba siuntinėti „memus".

Beje, mūsų amžininkai taip pat neatsisako ateities prognozių, dabar jos siekia 3000 metus. Pavyzdžiui, jau yra sukurtas žmogaus modelis. Tiesa, jis vis dar su dviem akimis, o štai vienas rankos pirštas atrodo kitaip - yra ilgas ir suriestas, daugiau primena nagą, kad būtų patogiau braukyti ekraną...