Didžiųjų geografinių atradimų laikais vandenynus raižė ne tik atradėjų ir avantiūristų flotilės. Tuo metu ypač suklestėjo piratai, o prieskonius bei surinktus mokesčius plukdantys pirkliai ir valdininkai drebėdavo vien išgirdę Frensio Dreiko, Edvardo Tyčo - Juodosios Barzdos ar Morgano vardus.
Kerštas už vyrą
Tačiau istorija išsaugojo ir vardus kelių pašėlusių piračių, kurios plėšė ir siautėjo jūrose ne mažiau nei vyrai. Viena pirmųjų piračių minima bretonė Žana de Belvil, kurios vyras, Olivje de Klisonas 1430-aisiais buvo nužudytas Prancūzijos karaliaus Pilypo VI įsakymu.
Įsiutusi Žana su dviem mažamečiais sūnumis nuvyko pas užkietėjusį prancūzų priešą, Anglijos karalių Edvardą III ir pasižadėjo, jei tik gaus laivyną, priversti žiauriai kentėti prancūzų prekybinį laivą.
Karalius nusijuokęs įsakė duoti kerštingajai Žanai tris laivus, bet netrukus šis laivynas, pavadintas Lamanšo keršto flotile, jau siaubė Prancūzijos pakrantes. Žana pati vadovaudavo užpuolimams, neretai puldavo ne tik prekybinius, bet ir karinius prancūzų laivynus.
Nors Žanai ilgą laiką pavykdavo pasprukti nuo persekiotojų, kartą jos laivai pakliuvo į spąstus. Matydama, kad padėtis beviltiška, Žana su abiem sūnumis šoko į valtį ir nepastebėta nusiyrė tolyn į jūrą. Šešias dienas yrėsi irklais, mėgindama priplaukti Angliją. Tačiau vandenyno srovės blaškė valtį įvairiausiomis kryptimis, o bėgdama Žana ir jos bendrakeleiviai nespėjo pasiimti nei maisto, nei vandens.
Po kelių dienų iš bado ir troškulio mirė jos sūnus, o vėliau ir du jūrininkai. Pagaliau bėgliai išvydo žemyno krantus, bet tai buvo ne Anglija, o gimtoji Žanos Bretanė. Piratei pavyko nepastebėtai ir neatpažintai pasislėpti pas savo šalininkus. Netrukus ji ištekėjo už gražuolio aristokrato Gotjė de Bentli, su kuriuo ir nugyveno likusį gyvenimą.
Airių piratų karalienė
Praslinkus maždaug šimtui metų po to, kai Lamanšo sąsiauryje nustojo skambėti Žanos vardas, čia pradėjo siautėti kita piratė.
1560-aisiais keturių laivų flotilė, vadovaujama pašėlusios Elžbietos Kiligru, ėmė puldinėti pirklių laivus. Įdomiausia, kad šioji patrakėlė buvo kilmingo lordo Džono Kiligru žmona. Ilgą laiką niekas negalėjo atspėti, iš kur didžiuliai šio lordo turtai, nes Elžbieta pasižymėjo nepaprastu žiaurumu - užimti laivai buvo nuskandinami, o visa įgula išžudoma nepaliekant liudininkų. Tačiau kartą piratės flotilė susidūrė su karališkuoju britų laivynu, ir Elžbieta žuvo įnirtingose kautynėse, o jos vyras atsidūrė kartuvėse.
Kur kas labiau išgarsėjo rudaplaukė airių piratė, siautėjusi Lamanšo sąsiauryje ir Biskajos įlankoje praslinkus maždaug trisdešimčiai metų po Elžbietos žūties. Ji vadinosi Greis Meil ir buvo vieno iš airių klano vado duktė. Po tėvo žūties Greis įtvirtino gimtąją pilį ir ėmė plėšti pro šalį plaukiančius laivus.
Netrukus ji ištekėjo už panašaus galvažudžio Donelo Ikotlino, kuris vadovavo panašiam plėšikų klanui.
1553-iaisiais Greis vyras žuvo per vieną iš antpuolių, bet ši neaprimo. Priešingai, pas ją ėmė plaukte plaukti avantiūristai iš Anglijos Škotijos, Velso, ir netrukus piratė jau vadovavo net trisdešimties piratų laivų flotilei. Greis privertė didelę dalį Airijos pakrančių gyvenviečių mokėti jai duoklę.
