1 nuotr.Dabartinio Libano teritorijoje kadaise gyveno narsių jūrininkų tauta. Tie žmonės prekiavo su visomis Viduržemio jūros regiono šalimis, per trejus metus net apiplaukė Afriką. Mums ši tauta yra žinoma kaip finikiečiai.
Pasak populiarios legendos, Finikijos valdovas Agenoras turėjo gražią dukterį vardu Europa, kurią iš pirmo žvilgsnio įsimylėjo visagalis Dzeusas. Vyriausiasis dievas pasivertė baltu jaučiu, pagrobė merginą ir nugabeno ją į Kretos salą. Europa žengė pirmą žingsnį kitame žemyne, kuris buvo pavadintas jos vardu.
Kai kurie tyrinėtojai mano, kad vardas Europa reiškia „plačiaakė" - senovėje šis būdvardis buvo Mėnulio epitetas, o Mėnulis, kaip žinoma, buvo labai garbinamas senovės Finikijoje.
Kiti tvirtina, kad V a. pr.m.e. Herodotas Europa vadino tik žemyninę Graikiją. Tame pačiame amžiuje Eschilas jau skyrė Europą ir Aziją, bet graikai tokį skirstymą perėmė iš asirų. III a. pr.m.e, senovės graikų mokslininkas Eratostenas Kirėnietis Europai priskyrė visas tuo metu žinomas šiaurės Azijos teritorijas.
Viduramžių geografai Europos riba laikė Dnieprą (graikiškas pavadinimas Boristenas), o paskui Doną (Tanajas). Ir tik XVIII a. 5 deš. galutinai buvo nustatyta riba tarp Europos ir Azijos - Uralo kalnai.
