1 nuotr.Kas galėjo pagalvoti: atveriam duris rugpjūčiui. Jis seniau būdavo vadinamas paskutiniu vasaros mėnesiu, dabar yra jau kitaip - nors niekas to neįteisino, tačiau tikrai galime pakeisti šią nuostatą ir jį ,,pajauninti", nes vasaros galas persikelia į rugsėjį. Ar taip bus ir šiemet, mes dar pamatysime. Tačiau dabar tikrai nereikėtų galvoti apie besibaigiančią vasarą - ji labai gyva, gaivi, joje yra daug mums svarbių ir brangių dalykų. Ką mums neša rugpjūtis?
Kažkada rugiapjūtė (būtent - rugiapjūtė, bet ne javapjūtė) prasidėdavo per šventą Oną, liepos gale. Dabar rugiai, tie tikrieji, o ne maišyti su kviečiais, yra beveik rašomi į raudonąją knygą, net ūkininkai neturi iš ko kepti tikros ruginės duonos, todėl rugiapjūtė yra lyg ir neapčiuopiama. Be to - pasikeitė pats rugių ir kitų javų pjūties principas: dabar šio darbo niekas nedalina etapais, o viską daro iš karto - pjauna (kerta), kulia, smulkina šiaudus. O pjūtis ,,etapais" buvo tikrai ilgai trunkanti, varginanti ir sunki. Tik pagalvokite, kaip vyko rugiapjūtė: rugius kirsdavo rankomis ar arklių traukiamomis kertamosiomis, rišdavo pėdus, juos sustatydavo džiūti į gubas (Sūduvoje - į rikes) ir tą darė rankomis. Po to veždavo į klojimą, o vėliau, rudenį, kuldavo. Kažkada tą darė rankomis, spragilais, po to - kuliamosiomis. Tik rugių pjūties darbai tuo dar nesibaigdavo: arpu (ar vėtykle) grūdus išvalydavo nuo piktžolių sėklų, nuo akuotų ir skirstydavo: dalis sėjai, kita - duonai, o likusioji - į aruodą, atsargai. Tiesa, dalis dar pardavimui, nes ūkininkui javai turi nešti net ir finansinę naudą, ne tik duoną.
Atrodo, kad šių dienų vaikams pasakojimas apie kažkada buvusį duonos kelią yra panašus į pasaką. ,,Sekti" ją, pasakoti tiesą reikia protingai, kad sužinotume tiesą, įsivaizduotume visus darbus ir nenumotume ranka: et, buvo tai buvo. Daugiau to nebus... argi?
Technologijų pasikeitimas nulėmė ne viską - duoną mes valgome kaip valgę, ir skaniausia mums tikra ruginė, geriausia - kepta naminiame ,,pečiuje". Tai, kad rugiapjūtė vyksta šiek tiek kitu metu, nėra svarbiausia - tiesiog mums pailgėjo laikas tarp rugiapjūtės ir rugių sėjos, nes dabar jau niekas neskuba rugių sėti - ruduo ilgas ir švelnus, jie greitai sudygsta, ima vešėti, o tai prieš žiemą nėra gerai. Javai užima ženklią šalies ploto dalį. Kažkada džiaugdavosi šį plotą ,,atkovoję" iš gamtos, lyg gamta būtų kovojusi ir naudojusi kokias nors jėgas ar ginklus. Iš jos žemė paprasčiausiai atimta ir paversta substratu daržovėms ar javams auginti. Turėtume kuo pasiaiškinti, jei prisimintume šios žemės gamtinę prigimtį. Ir vėl - kaip retai tai būna. Juk mums, kaip sakoma, dėl to galvos neskauda... štai nuėmėme javus, skusim ražienas, arsim, kiti sės tiesiai ražienon. Bet galutinis rezultatas visada vienodas - žemė alinama, ,,gaivinama" trąšomis ar pesticidais.
Gandrai į ražienas dar sugrįš - prieš išskrisdami pakilumose, ant kalvelių susirinks ,,seimuoti" - seniau buvo sakoma, kad jie taip prieš kelionę tariasi. Kada tai bus? Gali būti, kad to ilgai laukti nereikės, kad tai įvyks jau šiomis dienomis - juk daug gandrų savo vaikus išvedė anksti, jie jau tvirti, galintys keliauti. Taigi, į kelionę, gandrai. O mes liekame javų kirsti.