Vėliau Greis ištekėjo už pietinės Airijos piratų vadeivos Ričardo Berko, praminto Geležiniu Ričardu, mat esą niekada nenusivilkdavęs šarvinių marškinių. Tačiau vyras greitai nusibodo piratei, ir ši jo atsikratė, tiesa, nepamiršo užgrobti jo laivų ir pilių.
Tačiau virš Greis galvos ėmė tvenktis debesys: pirkliai užvertė anglų valdžią skundais dėl besaikio airių piratės plėšikavimo. Kai piratę ėmė persekioti britų laivynas, ji ryžosi beprotiškam žingsniui: 1576-aisiais Temzės upės žiotyse pasirodė trys piratų laivai. Į Londono krantinę žengė pati airių piratų karalienė Greis, kurią savo rūmuose sutiko Didžiosios Britanijos karalienė Elžbieta.
Elžbietos malonė
Šiurkščiais vyriškais pirato drabužiais vilkinti Greis susitiko su deimantais pasidabinusia karaliene. Kai Elžbieta ištiesė piratei ranką pabučiuoti, ši čiupo karalienės ranką abiem rankom ir ėmė kratyti ją. Po to, nelaukdama kvietimo ramiausiai klestelėjo šalia apstulbusios karalienės, išsitraukė dėžutę uostomojo tabako ir ėmė šniaukšti...
Ekscentriškas piratės elgesys pralinksmino Elžbietą ir dvariškius: Greis buvo paleista, jai net padovanojo žemės Airijoje. Tačiau piratė lyg niekur nieko vėl plėšikavo, tad kai po metų užgrobė du laivus, plukdančius mokesčius anglų iždui, ją paskelbė už įstatymo ribų.
Medžioti Greis buvo pasiųstas laivynas, kuriam vadovavo buvęs jos vyras Geležinis Ričardas, tapęs ištikimu karalienės pavaldiniu. Gaudynės nebuvo sėkmingos, o 1579-aisiais įnirtingame jūrų mūšyje Greis piratai net sunaikino dalį juos persekiojančių anglų laivų. Tačiau piratę pražudė išdavystė.
Nuo kartuvių išgelbėjo nėštumas
Viena garsiausių airių ir Europos piračių taip pat tapo XVII-XVIII a. plėšikavusi Ana Boni. Kartu su savo vyru užkietėjusiu piratu Džeku Rekhemu puldinėjo šiaurines Jamaikos pakrantes. 1720-aisiais piratė pagaliau buvo sučiupta ir nuteista pakarti, tačiau mirties nuosprendis jai buvo atidėtas, nes moteris buvo nėščia.
Istorikams išliko vieno šios piratės užpuolimo liudininko pasakojimas. 1719-ųjų rugpjūčio viduryje Anos laivas pavijo ir užpuolė ispanų galeoną. Piratai šturmavo ispanų laivą, o ypač įnirtingai kovėsi ir vadovavo rudaplaukė piratė. Kai ispanai gindamiesi susispietė laivo gale, ši pasiutėlė griebė patrankos sviedinį, uždegė dagtį ir sviedė tiesiai į susigrūdusius žmones. Po baisaus sprogimo likę gyvieji pasidavė, o Ana, anot liudininko, juokdamasi kruvinu kardu parodė į vieną jauną leitenantą ir pasakė: „Pasiimu tave nakčiai į kajutę. Jei liksiu patenkinta, būsi paleistas. Jeigu ne - nukirsiu, kaip ir kitiems, galvą.“ Tai išgirdę daugelis iš pasidavusiųjų patys sušoko jūron, keliems jų pasisekė išgyventi. Koks buvo vargšo leitenanto likimas, nežinoma. Vieną dieną likimas ją suvedė su kita pirate Meri Rid. Moterys netikėtai susidraugavo ir plaukiojo vienu laivu.
Deja, 1720-ųjų rudenį Jamaikos gubernatoriaus laivynas sutriuškino piratų eskadrą. Visi paimti nelaisvėn piratai buvo nuteisti pakarti. Tačiau netikėtai paaiškėjo, kad abi piratės nėščios, tad pagal tų laikų įstatymus mirties bausmės joms buvo atidėtos. Tolesnis Anos likimas neaiškus: vieni teigia, kad ją pakorė, kitų manymu, jai pavyko atsipirkti ir ištrūkti į laisvę. Tuo tarpu Meri mirė 1721-aisiais nuo karštligės po gimdymo.
Parengta pagal dienraštį "Vakaro žinios"
