Ką slepia Ramusis vandenynas

Temechea-Tohua

Tai vieta, esanti nedidelėje Nuku-Hivos saloje Prancūzijos Polinezijoje pietinėje Ramiojo vandenyno dalyje. Būtent čia buvo rastos keistos neregėtų būtybių statulos, kurių išvaizda masinėje sąmonėje asocijuojasi su ateiviais iš kitų planetų. Vaizduojamos būtybės pasižymi neproporcingais stuomenimis, taip pat pailgos formos galvomis su plačiomis burnomis ir didžiulėmis akimis. Daugelio statulų veidų išraiškos yra gan nedraugiškos. Statulos datuojamos X-XI a.

Neaišku, kas senovės žmones įkvėpė sukurti tokias neįprastas akmenines figūras: svečiai iš kitų planetų ar paslaptingi žyniai? Realistai iš mokslo pasaulio ateivių versiją laiko absurdiška: genties vadai dažnai naudodavo ritualines kaukes. Bet priešingos teorijos šalininkai turi klausimų, į kuriuos iki šiol yra neatsakyta: kodėl archeologai nerado kaukių fragmentų ir kam reikėjo vaizduoti tiek daug žynių? Šios vietos mįslė yra dar viena didelė istorijos baltoji dėmė ir atsakymo į ją vargu ar sulauksime.

Sendi sala

Sendi (Sandy) - 60 mylių ilgio smėlio sala, esanti tarp Australijos ir N.Kaledonijos. Pirmą kartą „Google“ žemėlapiuose ji atsirado 2000 m. ir daugiau kaip 10 metų apie ją nieko nebuvo girdėti. 2012 metais tuose vandenyse dreifavo laineris, kurio komandą labai nustebino navigacijos prietaisų parodymai. Šalia turėjo būti didžiulė sala, bet daugybę mylių aplinkui plytėjo tik jūra. Sendi akimirksniu sudomino tiek daugelio šalių geografus, tiek geologus. Į žinomas koordinates buvo nusiųstas mokslo tiriamasis laivas. Kapitonas artinosi prie tos vietos atsargiai, bijodamas įklimpti seklumoje, bet jo būgštavimai nepasitvirtino. Prietaisai rodė 1400 metrų gylį. Salos išties nebuvo. „Google Earth“ atstovai pareiškė, kad jie suklysti negalėjo, nes sudarydami žemėlapius konsultuojasi su žinomiausiais pasaulio geografijos specialistais. Galbūt klaida galėjo įsibrauti į duomenų apie pasaulio kranto liniją, pagal kurią sudaromi visi žemėlapiai, bazę. Kai žurnalistai nusprendė, kad tokia rimta kompanija kaip „Google“ nenori pripažinti banalios klaidos, į paviršių išplaukė naujų faktų. Paaiškėjo, kad Sendi yra beveik visuose senoviniuose jūrlapiuose, tad klaidos versija buvo visiškai atmesta. Ir vargu ar sala buvo klaida, kurią aklai kopijavo kartografai.

Velnio jūra

Velnio jūra arba Velnio trikampis - zona Ramiajame vandenyne prie Japonijai priklausančios Mijakedzimos salos, kurioje nepaaiškinamų reiškinių ir keistų įvykių pasitaiko beveik taip pat dažnai kaip Bermudų trikampyje. Per pastarąjį šimtmetį archyvuose susikaupė įspūdingas skaičius liudijimų apie šią anomalią zoną. Nuo senų laikų čia dingdavo žvejų laiveliai, bet pirmą kartą buvo susirūpinta tik 1953 m., kai vos per pusmetį čia be pėdsakų dingo 3 japonų laivai. Visais trimis atvejais laivai staigiai dingo iš radarų, net nespėję pasiųsti signalo SOS. 1954 m. į šią vietą buvo nusiųstas mokslo tiriamasis laivas. Dvi paras su laivu buvo palaikomas nuolatinis ryšys, bet paskui jis staiga dingo, kaip ir ankstesnieji. 1955 m. Japonija oficialiai pripažino Velnio jūrą pavojinga laivybai ir primygtinai rekomendavo jūreiviams aplenkti nelaimingą zoną.

