Mūsų planetoje yra apie 500 000 salų. Jos yra įvairiose pasaulio dalyse, jas supa įvairūs vandenynai ir jūros, jų plotas ir klimato sąlygos yra skirtingos.
Šiuolaikinė turizmo industrija suteikia galimybę aplankyti atokiausias, sunkiai pasiekiamas ir negyvenamas planetos salas. Bet yra tokių, į kurias pašalinio žmogaus koja seniai nėra įžengusi. Jose dėl įvairių priežasčių neleidžiama lankytis, jos yra uoliai saugomos.
Robinso sala (JAV)
Ši maždaug 435 akrų (1 akras - apie 4000 kv.m) ploto sala yra viena labiausiai saugomų salų pasaulyje. Ji yra netoli Long Ailendo pakrantės ir yra privati nuosavybė. Robinso salos savininkai keitėsi ne kartą, o dabar ji priklauso amerikiečiui finansininkui Luji Murui Beikonui (Louis Moore Bacon), kuris įsteigė specialų gamtosaugos fondą ir ją pavertė privačiu draustiniu. Jis salą apsodino ąžuolais, apgyvendino ten nykstančių rūšių elnių, milžiniškų vėžlių ir kitų rūšių gyvūnų, kuriems gresia išnykimas. Sala yra gerai saugoma ir yra neprieinama lankytojams. Tačiau pats milijonierius retkarčiais atvyksta pamedžioti privačiose valdose.
„Šiaurės Brolio" (Nort Brother) sala (JAV)
Ist Riverio sąsiauryje, praktiškai viduryje Niujorko, yra nedidelė negyvenama Šiaurės Brolio sala.
XX a. pradžioje čia buvo ligoninė, skirta žmonėms, sergantiems nepagydomomis infekcinėmis ligomis kaip raupai, tuberkuliozė ir pan. Ligoniai būdavo paguldomi palatose ir daugiau iš salos nebeišleidžiami. Kai buvo atrasti vaistai nuo daugelio užkrečiamų ligų, ligonių skaičius sumažėjo ir karantino zona buvo uždaryta.
Praėjusio šimtmečio 6-me dešimtmetyje saloje buvo įsteigtas nuo heroino priklausomų narkomanų reabilitacijos centras, bet vėliau jo administracija buvo apkaltinta neteisėtu žmonių laikymu saloje ir centras buvo uždarytas. Sala ištuštėjo, buvo uždaryta lankytojams ir nuo tada ją saugo pakrantės apsaugos tarnyba.
Diego Garsijos sala (D.Britanija)
Nedidelė Diego Garsijos sala Indijos vandenyne yra vos 27 kv.km ploto. Kadaise saloje buvo įsikūrusios kokosų plantacijos, bet praėjusio amžiaus 8-ą deš. jos buvo likviduotos, o vietos gyventojai iš salos iškeldinti. D.Britanijos vyriausybė išnuomojo salą Jungtinėms Valstijoms. Joje buvo įkurta didelė karinė bazė ir aerodromas kariniams lėktuvams. Šis objektas yra akylai saugomas, o patekti į salą gali tik JAV kariškiai.
Poveljos sala (Italija)
Poveljos sala yra Venecijos įlankos akvatorijoje. Vietos gyventojai ją vadina „mirusiųjų sala", nes maro epidemijos laikais į salą būdavo išsiunčiami sergantys žmonės, kur nugyvendavo savo paskutines dienas. Čia yra masinių kapaviečių, paslėptų tarp tankios augmenijos, vieta.
XVIII a. saloje buvo įsteigtas karantininis izoliatorius į Veneciją atplaukiantiems jūreiviams, o XX a. pradžioje saloje buvo įkurta psichiatrijos ligoninė. Kalbama, kad čia buvo laikomi ne tik psichikos ligomis sergantys žmonės, bet ir politinio režimo priešininkai, o gydytojai su jais atlikdavo įvairius medicininius eksperimentus. Gydytojai skųsdavosi, kad naktimis po salą klaidžioja vaiduokliai, o varpinė, kurioje jau seniai nėra varpų, ima savaime skambėti.
