Puokštė pietums, arba valgomas grožis

Pietūs - veršiena su ramunėlių padažu arba vištų kepenėlės su šaltalankių ir kiaulpienių džemu, desertas - rožių žiedų šerbetas... Šiuolaikiniai virėjai nuolat ieško naujų ingredientų, natūralių, naudingų sveikatai ir lengvai virškinamų.

XX amžiaus pabaigoje Europą apėmus sveikos mitybos manijai, restoranai ėmė siūlyti įvairiausių organinių patiekalų: pavyzdžiui, bananų žiedų salotų su vištiena, rožių pumpurų sriubos ar trapaus pyrago su levandomis. Beje, prancūzų kulinarijos metras Alenas Diukasas (Alain Ducasse), kurio vardą 2003 m. žurnalas „Forbes“ įtraukė į įtakingiausių pasaulio žmonių sąrašą, kepa cukinijų žiedus su tešla. Geriausiame Estijos restorane „O“ galite užsisakyti vištienos kepenėlių su šaltalankių ir kiaulpienių džemu, o Skandinavijos šalyse gėlės, kaip ir bet kuri kita gamtos dovana, yra kone pagrindinė kulinarinė kryptis.

Madingo Stokholmo restorano „Frantzen/ Lindeberg“ vizitinė kortelė - salotos iš 48 ingredientų, tarp kurių - tik tai, ką galima rasti miške ar darže, - daržovės, žolelės, grybai, gėlės: rožių žiedlapiai, primulių, čiobrelių žiedynai... Ką jau kalbėti apie patiekalų puošimą: ryškiosios nasturtės arba švelniosios saulutės ant lėkštės tapo restoranų solidumo ženklu.

Tačiau ne jie išrado žiedų kulinariją. Rytiečiai su ja buvo susipažinę dar iki tol, kai europiečiai ėmė virti uogienes iš rožių žiedlapių arba puošti tortus cukruotomis žibuoklėmis.

Chrizantemų salotos

Japonijoje daugybę amžių egzistuoja tradicija paduoti svečiui sakės puodelį su chrizantemų žiedeliais. Tai reiškia, kad šeimininkai linki ilgo ir laimingo gyvenimo.

Tekančios Saulės šalyje meilė gėlėms neapsiribojo tuo, kad jas vaizdavo ant porceliano ir kimono, puošdavo plaukus ir ikebanas. Iš smulkių rudeninių chrizantemų žiedlapių, kurių skonis šiek tiek primena špinatus, gaminamos lengvos salotos ir garnyrai, jomis puošiami įvairūs patiekalai. Stambių chrizantemų žiedlapiai mirkomi miltų ir plaktų kiaušinių tešloje, keletui sekundžių dedami į įkaitintą aliejų, paskui apdžiovinami ant popierinio rankšluosčio, kad nubėgtų riebalai, ir apibarstomi cukraus pudra.

Keptas lotosas

Senosiose kinų knygose kaip vertingas produktas aprašomas lotosas. Dar iki mūsų eros jį valgydavo šviežią, virtą, keptą, marinuotą, maldavo iš jų miltus, dėdavo į kitus patiekalus.

Į lotoso lapus kinai ir dabar vynioja ryžius bei mėsą, o žiedlapiai, apkepti arba švieži, valgomi kaip garnyras ir užkanda; šaknynas, kurio skonis primena žalią bulvę, troškinamas, kepamas, iš jo verdama sriuba. Kulinarijoje naudojamos net lotosų sėklos.

Puokštė pietums

Europoje apie valgomas gėles taip pat žinoma nuo seno: pavartę senąsias Romos kulinarijos knygas, rastume minint rožes ir žibuokles. Vis dėlto europiečiai visada gėles vertino labiau dėl grožio, o valgyti jas ėmė tik XXI amžiaus pradžioje.

Gėlės valgomos ir šviežios, ir termiškai apdorotos. Dažniausiai maistui vartojami žiedlapiai, kuokelių ir piestelių verčiau neliesti.

