Kramtomoji guma seniai tapo šiuolaikinio pasaulio dalimi. Nepriklausomai nuo to, ar žmogus ją naudoja nuolatos, ar tik retkarčiais, daugelis šio gaminio pakuotę nešiojasi rankinėse arba kišenėse kaip priemonę burnos kvapui atšviežinti. Dauguma vaikų ir paauglių gumą kranto nuolatos ir mes nuolat visur susiduriame su šio gaminio pėdsakais, kartais keiksnodami jo išradėjus. Bet pasaulio nebepakeisi - kramtomoji guma buvo išrasta prieš daugybę amžių ir žmonija neketina jos atsisakyti.
Nuo seniausių laikų
Paprastai teigiama, kad kramtomoji guma buvo išrasta XIX a. pabaigoje, nors yra nemažai įrodymų, kad ją žmonės viena ar kita forma naudojo nuo seniausių laikų.
Prieš 9 tūkstančius metų actekai ir šiaurinėse platumose gyvenantys žmonės kramtydavo beržo dervą, nes įsivaizdavo, kad ji apsaugo dantis. Taip pat žinoma, kad senieji majai iš medžio, paprastojo gumenio, lipnių syvų, kurie yra natūralus lateksas (majai jį vadino „chicle"), gamindavosi „kramtomąją gumą", kuri padėdavo iškęsti alkį, troškulį, palaikydavo dantų švarą ir gaivindavo burnos kvapą. Taip pat majai čiklą naudojo dantims plombuoti. Senieji Šiaurės Amerikos gyventojai vietoj kramtomosios gumos naudojo eglių sakus, nes manė, kad jie apsaugo nuo skorbuto. Šį įprotį iš jų perėmė naujakuriai europiečiai. Kitų kultūrų atstovai kramtydavo medžiagas, pagamintas iš žolės, augalų ir sakų.
Pirmasis kramtomosios gumos fabrikas
1840 metų pabaigoje amerikietis statybininkas Džonas Kertisas (John Curtis), kadaise tiesęs kelius per miškus, naudodamas dervą iš eglių sakų, sukūrė pirmosios kramtomosios gumos receptą. Tai buvo juostelėmis supjaustyti išvirinti ir sustingę sakai, apibarstyti kukurūzų krakmolu, kad nesuliptų. Po kelerių metų jis Portlende atidarė pirmąjį kramtomosios gumos fabriką. Laikui bėgant Dž.Kertisas suprato, kad eglių derva nėra idealus ingredientas gumai gaminti ir pradėjo eksperimentuoti su kitomis medžiagomis, į kramtomosios gumos masę pradėjo dėti parafino.
XIX a. 7-ojo deš. viduryje su juo pradėjo konkuruoti Tomas Adamsas (Thomas Adams) iš Niujorko, XIX amžiaus amerikiečių mokslininkas ir išradėjas, laikomas kramtomosios gumos pramonės pradininku. Iš savo partnerio Meksikoje jis gavo natūralaus latekso - čiklo, išgaunamo iš paprastojo gumenio žievės, kuris praktiškai ir buvo kratomosios gumos pakaitalas. Tomas Adamsas organizavo čiklo eksportą iš Meksikos ir įsteigė kramtomosios gumos gamybos bendrovę, kuri iki XIX a. pabaigos nepaprastai išpopuliarėjo, jos produkcija buvo pradėta pardavinėti visoje šalyje. 1871 m. T.Adamsas patentavo pirmąją kramtomosios gumos gamybos mašiną. Jo guma buvo pirmoji, pardavinėta automatuose.
„Wrigley" ir „Fleer" užkariauja pasaulį
Tuo metu daugelis verslininkų bandė pakeisti čiklą sintetiniais ingredientais, ir gamintojų rinka prisipildė konkurentų. 1893 m. Viljamas Riglis (William Wrigley) pagamino dvi naujas kramtomosios gumos rūšis ir išleido įspūdingą sumą savo produkcijai reklamuoti. Jis rengė įvairias akcijas, naudodamas adresus iš telefonų knygos reklamos tikslais nemokamai siuntinėjo kramtomosios gumos pavyzdžius. XX a. pradžioje kiekviename traukinio ir metro vagone Amerikoje kabojo jo kompanijos „Wrigley" plakatas. Netrukus ji išsiveržė į pirmą populiarumo reitingo vietą, o V.Riglis tapo vienu turtingiausių Amerikos verslininkų.
Gana sėkmingai su juo konkuravo Frenkas Fliras (Frank H.Fleer), įkūręs kompaniją „Fleer", kuri pradėjo gaminti kramtomąją gumą dar anksčiau, bet išsikėlė tikslą sukurti gaminį, kurį kramtant būtų galima pūsti burbulus. 1906 m. F.Flirui pavyko įgyvendinti savo planą, bet pirmasis jo gaminys buvo nepaprastai lipnus, ir jam tobulinti prireikė daugybės metų. Firmos darbuotojui Volteriui Dimeriui (Walter Diemer) pavyko patobulinti gumos sudėties formulę ir gaminys su norimu efektu, pavadintas „Dubble Bubble", pasirodė tik 1928 m. Nuo tada firmų, gaminančių kramtomąją gumą, skaičius kasmet tik augo, bet „Wrigley" ir „Fleer" ir šiandien yra stambiausios kramtomosios gumos gamintojos.
Perėjimas prie sintetinių ingredientų
Kaip dažnai būna, žmogaus apetitas pranoksta gamtos išteklius. Jau praėjusio amžiaus 4-ojo deš. viduryje dėl kramtomosios gumos gamybos Meksikoje buvo sunaikinta mažiausiai ketvirtadalis paprastojo gumenio išteklių, o mokslininkai pradėjo prognozuoti, kad per keletą artimiausių dešimtmečių miškai bus visiškai nusiaubti. Laimė, kramtomosios gumos gamintojai netrukus pradėjo naudoti pigesnę sintetinę žaliavą iš naftos, vaško ir kitų medžiagų. Nuo 1980 m. Jungtinės Valstijos nebeimportuoja čiklo iš Meksikos, prie sintetinės gumos gamybos perėjo ir kitos šalys, kuriose atsirado savų gamintojų.
Bet gali būti, kad čiklas ruošiasi grįžti. Neseniai D.Britanijoje nedidelė Meksikos bendrovė „Chicza" pagamino produktą, kurį pristato kaip „pirmąją pasaulyje biologiškai skaidomą kramtomąją gumą".