“Baikit rūkyti”, - pasigirsta iš viršaus vyro balsas. Abi moterys apstulbsta. “O kas jūs toks?” - išsprūsta vienai. Balsas sklinda iš buto antrame aukšte. Jis dar priduria: “Dūmais užsmardinot mano miegamąjį. Man tai nepatinka, užgesinkit cigaretes”. Akimirką abi damos netenka žado, bet paskui viena atsitokėja. “Klausykit, aš čia gyvenu dešimt metų, šis sodelis vidaus kieme priklauso man. Tuo tarpu jūsų čia dar niekad nemačiau, tikriausiai esat naujas mano kaimynės draugužis. Jei dūmai jums trukdo, užsidarykit langą”. Pasigirsta trinktelėjimas ir viskas nutyla.
Dar prieš 10 metų panaši scena nebūtų įvykusi. Nors jau seniai įrodyta, kad rūkalų dūmai kenkia sveikatai, tabako pramonės įtaka ir kartu rūkalių pozicijos buvo nesugriaunamos. Tabako pramonės koncernų reklamos kampanijose rūkaliai dešimtmečius buvo vaizduojami didvyriais. O kadangi daugeliui žmonių patinka būti didvyriais arba bent tokiems atrodyti, rūkyti buvo visiškai normalu. Net 9-ojo deš. viduryje atsiradus pirmiesiems draudimams rūkyti rūkaliams iš pradžių buvo teikiama pirmenybė: restoranai gražiausias ir didžiausias patalpas skirdavo būtent jiems, nes nenorėjo prarasti nusiteikusios daugiau vartoti lankytojų dalies. Nerūkantieji turėjo arba kęsti dūmus, arba kraustytis į kitą patalpą. Vakarų šalyse šiandien yra atvirkščiai. Vykstant kampanijoms prieš rūkymą, visuomenės nuomonė pasikeitė nerūkančiųjų naudai. Rūkantys herojai virto dvokiančiais nenaudėliais, kenkiančiais aplinkiniams. Jiems prikišami blogi ketinimai, neatsakingumas arba bent nerūpestingumas. Rūkančiųjų stovykla šiandien turi susitaikyti su didėjančiomis cigarečių kainomis. O vadinamuosiuose aukštesniuosiuose visuomenės sluoksniuose rūkymas arba nerūkymas yra siejamas su kultūringumu ir sąmoningu požiūriu į sveikatą, kas savo ruožtu yra gerovės požymis. Čia beveik neberūkoma, o tie, kas rūko, daro tai taip seniai, kad save tituluoja “užkietėjusiais rūkaliais”. Tačiau apskritai rūkymas prarado patrauklumą.
Pilietinė teisė ir bendravimo priemonė
O visa prasidėjo visai kitaip. Kristupas Kolumbas per pirmąją ekspediciją atrado ne tik Ameriką, bet ir tabaką. 1492 m. spalio 15 d. dienoraštyje jis įrašė vieno vyro laivelyje aptikęs keletą sudžiūvusių lapų, “kuriuos vietiniai, atrodo, labai vertina”. Neabejotina, kad indėnai jau iki Kolumbo vartojo tabaką. Kai kurie jį laikė dievų dovana. Kaip mūsuose sutarties pasirašymas sutvirtinamas kartu išgeriant vyno taurę, indėnai drauge surūkydavo pypkę. Kai Kolumbo žvalgai tabaką atgabeno į Ispaniją, jis iš pradžių pripažinimo nesulaukė: kam kaip šėtonui iš burnos rūksta dūmai, tas tikriausiai sudarė sutartį su velniu, nutarė šventoji inkvizicija.
Rūkymą išpopuliarino tik seras Volteris Reilis (Walter Raleigh, 1554-1618). Aistringas pypkiuotojas ir pirmųjų Anglijos kolonijų steigėjas buvo karalienės Elžbietos I numylėtinis. Po jos mirties tarp išsilavinusių anglų paplito mada atsainiai pūsti dūmus pro burną ir nosį - norintis atrodyti elegantiškas turėdavo įrodyti sugebąs uostyti ir rūkyti tabaką, tai buvo kilmingo žmogaus išskirtinis bruožas. Bandymai užkirsti kelią rūkymui - pavyzdžiui, Anglijos karalius Jurgis I užkietėjusios priešininkės Ispanijos prekę apdėjo importo mokesčiais - nuo Trisdešimties metų karo nebedavė jokių rezultatų. Kareiviai tabaką nugabeno į atokiausius Europos kampelius. XIX a. pirmojoje pusėje Berlyne jau vyko demonstracijos “už laisvę rūkyti”, nes rūkymas buvo suprantamas kaip demonstratyvus nepaklusnumas valdžiai. Viešai rūkantieji buvo laikomi potencialiais demokratijos šalininkais. Tik po revoliucinių 1848 m. neramumų visi draudimai rūkyti buvo panaikinti, rūkymas tapo pilietine teise.
