2 nuotr.Įvairios tautos sveikinasi skirtingai, pagal savo tradicijas ir kultūrą, todėl žmogus, nesusipažinęs su tais papročiais, gali lengvai patekti į keblią padėtį.
Vienur yra priimta tiesiog linktelėti arba paspausti ranką, kitur sveikinantis būtina atlikti įvairius veiksmus - pasisukti, nusilenkti, suglausti delnus arba juos pridėti prie veido arba net susiliesti nosimis. Kuo gilesnės tradicijos, tuo sudėtingesnis pasisveikinimas, kuris turi parodyti mandagumą ir pagarbą.
Kadaise vyrai sveikindavo vieni kitus ir moteris kilsteldami skrybėlę arba tik prisiliesdami pirštais prie jos priekio ir dar papildomai linktelėdami galva. Skrybėlė būdavo pakeliama aukščiau arba nukeliama susitikus pažįstamus, o su mažai pažįstamais žmonėms pakakdavo paliesti jos kraštą. Moterys taip pat nešiodavo įvairiausias skrybėlaites, bet ši tradicija joms negaliojo, užtekdavo tik linktelėti. Visiškai nukeldavo skrybėles žmonės, susitikę aukštesnio rango asmenį, o šie tik prisiliesdavo prie galvos apdangalo. Kai XX a. skrybėlės tapo nebemadingos, sveikintis imta linktelint.
Arabai sveikinasi ištardami „salam" arba kitą mandagumo frazę. Prisilietimai leidžiami per oficialius susitikimus arba su artimais žmonėmis. Jeigu žmogus neketina sveikintis paduodamas ranką, pagarbos gestas bus dešinę ranką pridėti prie širdies, ir to užteks. Artimi žmonės pagarbą gali išreikšti bučiniu į kaktą. Maroke nėra priimta susitikus glėbesčiuotis. Ranką spaudžia tik tos pačios lyties žmonės, tai yra, vyras vyrui, o moteris moteriai. Jie taip pat gali apsikabinti ir kelis kartus pasibučiuoti į skruostą.
Tradicinis pasisiveikinimas Kinijoje -„gunšou", tai yra, kumštis ir delnas. Susitikęs pažįstamą, žmogus sulenkia keturis vienos rankos pirštus, pasuka juos žemyn ir įdeda į kitos rankos delną, o abiejų rankų nykščiai susiliečia.Vyrai ant dešinės sugniaužtos rankos uždeda kairę ranką, o moterys atvirkščiai - dešine pridengia kairę ranką. Papildomai galima linktelėti, 2-3 kartus palinguoti suglaustas rankas, nusilenkti.
Japonijos kultūroje yra nepriimta prie kito žmogaus prieiti per arti. Geriau laikytis nedidelio atstumo, o ne griebti žmogų glėbesčiuoti, tekšnoti per nugarą, bučiuoti ir pan., nors tai yra įprasta Europoje. Japonai labai vertina asmeninę erdvę. Sveikindamiesi jie nusilenkia, o rankos tuo metu būna priglaustos prie kūno. Jeigu norima parodyti didelę pagarbą, galima nusilenkti žemai. Japonijoje nėra priimta ilgai ir įdėmiai žiūrėti į akis.
Užtenka akimirksnio kontakto, bet ir žiūrėti sau po kojomis nereikia, žvilgsnį tiesiog galima nusukti į šalį. Spausti ranką galima, jeigu žmogus ją ištiesia, bet nereikia jos užlaikyti ilgiau kaip 5 sekundes ir ją kratyti. Žodžiais sveikinantis su grupe žmonių, reikia kreiptis į kiekvieną, o ne vienu žodžiu pasveikinti visus.
Indijoje pasisveikinimo gestas vadinamas „namaste", tai reiškia „lenkiuosi jums": delnai suglaudžiami, rankos laikomos širdies lygyje, o nykščiai turi liesti krūtinę. Papildomai truputį palenkiama galva.
Pasisveikinimo gestas „adab" atliekamas dešine ranka: jos delnas yra priešais veidą, o stuomuo palenkiamas į priekį, pirštai yra priešais akis, jų galiukai beveik liečia kaktą. Gestą palydi žodinis pasisveikinimas arba atitinkama mimika. Taip Indijos subkontinente sveikinasi tiek musulmonai, tiek induistai. Į „salam" galima atsakyti „adabu" arba atvirkščiai, ir tai nebus taisyklių pažeidimas.
