Kodėl prieš 200 metų Žemėje vos neprasidėjo ledynmetis

Tamboros ugnikalnio išsiveržimas 1815 m. parodė, kokių „siurprizų" gali pateikti gamta: šis įvykis atsispindėjo visos planetos gyvenime. Žmonės susidūrė su neregėtomis anomalijomis, kai vietoj vasaros stojo žiema, o saulėtas metų dienas buvo galima suskaičiuoti vienos rankos pirštais.

Keletą metų gamta ir žmonės kovojo dėl išlikimo. Šalnos ir liūtys naikino pasėlius, kilo badas, o žmones ėmė „šienauti" šiltinės ir choleros epidemijos, padėtį dar labiau komplikavo uraganai ir audros. Bet sunkumai grūdina ir verčia kitaip mąstyti. Nelaimės, užgriuvusios talentingus žmones, paskatino naujų idėjų atsiradimą.

Galingiausias išsiveržimas per kelis šimtus metų

Tamboros ugnikalnis, kurio amžius yra 57 tūkstančiai metų, yra Indonezijai priklausančioje Sumbavos saloje. Jo struktūra yra sluoksninė ir iki išsiveržimo jis buvo aukščiausia viršukalnė Malajų salyne. Nuo 1812 metų Tambora pradėjo grumėti, virš jo pakibo juodas debesis, bet nieko daugiau nevyko. Žmonės priprato prie tų garsų ir nesitikėjo bėdos. O ji atėjo 1815 metų balandžio 5-ąją. Tambora atsibudo ir priminė apie save, sukeldamas daug nelaimių, kurių pasekmės buvo juntamos ne vienus metus.

Per keletą amžių magma iki 4,5 km gylyje kristalizavosi, didindama slėgį savo kameroje. Todėl ugnikalniui išsiveržus, garsas buvo toks stiprus, kad artimiausios šalys išsiuntė laivus patruliuoti vandenyse, pamaniusios, jog prasidėjo karas. Ugnis iš pradžių iškilo trimis stulpais, kurie paskui susijungė į vieną. Pirmosiomis valandomis buvo sudegintos gyvenvietės, kuriose gyveno apie 10-11 tūkst. žmonių.

Laiko gelbėtis nebuvo, viskas įvyko žaibiškai. Magma tekėjo 200 km per val. greičiu, iš viršaus „lijo" 20 cm skersmens pemzos gabalais, o lavos temperatūra buvo tokia, kad lydėsi stiklas. Vakare pradėjo „snigti" pelenais, kurie dirvos paviršių užpylė storu tefros sluoksniu. Tambora išmetė 10 mlrd. tonų savo turinio į nedidelę salą, orą ir stratosferą. Po to kalnas sumažėjo iki 2851 m ir susidarė didelė kaldera.

Prie karščiu plieskiančios dirvos prisidėjo cunamis, su šaknimis raunantis degančius medžius ir kaip ietis svaidantis juos į visas puses. Žmonės buvo išmetami į orą ir nukrisdavo jūroje. O ten nebuvo galima išsigelbėti dėl bangų. Išsiveržimas, prasidėjęs balandžio 5-ąją, baigėsi balandžio 10 dieną, bet dar iki balandžio 17-ios požeminiai smūgiai buvo juntami. Iki rugpjūčio pabaigos iš ugnikalnio tarsi paskutiniai atodūsiai prieš naują įmygį vis išsiverždavo juodų dūmų debesys.

„Pasaulio pabaiga" 1815 metais

Pelenai keletą dienų dengė Saulės spindulius, prasidėjo vulkaninė žiema ir padariniai, kuriuos galima prilyginti pasaulio pabaigai. Tai buvo didžiausias kelių paskutinių šimtmečių vulkano išsiveržimas, energijos išsiveržimo skalėje vertinamas 7 balais.

Salos gyventojai, kurie išliko gyvi, buvo pasmerkti mirti. Visą žemės ir vandens paviršių dengė 1-3 m storio pelenų sluoksnis. Žmonės mirė iš bado, troškulio ir nuo ligų. Bet tai buvo tik pradžia to, kas nutiko planetai.

Pelenų stulpo aukštis siekė 43 km, todėl jų smulkiausios dalelės liko stratosferoje. Jos sudarė „apklotą", kuris uždengė Žemę nuo Saulės spindulių. Iš Žemės šiluma išeiti galėjo, o į ją patekti - ne. Dėl to oro temperatūra sumažėjo 3-5 laipsniais. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tai - nieko tragiško, bet tai paveikė didžiulės planetos teritorijos klimatą. Išsiveržimas pakeitė šiltų oro masių judėjimo kryptį ir daugelyje šalių prasidėjo šalčiai.

Vėjas smulkias pelenų daleles nešiojo 10-30 km aukštyje virš viso Žemės rutulio. Jos buvo aukščiau debesų, todėl nenusėsdavo lyjant, bet sudarė Saulę nuo Žemės uždengiantį šydą. Spėjama, priklausomai nuo skaičiavimo metodo, kad į atmosferą buvo išmesta nuo 10 iki 120 mln. tonų sieros. Dėl tokios koncentracijos stratosfera 4 metus šilo, o Žemės paviršius vėso. „Vulkaninė žiema", prasidėjusi 1810 m. po nežinomo ugnikalnio išsiveržimo, sustiprėjo po Tamboros ir truko iki 1819 m.