Garsi sodininkė, fotografė ir gurmanė Ketė Vilkinson-Baraš (Cathy Wilkinson Barash) savo knygoje „Valgomos gėlės“ tarp skaniausių gėlių mini medetkas, oranžines lelijas, našlaites, rožes ir nasturtes. Italijoje, daržovių parduotuvėse, parduodami kvapiųjų akacijų žiedlapiai - juos italai kepa, jais gardina salotas. Iš snapučių lapų ir žiedų verda sriubą, o aguonų stiebus laiko puikiu garnyru omletams bei įdaru pyragams.

Budos vaišės

Viendienės, puošiančios mūsų namus ir sodybas, yra ne tik dekoratyvus augalas. Kulinarijos istorikai sako, kad tai buvo kone pagrindinė gėlė Kinijos kulinarijoje: viendienės pumpurai maistingi ir puikiai virškinami. Be to, manyta, kad jie teikia išminties, stiprina valią, įkvepia drąsos.

Galbūt todėl šios gėlės ir atsirado tarp tradicinio patiekalo, pavadinimo „Budos vaišėmis“, komponentų. Tai sudėtinga daržovių, bambukų ūglių, riešutų ir kitų vegetariškų ingredientų kompozicija. Dabar ir ne budistai jos gali paragauti pasaulio restoranų vegetariško maisto skyriuose.

Kinijos turguje galite pamatyti „auksinių adatų“ - dar vieną populiarų komponentą, būtiną kiniškiems patiekalams gardinti, pavyzdžiui, aštriai rūgščiai sriubai arba „mušu“ kiaulienai. Tai ne kas kita, kaip saulėje džiovinti viendienių pumpurai.

Lelijos, farširuojamos mėsos arba žuvies įdaru, lapelių dedama į salotas su prieskoninėmis žolelėmis, rožių ir nasturtų žiedlapiais.

DĖMESIO! Daugelis lelijų turi alkaloidų, tad nėra valgomos, o valgomos viendienės gali laisvinti vidurius.

Olandiškas sumuštinis

Tulpės negali pasigirti labai sena istorija - jos imtos auginti Turkijoje tik X amžiuje, o Europą pasiekė XVI a.

Europiečiai su tulpėmis susipažino olandų biologo Karlo Kluziuso (Carolus Clusius), kuris 1593 m. buvo paskirtas Leideno botanikos sodo kuratoriumi, dėka. Kai XVII amžiaus 4 dešimtmetyje Olandiją apėmė tulpomanija, svogūnėliai kainavo brangiau už kiaules bei karves. Šiaip ar taip, tulpių svogūnėliai nėra valgomi, nes nuodingi. Užtat žiedlapiai - į sveikatą.

Tulpių skonis priklauso nuo jų rūšių, bet dažniausiai jos primena karstelėjusio saldumo salotų lapus arba jaunus žaliuosius žirnelius. Gražiai atrodo šviežiu baltu sūriu arba krabų mėsa farširuotos tulpės. Jos puikiai dera su jūros gėrybėmis ir žuvimi, ypač su tunu, citrinos sultimis bei paprikomis.

Gėlių karalienė

Gėlių karalienė buvo ir liko rožė. Senovės Graikijoje ji netgi buvo laikoma ateities simboliu.

Romiečiai tikėjo, kad rožės gelbsti ir padeda meilės reikaluose. Viduramžių Anglijos vienuolynų sodai skendo rožynuose: raudonos rožės simbolizavo Kristaus kraują, o žiedlapiai - jo žaizdas...

Maža to, visais laikais ši gėlė padėdavo kurti kulinarijos šedevrus. Rožių vandeniu nuo neatmenamų laikų kvepindavo kepinius ir saldumynus. Viduramžiais, be desertų, būdavo mėgstami rožių padažai prie laukinių paukščių ir žuvies patiekalų.

XIX a. pradžioje „rožinių“ receptų sąrašas papildė aromatines arbatas, aliejus, cukrų ir medų.

