Kur akys veda: akinių evoliucija nuo viduramžių iki mūsų dienų

Pasakojame, kaip viduramžiais atsirado pirmieji akiniai ir kokį kelią šis aksesuaras nuėjo iki mūsų dienų.

„Skaitymo akmuo"

Pirmasis sugalvojęs, kad šlifuoti lęšiai gali padėti prastai matančiam žmogui, buvo X-XI a. gyvenęs arabų matematikas ir vienas iš optikos pradininkų Ibn al Haitamas. Tačiau apie du šimtus metų jo idėja nieko nedomino. Tik 1240 m. Ibn al Haitamo „Knygą apie optiką" į lotynų kalbą išvertė italai vienuoliai. Jie taip pat pasinaudojo arabų mokslininko idėja ir iš kvarco arba kalnų krištolo pradėjo gaminti išgaubtus lęšius. Išradimą vienuoliai pavadino „skaitymo akmeniu" - lęšis, padėtas ant popieriaus lapo, didino raides, kurias sunkiai įskaitydavo senyvi toliaregiai vienuoliai. Po kelerių metų stiklo meistrai iš Venecijos Murano salos patobulino „skaitymo akmenį", jį paversdami primityviais akiniais. 1320 m. buvo įkurta akinių gamintojų gildija.

Tikriausiai ankstyviausias akinių atvaizdas yra dailininko Tomazo da Modenos (Tommaso da Modena) nutapytame kriptoriume sėdinčio kardinolo portrete: ant dvasininko, kruopščiai vedžiojančio raides, nosies pūpso du įrėminti lęšiai be kojelių. 1466 m. Strasbūre buvo atidaryta pirmoji optika. Suprantama, joje įsigyti akinius galėjo tik kilmingieji. Prabangūs daug kainuojančių akinių rėmeliai buvo gaminami iš banginio ūsų, odos, švino ir net vėžlio kiauto, tačiau tai nekompensavo vieno esminio akinių trūkumo.

Nuo raištelių prie lankelių

Ankstyvojo Renesanso laikotarpio akinių konstrukciją yra sunku pavadinti patogia. Du lęšiai būdavo sujungti tarpusavyje, bet niekaip netvirtinami prie jais besinaudojančio žmogaus galvos. Kad akiniai nenukristų kiekvieną kartą, kai skaitytojas arba rašytojas žiūri žemyn, juos imta tvirtinti raišteliu, apvyniojamu apie galvą. Bet toks akinių nešiojimo būdas buvo labai nepatogus. Jie nuolatos nuslysdavo - kaip susikaupus skaityti filosofijos traktatą arba rašyti mokslo veikalą, kai vaizdas prieš akis taip ir taikosi „nuplaukti"? Akinių kojelės, kokias įpratome matyti šiandien, atsirado tik XVIII a. ir buvo vadinamos „užausinėmis". Jos buvo išrastos Londone: 1728 m. akiniai su kojelėmis buvo pavaizduoti anglų optiko Edvardo Skarleto (Edward Scarlett) reklaminiame lankstinuke.

Franklino akiniai

Būdamas Jungtinių Valstijų pasiuntinys Prancūzijoje, Bendžaminas Franklinas (Benjamin Franklin) svajojo iš lūpų skaityti rūmininkų pokalbius. Noras prasiskverbti į Prancūzijos karaliaus dvaro širdį ir sužinoti Europos diplomatijos paslaptis jį paskatino sugalvoti akinius, kurių apatinė dalis nepaprastai išdidindavo vaizdą ir padėdavo įžiūrėti smulkiausias detales.

1784 m. vieno iš būsimųjų JAV „tėvų kūrėjų" dėka atsirado vadinamieji bifokaliniai akiniai. Jų lęšiai yra su skirtingo didinimo zonomis - tokie akiniai reikalingi žmonėms su astigmatizmu arba tiems, kas blogai mato ir iš arti, ir iš toli. „Franklino akinių" lęšiai buvo perjauti per pusę ir sujungti viename rėmelyje. Dėl to jie buvo trapūs ir keldavo diskomfortą juos nešiojantiems. Bifokalinių akinių savininkai skųsdavosi galvos skausmais ir galvos svaigimu. XIX a. pabaigoje prancūzas oftalmologas Luji de Vekeris (Louis de Vecker) sukūrė būdą, kaip suderinti lęšius su skirtingomis optinėmis savybėmis, dėl kurio bifokaliniai akiniai tapo patogesni ir tvirtesni.