Musulmonai tarp savęs sveikinasi pagal vienas taisykles, o su kito tikėjimo žmonėmis - kitaip. Dėl to neverta įsižeisti, nes toks elgesys yra susijęs su jų religiniais įsitikinimais. Musulmonui paspausti ranką galima, jeigu jis pirmasis ją ištiesia, bet dažniau jie tiesiog prideda ranką prie širdies. Musulmonai šiitai spausti ranką kitatikiams vengia.
Dar sunkiau sveikintis su musulmonėmis. Moterims musulmonėms nepriimta spausti ranką vyrams, kurie nėra šeimos nariai. Jos atsidurs nepatogioje padėtyje, jeigu vyras ranką išties pirmasis. Šiuolaikinės musulmonės, dirbančios biuruose, gali būti laisvesnės ir taip sveikintis su kolegomis. Kai kurios musulmonės mūvi pirštines, kad nepažeistų draudimo spausti ranką.
Svarbu įsiminti, kas ką turi sveikinti pirmas. Iniciatyva priklauso tam, kuris ateina, praeinantis sveikina sėdintį, jojantis - einantį pėsčiomis, maža žmonių grupelė sveikina didelę, jaunimas - senesnius. Būtina sveikintis įėjus ir išeinant iš susibūrimo.
Indonezijoje gyvena įvairių tautybių žmonių, taigi galima susidurti su musulmonais, todėl neverta pirmiems tiesti rankos, geriau palaukti, kol ją išties kitas. Spausti ranką reikia nestipriai, kitaip nei Europoje. Kai kada sveikinantis ištiesiamos abi rankos, kurias reikia lengvai paspausti, o paskui savo rankas pridėti prie krūtinės, išreiškiant pagarbą.
Balyje yra draudžiama liesti vaiko galvą, nes ji yra laikoma šventa kūno vieta. todėl įprastas vaiko paglostymas reiškiant gerus ketinimus saloje bus įžeidimas. Tradicinis pasisveikinimas Javoje - suglausti delnus, nykščiai liečia nosį ir nusilenkti, neatitraukiant rankų nuo veido.
Havajuose yra priimta sveikintis gestu, kuris vadinamas „džambo" arba „šaka": trys pirštai - smilius, vidurinysis ir bevardis - sulenkti, o nykštys ir mažylis tiesūs, nukreipti aukštyn, o plaštakos viršus pasuktas į tą, su kuriuo sveikinamasi. Tai pasisveikinimas ir palinkėjimas sėkmės. Gestas naudojamas ir Afrikoje.
Tailande paplitęs gestas „Vai" - suglaustais delnais paliečiama krūtinė arba kakta ir lengvai nusilenkiama. Tai pagarbos, dėkingumo ženklas, todėl mandagiam žmogui jo ignoruoti negalima. Vyresnio amžiaus žmonės ir vaikai gali atsakyti tiesiog palenkdami galvą.
Tibete sveikinantis iškišamas liežuvio galiukas, parodant, kad žmogus nėra demoniška būtybė. Pasak legendų, demonų liežuviai yra juodi, todėl rodydami savo, tibetiečiai tarsi parodo gerus ketinimus. Šį gestą vietos gyventojai atlieka labai greitai, ir jis kažkuo primena gyvatės liežuvio kyščiojimą.
Filipinuose jaunesnis žmogus išreiškia pagarbą vyresniam jo ranką priglausdamas prie savo kaktos (gestas „mano po").
O masajų tradicija sveikintis europiečio akimis yra itin keista: prieš ištiesdami ranką, jie spjauna į delną. Kenijos gentyse pagarba išreiškiama vienam kitą apspjaunant.
„Hongi" - tai maorių pasisveikinimas tarpusavyje ir su atvykėliais. Jie susiliečia nosimis, o dažnai kartu ir kaktomis. Maoriai turi legendą: iš molio nulipdęs moterį, Dievas pūstelėjo jai į šnerves ir ji atgijo. Taip atsirado pirmoji moteris, maorių pramotė. Taip, liesdamiesi nosimis, jie dalijasi gyvybės kvapu. Senieji N.Zelandijos gyventojai taip sveikinosi net su karaliumi Karoliu III, kai šis lankėsi jų šalyje.
