Turistus stebinantys faktai apie Boliviją

Kraupūs pagoniški ritualai

Prieš atvykstant europiečiams, Bolivijoje, kaip ir kitose indėnų žemėse, vyravo pagoniški tikėjimai, o europiečiams sumanius gyventojus atversti į krikščionybę, bolivai naująją religiją priėmė, bet ir senųjų tikėjimų nepamiršo. Jie suderino pagonybę ir krikščionybę, o keistoka simbiozė vietos gyventojams atrodo visai normali.

Turguje pardavinėjami džiovinti lamų, vikunijų, asilų jauniklių kūnai ir embrionai bei džiovintos varlės, kurie naudojami burtams, bolivo požiūriu yra visiškai normalu ir įprasta. Statant naują namą, tokius kūnelius net priimta užkasti pastato kampuose, kad šeimininkai gyventų pasiturimai. Čia iki šiol esama burtininkų, į kuriuos kreipiasi net aukšto rango valdininkai. Kai kurie bolivai gali vienu metu tikėti Jėzų Kristų, ir garbinti piktąją dvasią.

O vietos šventovėse šalia Mergelės Marijos atvaizdo galima pamatyti deivės Pačos statulą. Jos vardas indėnų aimarų kalba reiškia „Motina Žemė" arba „Pasaulio motina". Tai svarbiausia pagoniška vietos indėnų dievybė.

Druskožemis su ornamentais ir viešbutis iš druskos

Bolivijoje yra unikalus Ujunio druskožemis, kuris yra Altiplano lygumos pietinėje dalyje ir tęsiasi daugybę kilometrų. Ujunis - tai išdžiuvęs sūrus ežeras. Jo paviršius tiek išdžiuvo, kad plyšiai suformavo daugiakampių „raštus", kurie dengia visą čia buvusio ežero paviršių. Prie jo net stovi ypatingas viešbutis, kurio viduje viskas - iš druskos. Jame paprastai apsistoja turistai ekstremalai, nes nusigauti iki šių vietų įmanoma tik visureigiais. Užtat atvykėliai nepasigaili, juk kvėpuoti druskingu oru yra labai naudinga, o ir nuotraukos išeina neįtikėtinai įspūdingos.

Dvi sostinės

Bolivija turi dvi sostines, nes oficiali sostinė yra Sukrės miestas, o faktiškai - La Pasas, įkurtas 1548 m. Per visą savo istoriją La Pasas ne kartą buvo revoliucijų ir sukilimų centras, ir bolivams jis yra pernelyg svarbus, kad nelaimėtų „kovos" dėl teisės vadintis sostine, tegu ir neoficialia. Sukrėje įsikūrė tik Aukščiausiasis teismas, dauguma kitų vyriausybinių įstaigų yra La Pase.

Gyvenimas krateryje

La Pasas - miestas, įsikūręs ne tik dideliame aukštyje (3600 metrų virš jūros lygio), bet dar ir užgesusio ugnikalnio krateryje. Krateris susiformavo prieš milijonus metų. Gyventojai čia daugiausiai gyvena labai vargingai, o kuo aukščiau rajonas - tuo neturtingesni jo gyventojai. Vietos visuomeninis transportas - funikulieriai. Žemesnėje miesto dalyje gyvena „turtuoliai". Matyt, norėdami bent šiek tiek papuošti savo gyvenimą, vargšai dažo savo namus ryškiomis spalvomis. La Pasas - labai spalvingas miestas.

Aukštikalnių flamingai

Titikakos ežeras, kurio dalis yra Bolivijos teritorijoje - didžiausias kalnų ežeras Žemėje ir vienintelis laivybai tinkamas vandens telkinys tokiame aukštyje. Šiuose kraštuose flamingai gyvena 5000-6000 metrų virš jūros lygio ir jaučiasi kuo puikiausiai. Bet daugiausia flamingų gyvena Eduardo Abaroa vardu pavadintame Andų gyvūnijos draustinyje. Taip pat ten galima pamatyti kunkuliuojančius geizerius ir juose išsimaudyti.

