Ypatingos moralės viršukalnė

Everestas, Džomolungma, Sagarmatha - daugelio alpinistų svajonė, į kurią žmogus pirmą kartą įkopė 1953 m. gegužės 29-ąją. Į viršukalnę kopia didelės ekspedicijos ir mažos grupės. Netenka svorio, pirštų, o kai kada ir gyvybės. Viršukalnėje lankėsi per 10 000 žmonių, o beveik 300 amžiams liko gulėti ant jos šlaitų (2021 metų duomenys - aut.past.).

1979 m. leisdamiesi žemyn amerikietis Rėjus Genetas (Ray Genet) ir vokietė Hanelorė Šmac (Hannelore Schmatz) 8350 m aukštyje mirė nuo hipoksijos, išsekimo ir šalčio. Sėdimoje padėtyje sustingusios Hanelorės kūnas ant kalno pietryčių keteros tapo pirmąja šiurpia Everesto įžymybe. 1984 m. bandydami jį nukelti žuvo Jogendra Bachaduras Tapcha ir Angas Dordžė. Vėliau vėjas padarė tai, ko nepajėgė žmonės: nupūtė kūną ant rytinio kalno šlaito, Kančungo sienos. XX. paskutiniajame dešimtmetyje, panaikinus kopimo kvotas, prasidėjo komercinio alpinizmo epocha, ir netrukus sušalusių arba užsimušusių alpinistų kūnai tapo įprasta kraštovaizdžio detale pagrindiniuose maršrutuose link viršūnės.

Daug tragiškų įvykių vyksta „mirties zonoje", kaip yra vadinamas aukštis virš 7500 metrų. Terminą įvedė Eduardas Visas-Diunanas, 1952 m. šveicarų ekspedicijos gydytojas. Šiame aukštyje galima išbūti tik trumpai: dėl deguonies trūkumo, šalčio ir saulės spinduliuotės žmogaus sveikatos būklė vis blogėja. Prasideda apatija, mažėja judrumas. Išsivysčius plaučių ir smegenų edemai, žmogus panyra į komą ir jį ištinka mirtis. Geriausias gydymas - kuo greičiau leistis. Nedaugelis rizikuoja gyvybe dėl to, kad padėtų mirštantiems (dar ir todėl, kad komercinių kopimų dalyviai neturi tam reikalingų įgūdžių). O tiems, kas ten pasijunta blogai, retai tenka galimybė tapti reportažo apie stebuklingą išsigelbėjimą herojumi.

1996 m. dėl blogų oro sąlygų kopdami į Everestą žuvo iškart 15 žmonių iš įvairių grupių. Vėliau alpinistų bendruomenė apkaltino japonų grupę, kad ši ramiai praėjo pro žūstančius indus. Vienas iš japonų taip paaiškino: „Mes pernelyg išvargome, kad galėtume padėti. Didesnis kaip 8000 m aukštis - ne ta vieta, kur žmonės gali sau leisti galvoti apie moralę".

Einantieji pro mirštantį žmogų atsisako jam padėti ne todėl, kad nenori, o todėl, kad tiesiog nepajėgia. 7500-8000 m aukštyje žmogaus galimybės labai stipriai sumažėja ir jis būna priverstas tiesiog kovoti dėl savo gyvybės. Kartais vieną gelbėjant galima pražudyti kelis žmones. Dažnai būna, kad žmonės kopia į tokį aukštį, kaip reikiant nepasirengę. Komercinis alpinizmas jiems suteikia galimybę kopti padedant profesionalams, bet neužtikrina techninio saugumo. Kalnai, ypač aukšti - stichija. Žiauri, sudėtinga ir nenuspėjama stichija, tai visada reikia prisiminti.

Bet ne tik pūgos, šaltis ir baisingas vėjas tampa mirties priežastimi. Per 2006 m. pavasario sezoną prie Everesto orai buvo puikūs. Bet sezonas tapo antruoju po 1996 metų pagal aukų skaičių. Ant kalno šlaitų liko 11 alpinistų, mirusių dėl išsekimo ir hipoksijos. Daugelis, pasiryžusių šturmuoti viršukalnę, buvo tam nepasiruošę. Blogu oru jie būtų likę apačioje, o geru nutarė surizikuoti ir už tai sumokėjo gyvybėmis.