Pirmosios cigaretės pasirodė 1850 m.: tabako likučiai būdavo surenkami ir suvyniojami į popierių, cigaretės tapo pigia cigarų alternatyva. Vokietijoje pirmasis cigarečių fabrikas buvo atidarytas 1862 m., Austrijoje - po trejų metų. Iš pradžių cigaretės sukėlė furorą daugiausia aukštuomenėje. Jų elegantiškumas ir baltas apvalkalas, palyginti su griozdiškais cigarais, atrodė šiuolaikiškesnis. Moterims rūkymas buvo tarsi emancipacijos ženklas, pakuočių dizainas ir pavadinimai cigaretėms suteikdavo egzotiškumo. Apie 1900-uosius atsirado mašinų, kurios per minutę pagamindavo 500 cigarečių. Taip cigaretės tapo prieinamos platiems visuomenės sluoksniams. Cigaretės ilgis virto nauju laiko matu, nes rūkymas nuo seno yra ritualas. Siūlant cigaretę išreiškiamas palankumas arba sumažinamas atstumas, ką ir kalbėti apie visą paletę nežodinių vyrų ir moterų bendravimo būdų.
Sveikatos religija
Pirmą kartą apie rūkymo pavojus prabilta nacistinėje Vokietijoje. 1942 m. Kelno medikui Francui Hermanui Miuleriui (Franz Hermann Mueller) pavyko nustatyti rūkymo ir plaučių vėžio ryšį. Tačiau cigaretės populiarumui tai nepakenkė, lygiai kaip ir daugybė vėlesnių studijų. Ko čia stebėtis: juk Antrojo pasaulinio karo nugalėtojų atstovai Čerčilis (Churchill), Stalinas ir Ruzveltas (Roosevelt) buvo rūkaliai. Amerikietiško gyvenimo būdo atmosfera sudarė ryškų kontrastą su tamsia nugalėtųjų era, o svarbiausias pralaimėtojas, Adolfas Hitleris, buvo fanatiškas rūkymo priešininkas. Pasikeitęs požiūris į rūkymą pastaraisiais 20 metų sietinas ne tik su didėjančiu sąmoningumu, bet ir pasikeitusiu sveikatos supratimu, kuris išsigimsta į sveikatos maniją. Sveikata, teigiama mums, yra didžiausia vertybė, bet mums sunkiai pasiekiama. Nuolatos mažinant leistinas kraujospūdžio, antsvorio arba cholesterolio normas, vis didesnė gyventojų dalis paskelbiama rizikos grupėmis. Ten, kur senosios religijos prarado savo prasmės suteikiančią galią, sveikatos religija turi gerų šansų užpildyti šią spragą. O farmacijos pramonė turi gerų šansų gerokai pasipelnyti, taip pat iš rūkančiųjų.
Rūkymas kenkia, trumpina gyvenimą, kenkia vaisingumui, skelbia įspėjamieji sveikatos apsaugos įstaigų, seniai uždraudusių įvaizdį formuojančią tabako reklamą, užrašai. O neseniai buvo uždrausta rūkyti daugumoje restoranų. Į rūkančiuosius vis dažniau šnairuojama, jiems priekaištaujama. Ar rūkančiųjų skaičius dėl to sumažėjo, kol kas dar neįrodyta, draudimai įsigalėjo palyginti neseniai. “Manome, kad draudimas pirmiausia veikia saikingai rūkančiuosius, - sako Vienos nikotino instituto vadovas Ernestas Gromanas (Ernest Groman). - Bet įnirtingų rūkalių, kurie nuo jaunystės kasdien sudūmija du pakelius, jis nesustabdo”. Nereikia pamiršti, kad daugeliu atvejų susiduriama su priklausomybe: nė prie vieno narkotiko nepriprantama taip, kaip prie nikotino. Bet taip pat potraukis rūkyti, ko gera, yra neišsipildęs troškimas. Kas šiandien prisidega cigaretę, ne tik nori būti didvyris - pirmasis užsitraukimas yra tarsi naujos pradžios viltis. Bet ji išsisklaido taip pat greitai kaip ir melsvas dūmelis.