1979 m. virš anomalios zonos skrido 3 naikintuvai. Buvo geras oras ir puikus matomumas. Jie jau susiruošė grįžti į bazę, kai staiga du naikintuvai dingo iš radarų, ryšys nutrūko. Trečiasis lakūnas gavo įsakymą ištirti padėtį ir pagal galimybes suteikti pagalbą kolegoms. Po minutės lakūnas pranešė, kad priekyje mato sferinį raudoną švytėjimą, o ryški šviesa trukdo orientuotis pagal prietaisų parodymus. Dar po kelių sekundžių dispečeris išgirdo riksmą, ryšys nutrūko, o lėktuvas taip pat dingo.

Mijakedzimos sala yra vulkaninės kilmės, o paskutinis išsiveržimas joje įvyko 2000 metais. Mokslininkai spėja, kad Velnio jūros dugne yra aktyvių vulkanų. Jų išsiveržimai ne tik sukelia galingus taifūnus, bet ir iš gelmių pakelia dujas, sukuriančias nuostabius reiškinius - šviesos blyksnius, jūros kunkuliavimą, vandens spalvos pasikeitimą... Aišku viena - ši zona yra mirtinai pavojinga, o jos anomalumo šaltinis yra tamsiose vandenyno gelmėse.

Čiuko lagūna

Liūdnai pagarsėjusi Čiuko lagūna yra netoli Mikronezijos krantų. Jos tyruose kaip krištolas vandenyse yra vienos didžiausių pasaulyje karinės technikos kapinių.

Per patį Antrojo pasaulinio karo įkarštį Japonija Čiuko lagūnoje įsirengė savo štabą, iš ten per radiją buvo perduodamos komandos visoms japonų karinėms jūrų pajėgoms Mikronezijoje. Čia buvo įrengtas nedidelis aerodromas, savo valandos laukė imperatoriškojo laivyno povandeniniai laivai ir kariniai lėktuvai. Netrukus lagūna tapo didžiausia Japonijos tvirtove Ramiajame vandenyne ir įgijo didelę strateginę reikšmę. To negalėjo nepastebėti ir priešo žvalgai. Vien per 1944 m. vasario 17 d. antskrydį amerikiečiai nuskandino per 40 japonų laivų ir apie 270 lėktuvų.

8-me deš. čia lankėsi Ž.I.Kusto (J.Y.Cousteau) mokslinė ekspedicija ir po to karinės technikos kapinės išpopuliarėjo tarp nardytojų, nebijančių ryklių ir baisių istorijų apie negyvėlių kerštą. Toli gražu ne visi žuvo nuo kulkų ar sprogimų. Kai kada technika tiesiog nuskęsdavo su gyvais žmonėmis. Skausmo ir nevilties atmosferą, persmelkusią šią vietą, gali ištrinti tik šimtmečiai. Tropiniai vandenys slepia šimtus nuskendusių laivų, dešimtis lėktuvų ir tankų. Lagūną supa koralų rifai, kurie ją apsaugo nuo stiprių vandenyno srovių, todėl povandeniniai prabėgusių metų vaizdai gerai išsilaikė. Išlikusios bombos, dėžės su karine amunicija, maistu ir žmonių skeletai vis dar matyti išmėtyti tamsiuose triumuose ir slidžiuose laivų deniuose, o laivai vis labiau įauga į koralų rifus. Kasmet dėl vienų ar kitų priežasčių čia žūsta nardytojai ir kai kurių kūnai taip niekada ir nerandami. Ekstremalių pojūčių mėgėjams nerekomenduojama nerti po vieną - kaip rodo praktika, ši vieta tai priima kaip įžūlų iššūkį, ir atsakomųjų veiksmų ilgai laukti netenka. O pasekmės būna liūdnos.

Palmiros sala

Už maždaug 1000 mylių į pietryčius nuo Havajų salų yra Palmiros salynas, kurį sudaro daugybė mažų salelių. Iš šalies jis atrodo rojaus kampelis: neliesta gamta, vešli augmenija, lagūnos, rifai...

Palmiros istorijoje - virtinė tragiškų įvykių. Sala buvo pažymėta žemėlapyje ir pradėta vadinti Palmira pagal 1798 m. prie jos sudužusio laivo pavadinimą. Bet tai ne vienintelė tragedija, susijusi su Palmira.