Tą sezoną į Everestą įkopė N.Zelandijos pilietis be kojų, iki 8000 m aukščio be deguonies užkopė astma sergantis danas. Baikeris su daugybe titano plokštelėmis sutvirtintu stuburu (kelių sunkių avarijų rezultatas) apsigręžė likus 100 m iki viršūnės. Ir visi jie praėjo pro mirštantį 34 metų britą Deividą Šarpą. Vienas nešikas šerpas bandė jį pastatyti ant kojų, bet nesėkmingai - anglas mirė.

Aukštikalnių etika kelia sudėtingus klausimus. Ar reikia aukoti galimybę užkopti į viršūnę ir net gyvybę tam, kad išgelbėtum nepažįstamą žmogų? Ar gidas kalnuose gali būti šimtu procentų atsakingas už klientą? Ir pagaliau, jeigu vienas už kopimą sumokėjo 60 000 dolerių, o kitas - perpus mažiau, ar tai reiškia, kad pirmasis turi turėti dvigubai daugiau šansų išgyventi?

Daugelis tų, kas tapo Everesto legenda, nepripažįsta ypatingos aukštikalnių etikos. Pirmasis Everesto nugalėtojas seras Edmundas Hilaris (Edmund Hillary) sakė, kad „žmogaus gyvybė buvo, yra ir bus daug svarbesnė už kalno viršūnę". O septynis kartus į Everestą įkopusio Edo Visturso (Ed Viesturs) nuomone „jeigu turi jėgų pasiekti viršūnę, turi būti ir jėgų ką nors išgelbėti". Bet su tuo sutinka ne visi.

Daug kas mano, kad vienas alpinistas neturi jaustis atsakingas ir rizikuoti dėl kito prasto pasirengimo ir per didelių ambicijų. Teris O‘Konoras (Terry O‘Connor), ekspedicijos į Everestą gydytojas, sakė: „Aš susitaikiau su tuo, kad net draugai neateitų man į pagalbą, jeigu su manimi įvyktų nelaimė".

Koks požiūris yra teisingas, kiekvienas sprendžia pats. Yra apie ką pamąstyti. Bet ant Everesto ilgai mąstyti negalima.

Pagirios ir senatvės repeticija: 4 faktai apie kalnų ligą

Nemažai žmonių tikriausiai svajoja vasarą praleisti kalnuose, kur yra taip gražu, kad gniaužia kvapą. O dar kvapą gali gniaužti ne iš susižavėjimo, bet susirgus kalnų liga. Pagrindinė kalnų ligos priežastis - sumažėjęs deguonies parcialinis slėgis ore. Žmogus pradeda dažniau kvėpuoti, bet audiniai nėra prisotinami deguonimi, nes sparčiai trinka dujų apykaita. Negaluoti pradedama ne dėl O2 trūkumo, o dėl to, kad jis tiesiog kaip reikiant neįsisavinamas. Kalnų liga galima susirgti ir palyginti nedideliame aukštyje, bet ji sunkėja kylant. Ką reikia daryti, kad kalnuose neištiktų bėda?

Kaip viskas vyksta

Skiriamos kelios ūmios kalnų ligos stadijos. Iš pradžių žmogus pradeda jaustis ne itin žvalus: sukasi galva, dažniau plaka širdis, norisi miego. Gali apimti nepaaiškinama euforija - nei iš šio, nei iš to tampa linksma, norisi daug šnekėti ir gestikuliuoti, bet šią būseną greitai pakeičia apatija ir jėgų netekimas. Kopiant aukštyn žmogaus savijauta blogėja: skauda galvą, kamuoja nemiga arba naktiniai košmarai, jis dūsta, nuo bet kokio fizinio krūvio iškart pavargsta, netenka apetito ir nejaučia troškulio. Kuo aukščiau, tuo blogiau. Jaustis puikiai 5-6 tūkst. metrų aukštyje visada yra problematiška. Žmogui gali iš nosies bėgti kraujas, atsirasti sausas kosulys, vėmulys ir viduriavimas.