Mokslingųjų bėda

Po to, kai Italijoje buvo pagaminti pirmieji akiniai, apie šimtą metų jie buvo tinkami tik toliaregiams. Pirmieji akiniai su įgaubtais lęšiais koreguoti trumparegystei buvo pradėti gaminti tik XV a. pradžioje. Akinių, skirtų žmonėms su miopija išradėju yra laikomas teologas ir mokslininkas Nikolajus Kuzanskis (Nikolaj Kuzanski), o pirmuoju tokių akinių savininku - Džovanis Medičis (Giovanni Medici), būsimasis Romos popiežius Leonas X. Akinius jis dažniausiai nešiodavo medžiodamas.

Florencijos amatininkų dirbtuvėse XV a. viduryje atsirado tikri „tyrimo centrai", kuriuose meistrai kūrė vis tobulesnius lęšius akiniams, nors pirmą kartą mokslinį paaiškinimą, kaip įgaubti lęšiai kompensuoja trumparegystę, tik XVII a. pateikė vokiečių astronomas ir matematikas Frydrichas Kepleris (Friedrich Keppler). 1611 m. mokslininkas tyrinėjo trumparegystės priežastis ir padarė išvadą, kad regėjimas prastėja dėl pernelyg didelės akių įtampos žiūrint iš arti. Ši išvada padėjo suprasti, kodėl nemažai žinomų „akiniuočių" buvo dvasininkai - juk būtent viduramžiais ir šiek tiek vėliau jiems tekdavo ilgai dirbti su knygomis ir rašyti.

Ne vien akiniai

Iki XX a. pradžios šalia klasikinių akinių regėjimui koreguoti buvo naudojami ir kiti aksesuarai: monokliai, pensnė ir lornetai. Pastarieji - tai akiniai be kojelių, pritvirtinti prie elegantiškos rankenėlės. Lornetais-binokliais dažnai naudodavosi nuolatiniai teatrų lankytojai, stebėdavę ne tik veiksmą scenoje, bet ir publiką gretimose ložėse. Net atsirado terminas „lornuoti", reiškiantis „įdėmiai stebėti".

Pensnė taip pat būdavo be kojelių - šis įtaisas laikydavosi ant veido naudojant viršunosės spaustuką. Pensnė mados kulminacija - XIX a. Aksesuaras buvo palyginti nebrangus ir patogus, lyginant su lornetu, populiariu tik tarp aristokratų. O pagrindiniai pensnė ir monoklių pirkėjai buvo inteligentijos sluoksnio atstovai - rašytojai, poetai ir dailininkai. Ko gera, nepatogiausias iš visų prietaisų regėjimui gerinti buvo monoklis, kurį tekdavo išlaikyti priešais akį įtempiant raumenis. Kai jo nereikėdavo, monoklis, pritvirtintas prie gražios grandinėlės, neretai tapdavo savininko munduro ar švarko atlapo papuošalu.

Karvedžiai prieš saulę

Gali būti, kad akinių nuo saulės istorija prasidėjo gerokai seniau negu paprastų akinių istorija. Pasak legendos, Romos imperatorius Neronas kaip improvizuotą monoklį naudojo smaragdą, kad saulės spinduliai jo neakintų ir netrukdytų iš tribūnos stebėti gladiatorių kovas. O tikri akiniai nuo saulės atsirado XVIII amžiuje: juos išrado optikas Džeimsas Eiskou (James Ayscough ). Jo parduotuvėje Londone pirkėjai galėjo įsigyti akinius su spalvotais - mėlynais arba žaliais - lęšiais. Kaip įsivaizdavo Dž.Eiskou, tokie stiklai mažina akims tenkantį krūvį. Laikui bėgant gydomieji akiniai virto saulės akiniais, o jų lęšiai tapo geltoni ir rudi.

Saulės akinius labai vertino Napoleonas Bonapartas. Prieš žygį į Egiptą jis įsakė pagaminti akinius kiekvienam savo armijos kareiviui. Europiečiams, nepratusiems prie svilinančių saulės spindulių, jie buvo gyvybiškai būtini. Užsispyrę kariškiai, atsisakę nešioti akinius, už savo lengvapėdiškumą sumokėjo sveikata - grįžę namo skundėsi akių skausmais, o kai kuriems išsivystė katarakta.

XX a. pradžioje saulės akiniai virto madingu aksesuaru. Atsirado prekės ženklų, gaminusių vien saulės akinius. 1936 m. kompanija „Polaroid" pristatė akinius su tamsintais ir poliarizuotais lęšiais, o 7-ąjį dešimtmetį prie jos prisijungė firmos „RayBan" ir „Oakley". Šių trijų gamintojų pavadinimus šiandien žino praktiškai visi.