1816 m. ispanų karavelė „Esperanta“ pateko į baisią audrą, kuri kilo per kelias minutes. Kai karavelė užplaukė ant rifų ir ėmė skęsti, audra staiga nurimo. Įgulą išgelbėjo pro šalį plaukęs brazilų laivas. „Esperantos“ kapitonas kruopščiai įrašė visų rifų koordinates į jūrlapį, bet po metų plaukdamas ta pačia vieta jų nerado... 1870 m. prie Palmiros dingo Amerikos laivas „Angel“. Įgulos narių kūnai buvo rasti saloje, visi jie mirė smurtine mirtimi, bet kas juos nužudė, nežinoma. Jūreiviai iki šiol tvirtina, kad ši sala - prakeikta vieta ir geriau ją aplenkti iš tolo.

Mokslininkas Meršanas Marinas teigia, kad Palmira pasižymi stipria neigiama gyvo organizmo aura ir joje vyksta daugybė keistenybių. Oras ten keičiasi beveik akimirksniu. Gamta nuostabi, bet puikiose lagūnose gausu ryklių, žuvys - nevalgomos, nes šiose vandenyse augantys dumbliai išskiria kenksmingas medžiagas. Ten gausu vabzdžių, tarp jų milžiniškų moskitų, nuodingų driežų, krabų ir kitokios faunos. 1940 m. salą pradėjo administruoti JAV. Per karą amerikiečiai iš ten puldinėjo Japoniją. „Saloje visiems buvo baisu, - prisimena vienas iš garnizono, dislokuoto saloje per karą, kareivių. - Vieni bijojo artintis prie vandens dėl ryklių. Kiti tvirtino, kad jeigu dabar pat nepaliks salos, įvyks kažkas baisaus“. Tarp garnizono kareivių įvyko keletas paslaptingų savižudybių. Be to, sala žmonėse pažadino nesuprantamą pyktį. Kareiviai vaidijosi, buvo muštynių ir nužudymų.

1990 m. pradžioje paslaptingoje saloje apsilankė paranormalių reiškinių tyrinėtojas Normanas Sandersas su bičiuliais. Jis prisipažino netikėjęs gandais apie saloje vykstančias keistenybes, bet pats įsitikino, kad Palmira - viena mįslingiausių vietų Žemėje. Kaip vėliau prisipažino vienas iš įgulos narių, nuotaika buvo tokia, kad „norėjosi šokti už borto arba pasikarti“. Žmonės saloje buvo apie mėnesį, nors iš pradžių ketino ten pasilikti ilgiau. N.Sandersas neslepia priežasties: „Būdami saloje mes iš draugų virtome pikčiausiais priešais“. Prietaisai saloje labai dažnai gesdavo, o kai kada visai neveikė. Grįžę iš plaukiojimo, įgulos nariai aptiko, kad atsiliko laike. Jie manė grįžę balandžio 24 d., nors buvo jau 25-oji. Dabar sala vėl yra negyvenama, bet netikras rojus ir toliau masina narsius jūrų keliautojus.

Raudona Kamčiatkos šviesa

Apie anomalų reiškinį 2014 m. rugpjūčio 24-ąją pranešė olandų „Boeing 747“, skridusio iš Honkongo į Aliaską, pilotas. Skrisdamas daugiau kaip 10 000 m aukštyje jis vandenyne pastebėjo reiškinį, kokio nebuvo matęs per visus skraidymo metus. Į pietus nuo Kamčiatkos horizonte plykstelėjo raudona šviesa, nukreipta vertikaliai aukštyn. Dangus buvo visiškai giedras.

Priartėjęs pilotas padarė keletą nuotraukų ir pastebėjo, kad švytėjimas, tapęs intensyvesnis, sklinda iš kažkokių ryškių dėmių vandenyne, nušviečia dangų, nudažydamas jį oranžine šviesa, kuri staigiai pereina į žalią, šiaurės pašvaistės spalvą. Ekipažas apie savo stebėjimus pranešė dispečeriams. Šie patvirtino, kad šviesą pastebėjo ir kiti lėktuvai. Dabar specialistai bando išsiaiškinti, kas tai buvo. Rezultatų kol kas nėra. Vienintelis logiškas spėjimas - pilotai matė povandeninio vulkano išsiveržimą, o švietė lava, pasklidusi po vandeniu. Bet pranešimų apie kokius nors kataklizmus šiame maršrute pilotai negavo, o ir vulkanizmas šioje zonoje nėra būdingas.