Sunkiausios ūmios kalnų ligos formos - plaučių ir galvos smegenų edema. Ir viena, ir kita gali vystytis labai sparčiai, nuo pirmųjų simptomų iki mirties praeina vos keletas valandų. Esant plaučiui edemai ant lūpų pasirodo rausvos putos, žmogus negali gulėti, sunkiai kvėpuoja, gali sustoti širdis. O dėl didelio aukščio pabrinkus smegenims padidėja jų apimtis ir smegenėlių audiniai suspaudžia smegenų kamieną, arba smegenų žievę spaudžia kaukolės skliautas, o tai labai greitai gali baigtis mirtimi. Žmogus tuo metu nelabai ką supranta ir sunkiai save kontroliuoja.

Deilas Kruzas, alpinistas, dalyvavęs kopiant į Everestą, prisimindavo: „Jaučiausi tarsi labai girtas. Nepajėgiau eiti neklupinėdamas ir visiškai praradau gebėjimą mąstyti ir kalbėti. Man galvoje sukosi keletas žodžių, bet niekaip nepajėgiau suvokti, kaip man juos ištarti".

Kur prasideda sunkumai ir ko galima tikėtis

Šaltame drėgname klimate kalnų liga užklumpa greitai, kai kada vos 1500 m virš jūros lygio. Alpėse negalavimą galima pajusti 2500 m aukštyje, Kaukaze - 3000 m aukštyje. Pamyre, kur yra daug sausiau, kalnų liga pajuntama užkopus iki 4500 m, o Himalajuose kai kada galima pakilti iki 5000 m nepasijutus ypač blogai. Pasiekus 6500 m ir aukščiau aklimatizacija vis sunkėja - prie tokių sąlygų prisitaikyti yra neįmanoma. O žmogaus organizmui nepakeliamas aukštis buvo pavadintas „mirties zona" - užkopus iki 7500-8000 m ir daugiau žmogus pradeda merdėti ne tik perkeltine, bet ir tiesiogine žodžio prasme. „Mirties zonoje" alpinistų plaučiai kenčia nuo deguonies bado, auga infarktų ir insultų rizika, beregint tirpsta raumenų masė, o protas pradeda drumstis.

Po kopimo į Everestą režisierius Deividas Brišersas (David Breashears) taip aprašė savo pojūčius kalnuose: „Bėgi bėgimo takeliu kvėpuodamas pro šiaudelį". Net naudojant deguonies balioną kraujo rodikliai yra nedaug geresni už lavono.

Vienas ekspedicijoje dalyvavęs gydytojas pasakojo apie alpinistą, kuris aukštai kalnuose kandžiojo stiklą. O, pavyzdžiui, Reinholdas Mesneris (Reinhold Messner), vienas iš garsiausių viršukalnių nugalėtojų, įkopęs į Everestą be deguonies, pasakojo apie nematomą bendrakeleivį, su kuriuo dalijosi maistu.

Kas yra geriau prisitaikęs prie kalnų

Kalnų liga žmonėms pasireiškia nevienodai. Pavyzdžiui, Nepalo šerpai, kurie neša norinčiųjų įkopti į Everestą daiktus, yra pratę prie aukščio ir juos kalnų liga kamuoja mažiau. Taip pat žinoma, kad moterys prie aukštikalnių sąlygų prisitaiko lengviau už vyrus. Be to, kuo vyresnis žmogus, tuo jis lengviau aklimatizuojasi kalnuose - galbūt todėl, kad senstant deguonies reikia truputį mažiau.

Kopimo patirtis ir psichologinis stabilumas - pranašumas, bet ne panacėja.

Kaip apsisaugoti

Visa tai skamba grėsmingai, bet yra ir teigiamų momentų. Pirma, kalnų liga gana sėkmingai gydoma paprasčiausiai mažinant aukštį. Kai kada pakanka nusileisti 200 metrų, kad vėl pasijustum žmogumi. Antra, laipsniškas kilimas ir pakankamas laikas aklimatizuotis padeda išvengti liūdniausių padarinių.

Rekomendacijos naujokams yra labai paprastos. Kopti reikia labai lėtai, be reikalo neeikvoti jėgų, nes dirbantys raumenys naudoja labai daug deguonies. Kalnuose būtina normaliai maitintis, bet negalima persivalgyti ir vartoti alkoholio bei kofeino. Pajutus pirmuosius kalnų ligos požymius tęsti kopimo jokiu būdu negalima, reikia leistis.

Kopimo grafikas visada yra „pjūklas" - įkopę į tam tikrą aukštį alpinistai grįžta į pagrindinę arba tarpinę stovyklą, nakvoti reikia žemiau dienos aukščio maksimumo.