Ligoninė čia buvo iki 1968 m., o paskui buvo uždaryta. Nuo tada sala ištuštėjo, joje uvo uždrausta joje lankytis.
Herdo sala (Australija)
Herdo sala - vienas atokiausių sausumos lopinėlių Žemėje. Ji yra Indijos vandenyne, faktiškai susideda iš dviejų salų ir priklauso Australijai. Salos plotas - 368 kv. km. Didžiąją dalį salos paviršiaus dengia sniegas ir ledas, čia yra keli dideli ledynai ir aukščiausias Australijos kalnas - povandeninio veikiančio ugnikalnio viršūnė. Dėl ugnikalnio keliamo pavojaus saloje neleidžiama lankytis, bet Australijos vyriausybė leidžia ribotą žvejybą aplinkiniuose vandenyse.
Surtsėjaus sala (Islandija)
Surtsėjus - jauniausia sala planetoje, iškilusi iš vandenyno išsiveržus povandeniniam ugnikalniui. Tai įvyko 1963 m., 2,7 kv.km ploto sala iš vandenyno dugno iškilo tiesiog per vieną dieną. Pasikartojantys požeminiai smūgiai ir vis išsiveržianti įkaitusi magma dar kelerius metus formavo salą. Laikui bėgant ji šiek tiek apiro: vandens srovės, bangos ir vėjas paplauna jos krantus, todėl sala mažėja.
Dabar jos plotas - 1,5 kv.km , saloje atsirado šiek tiek augmenijos, daugiausia samanų ir kerpių, tarp kurių yra keletas naujų rūšių augalų. Salą pamėgo migruojantys paukščiai ir jūrinės žuvėdros, kurios ten peri. Surtsėjaus saloje lankytis draudžiama, į ją leidžiama nuvykti tik keliems mokslininkams, kurie tiria, kaip gamta vystosi be žmogaus įsikišimo.
Gyvačių sala (Brazilija)
Šis sala Atlanto vandenyne, netoli nuo Brazilijos krantų, garsėja tuo, kad joje gyvena nuodingiausios pasaulyje gyvatės. Čia daugiausia veisiasi angys ir žmogui pavojingiausios botropsų genties gyvatės. Saloje šių roplių - devynios galybės: jos puikiai jaučiasi tiek ant žemės, tiek medžiuose, ir medžioja aukas, puldamos iš viršaus.
Praėjusio amžiaus viduryje saloje buvo įrengtas švyturys, bet jo prižiūrėtojai neišvengiamai žūdavo įkandus gyvatei. Nuo tada švyturys neveikia, o lankytis šioje saloje griežtai draudžiama. Tai vienintelis istorijoje atvejis, kai gyvatės iš savo gyvenamosios vietos visiškai išstūmė žmones.
Niihau sala (Havajai)
Niihau sala, taip pat žinoma pavadinimu „Draudžiamoji", yra Havajų salyne Ramiajame vandenyne. Niihau jau pusantro šimtmečio yra privati Robinsonų šeimos nuosavybė: norėdami išsaugoti vietos aborigenų kultūrą ir kalbą, jie atribojo ją nuo šiuolaikinių technologijų. Šiuo metu saloje, kurios plotas yra 180 kv.km, gyvena apie 170 senųjų gyventojų, kurie medžioja ir žvejoja naudodamiesi ietimis ir strėlėmis. Robinsonų šeima padeda čiabuviams gauti maisto ir skubią medicininę pagalbą. Bet, kaip sužinota, be vietos kultūros išsaugojimo, draudimas lankytis saloje yra susijęs ir su čia vykdomomis specialiosiomis operacijomis ir Amerikos kariškių mokymais.
Šiaurės Sentinelo sala (Indija)
Daugelį tūkstantmečių ši sala Bengalijos įlankoje buvo vienos izoliuotai nuo likusio pasaulio gyvenančios aborigenų genties, namai. XX a. viduryje ją atradus, Indijos vyriausybė įstatymu įsipareigojo saugoti šią čiabuvių gentį.