Atšalimas birželio pradžioje pasireiškė Amerikos ir Anglijos šiaurėje. Olbanyje (Niujorko valstija) ir Meine birželio 6 d. pasnigo, o liudytojai pasakojo, kad nuo gegužės oro temperatūra žemėjo iki nulio. Rugpjūtį dar pasitaikydavo šalnų. Kanadoje, Kvebeko rajone, snigo 4 dienas, sniegas nuklojo žemę 30 cm sluoksniu.

Neliko šansų subręsti žemės ūkio kultūroms. Rytų Europoje ir Viduržemio jūros regiono dalyje prie visų nemalonumų prisidėjo šiltinė, o Bengalijoje paplito cholera. Dėl klimato sąlygų pasikeitimo D.Britanijoje ir Airijoje pradėjo dažnai lyti ir užeidavo liūtys. Lietaus vandenyje buvo druskos rūgšties, patekusios į atmosferą po išsiveržimo, ji sudegino likusias žemės ūkio kultūras. Žuvo ne tik pasėliai, neliko kur ganyti galvijų.

Galimybių išlikti tokiame siaube praktiškai nebuvo. Kai kas mirė iš bado, kai kas bandė kepti duoną iš pjuvenų arba žolės. Javai buvo pardavinėjami aukso kaina. Žmonės palikdavo namus, ieškodami ramios šalies. 1818 m didelę Europos ir Azijos dalį apėmė sausra

Raudoni saulėlydžiai

Po ugnikalnio išsiveržimo 1815 m. pavasarį ir vasarą Amerikos šiaurrytinėje dalyje pradėjo formuotis sausi rūkai, saulės šviesoje įgyjantys rausvą atspalvį. Rūkas tvyrodavo nuolatos, jo neveikė vėjas ar lietus, todėl jis uždengdavo saulės spindulius. Dabar šis reiškinys yra žinomas kaip stratosferos sulfatinis aerozolis. Per metus žmonės saulę matė vos 5 kartus, ir tai tik trumpai.

Raudoni saulėlydžiai keletą mėnesių buvo matomi ir Vakarų Europoje ir įkvėpdavo dailininkus: saulei leidžiantis horizontą nuspalvindavo įvairiausių atspalvių gaisai, nuo oranžinės ir raudonos iki violetinės ir šonuose rožinės spalvų. Tokių vaizdų galima pamatyti Dž.V. Ternerio (J.W.Turner) paveiksluose. Šiuose kūriniuose buvo įamžinti Tamboros vulkano išsiveržimo padariniai gamtoje.

Kitokios rūšies gamtos reiškiniai buvo stebimi Italijoje, Vengrijoje ir Merilende: ten gegužę iškrito rudos, geltonos ir melsvos spalvos sniegas, kurio priežastis - vulkaniniai pelenai atmosferoje.

Genialios idėjos ir postūmis kurti

Trūkstant arklių, susisiekimas tarp daugelio gyvenviečių sustojo. Tikriausiai tai ir įkvėpė Karlą Draizą (Karl Drais), laikomą dviračio tėvu, sukurti dviratį be pedalų. „Bėgimo dviratis" buvo mechanizuoto asmeninio transporto pradžia.

Justusas von Lybichas (Justus von Liebig) buvo vienas tų, kurie po Tamboros vulkano išsiveržimo išgyveno sunkų bado, ligų ir skurdo laikotarpį. Vokietis chemikas pagamino azotines mikroelementines trąšas augalams, kad juos būtų galima auginti net nederlingoje dirvoje ir trūkstant drėgmės. O dar jam priklauso ir kitas genialus išradimas - jautienos ekstrakto kubelių gamyba, kitaip tariant, sultinio kubelių, kurie ir šiais laikais yra populiarūs.

Vakarų Šveicarijoje 1816 metų vasara buvo labai šalta ir lietinga. Gelbėdamiesi nuo nuobodulio mieste, Merė Šeli (Mary Shelley) ir jos vyras Persis, lordas Dž.Baironas ir Dž.V.Polidoris (J.W.Polidori) išsinuomojo „Villa Diodati" netoli Ženevos ežero. Jauni žmonės kaip įmanydami stengėsi prasimanyti pramogų, bet nepertraukiamas lietus uždarydavo juos namuose, kur jie iki vėlumos diskutuodavo ir rašydavo. Ir būtent tuo metu jų galvose gimė kūriniai, kurie visiems laikams išliko istorijoje ir sukūrė naują literatūros žanrą - siaubo fantastiką.

Lordas Dž.Baironas pasiūlė surengti konkursą, kas parašys baisiausią istoriją. Jis pats parašė apsakymą „Fragmentas", kuriame pasirodė Vampyras, o Merė Šeli sugalvojo Frankenšteiną. Poemoje „Tamsa" lordas Dž.Baironas aprašo dieną, kurios iš tiesų nebuvo: ateidavo ir praeidavo rytas, o diena neprasidėdavo. Arba paukščiai vidury dienos sutūpdavo miegoti, nes vidurdienį būdavo visiškai tamsu. Literatūros kūrinyje tai pateikiama kaip regėjimas, sapnas, bet iš tiesų tai yra išgyvento laiko po ugnikalnio išsiveržimo įspūdžiai.