Vienu iš įstabiausių pastarojo meto kūrinių, be abejo, tapo tortas, iškeptas Didžiosios Britanijos karalienės 50-mečio proga 2002 metais. Jį iškepė Šri Lankos konditerė, kuriai prieš ketvirtį amžiaus buvo suteikta garbė ruošti tortą sidabrinio Elžbietos II jubiliejaus proga. Ji sukūrė didžiulį stačiakampį šedevrą, kuris svėrė 20 svarų. Tortas buvo užlietas cukraus glazūra, papuoštas monarchės karūna su Anglijos ir Šri Lankos vėliavomis bei angliškomis rožėmis. Visi iki vieno populiarūs anglų kulinarijos žurnalai išspausdino savo karalienės torto versijas. Būtent šį receptą dabar galima rasti daugelyje interneto puslapių. Tiesa, jis beveik neturi nieko bendra su originalu.

10 valgomų gėlių

1. Rožės
2. Našlaitės
3. Žibuoklės
4. Serenčiai
5. Chrizantemos
6. Nasturtės
7. Gvazdikai
8. Dobilai
9. Kiaulpienės
10. Rugiagėlės

PRAKTIŠKI PATARIMAI

• Valgyti galite rožių, nasturčių, medetkų, begonijų, kalendrų, žvaginių, balandų žiedus.

• Saulutes galima naudoti desertui, salotoms, padažams. Jų žiedai tinka prie lengvų vasaros salotų ir sriubų. Švieži ar džiovinti žiedlapiai greitina medžiagų apykaitą.

• Nasturtėmis galite puošti ir baltą torto glazūrą, ir salotas. Tomas Džefersonas (Tom Jefferson), trečiasis JAV prezidentas, augino nasturtes savo darže, o jų stiebeliais gardino daržovių sriubą, marinuodavo pumpurus.

• Raktažolės tinka žalumynų sviestui gaminti: saują kapotų žiedų ir saują prieskoninių žolelių sutrinkite su 125 g sviesto, įlašinę kelis lašus citrinos sulčių ir įdėję truputį medaus. Maistui naudojamos visos šio augalo dalys.

• Našlaitės suteikia originalaus skonio daržovių ir vaisių salotoms.

• Kiaulpienių žiedų uogienė - geltona, aromatinga, skoniu primena medų. Vartojama astmos ir bronchito profilaktikai.

• Kiauliena, troškinta su viendienėmis ir imbierais, Tibeto medicinoje laikoma itin naudingu patiekalu moterims.

• Dobilų žiedas - saldaus skonio.

• Levandos tinka saldiems patiekalams ruošti.

• Į plaktus baltymus pamirkę obelų žiedus ir paskui juos pabarstę cukraus pudra, turėsite gardų desertą.

• Nasturčių nepadauginkite: jos labai aštrios. Tinka salotoms, sriuboms, daržovių patiekalams.

• Rožių žiedlapius tinka berti į saldžius kokteilius.

• Balta dalis rožės žiedlapio apačioje gali būti kartoka.

• Našlaičių žiedeliai tinka salotoms.

• Serenčiai primena peletrūnus ir tinka makaronų bei ryžių patiekalams. Maistui naudojami tik auksinio atspalvio žiedai.

• Fuksijų žiedais galima gardinti gėrimus.

• Žibuoklės saldžios ir kvapnios, jomis tinka gardinti salotas.

• Saulėgrąžų žiedlapiai taip pat yra valgomi, jų skonis panašus į artišokų.

• Jazminų žiedai tinka arbatai ruošti, tačiau juos vartoti reikia saikingai.

• Medetkos tinka vartoti su sriubomis, makaronais bei salotomis.

• Chrizantemų žiedlapius reikia apvirti karštame vandenyje. Būtinai pašalinkite kartųjį chrizantemos kotelį.

• Našlaitės ir žibuoklės skatina apetitą.

• Svogūnų žiedai tokio pat skonio kaip svogūnų laiškai.

Neeksperimentuokite

Dėmesio! Naudoti kulinarijai galima toli gražu ne visas gėles. Kai kurios yra nuodingos ir mirtinai pavojingos, kaip antai rusmenės, pakalnutės, plukės, vėdrynai, kvapusis tabakas, petunijos, kurpelės, paprastieji žalčialunkiai ir t.t. Neragaukite, jeigu tiksliai nežinote, kuri gėlės dalis valgoma (jeigu išvis valgoma).

Atminkite, kad gėlių parduotuvėje pirktos gėlės tinka tik pamerkti. Jos apdorotos specialiais chemikalais, kad ilgai nevystų, be to, auginamos naudojant pesticidus.