Juokingos skrybėlės

Kai kuriuose Bolivijos regionuose gyventojai nešioja skrybėles - katiliukus, panašius į tuos, kuriuos praėjusiais amžiais nešiodavo džentelmenai europiečiai. Su tokiu galvos apdangalu nuotraukose matome, pavyzdžiui, Čarlį Čapliną (Charlie Chaplin). Tokios skrybėlės - o jos čia yra labai populiarios - yra tautinio kostiumo dalis, bet kartu ir kasdieninis galvos apdangalas. Dažniausiai jas nešioja moterys.

Keistas pomėgis

Bolivijos gyventojai nuolatos kramto kokos (kokainmedžio) lapus, nes pagrindinė kokaino žaliava šalyje nėra draudžiama, priešingai, kokos lapai yra oficialiai pripažinti Boliivjos paveldu ir tradicija. Koka vartojama dėl geresnės savijautos, ji turi maistinių ir gydomųjų savybių. Vietos gyventojai yra įsitikinę, kad būtent ji padeda atlaikyti tokius aukščių skirtumus, suteikia energijos ir jėgų, malšina alkį. Juk fizinis darbas 3000 m aukštyje sekina kiekvieną organizmą. Tokie lapai čia pardavinėjami kaip paprastos arbatžolės, paketėliuose arba sveriami. Kokos lapais bolivai taip pat „maitina" savo dievus, tokia dosnia dovana siekdami jų palankumo.

Svarbiausia - blauzdos ir pilvukas

Bolivijos gyventojai turi savus grožio kriterijus. Vyras turi būti su nemenku pilvuku ir gan storu riebalų sluoksniu ant viso kūno. Bolivijoje tai - sveikatos požymis. O moterų turi būti gerai išsivystę blauzdų raumenys. „Ji ant nugaros turi nešti vaiką ir kiekvienoje rankoje - po didelį ryšulį iš turgaus, - aiškina vietos gyventojai. - Ir 3000-5000 metrų aukštyje virš jūros lygio vos ne vertikaliai į kalną nueiti didelius atstumus. Nuotakos pasirenkamos būtent pagal blauzdų tvirtumą".

Pasaulio centras

Šioje šalyje klestėjo senovinė Tihuanako kultūra. Tihuanakas - svarbi archeologinė radimvietė šiaurės vakarų Bolivijoje, Titikakos ežero pakrasntėje. Tihuanako valstybė buvo viena svarbiausių Andų valstybių iki susikuriant Inkų imperijai. Tihuanako kultūra pasižymėjo įspūdinga monumentaliąja architektūra: miestas, neturint nei technikos, nei arklių, pastatytas iš milžiniškų akmens blokų, sveriančių iki 130 tonų. Čionykščių pastatų mastas tiesiog stulbina. Pavyzdžiui, Akapana - kryžiaus formos statinys, kaip rodo XXI a. tyrinėjimai, yra žmogaus rankų darbo kūrinys, supiltas iš žemės ir apdėtas dideliais ir mažais akmeniniais blokais. Didžiausias iš šių blokų yra iškirstas iš andezito ir sveria apie 66 tonas. Pastatai čia pastatyti taikant matematikos žinias, tarp jų - Pitagoro teoremą. Dalis tyrinėtojų Tihuanaką laikė seniausiu pasaulio miestu. Vietovė indėnų aimarų kalba buvo vadinama „Taipikala", išvertus tai reiškia „akmuo centre". Senovės žmonės tikėjo, kad būtent šioje vietoje yra viso pasaulio centras. Beje, vietos gyventojai turėjo daug žinių apie kosmosą ir jų šalį supančios vietovės geografiją. Ši civilizacija žlugo apytikriai 1000-iais mūsų eros metais. Tiksli jos žlugimo priežastis iki šiol nenustatyta.

Naminiai gyvuliai - atgabenti iš Europos

Mums įprastų naminių gyvulių šiuose kraštuose kadaise nebuvo, juos (taip pat stambiuosius raguočius) čia atgabeno europiečiai. Katės vietos gyventojams tapo tikru stebuklu. Į Ameriką ispanai atvežė arklių, karvių, mulų, nes vietos gyventojai turėjo tik alpakų. „ Jie statė tokius grandiozinius statinius, keliaudavo didžiulius atstumus... Juk reikalinga kokia nors speciali technika! O jie augino tik alpakas, bet kokios iš jų pagalbininkės?", - stebisi turistai.