Laikrodžiai - Šveicarijos nacionalinis turtas

Laikrodininko protas veikia tiksliai ir tolygiai, kaip kokybiškas laikrodžio mechanizmas. Tokiems sudėtingiems mechanizmams, iš šimtų detalių, kurių daugelis yra smiltelės dydžio, kurti reikia pasižymėti ypatingomis profesinėmis savybėmis. „Tvarkingumas, kruopštumas ir tikslumas darbe - skiriamieji šveicarų bruožai, - sako Monika Leonar (Monika Leonhardt), laikrodžių muziejaus Ciuriche direktorė. - Be to, net iki XIX a. pabaigos mes buvome labai neturtinga šalis. Gamtos išteklių neturime, aplinkui vien kalnai, žemės mažai, taigi mums tiesiog teko gaminti ką nors, kam reikia mažiausiai žaliavos ir daugiausiai protinės energijos - laikrodžius.“ Muziejus, kuriam ji vadovauja, priklauso Bajerių šeimai ir yra įsikūręs laikrodžių parduotuvės patalpose. Bajeriai emigravo į Šveicariją iš Pietų Vokietijos 1822 m., o 1860 m. Ciuriche atidarė laikrodžių parduotuvę. Šiandien ji - viena seniausių Šveicarijoje ir pasaulyje.

Tvarka turi būti!

„Vien kalnai“, aišku, paveikė ir nacionalinį charakterį: šveicarams patinka ribos ir sienos. Kalbame ne tik apie erdvės suvokimą, bet ir jų santykį su laiku. Matydami jį ciferblate, šveicarai yra ramūs ir pasitiki savimi. Jiems yra svarbu, kad viskas būtų apgalvota, paskaičiuota, suplanuota, suprogramuota. Kūdikius jie apdraudžia ir vardus jiems išrenka šiems dar negimus. Atostogų prie jūros ar kalnuose kelialapį perka prieš metus, o dėl vakarienės su draugais susitaria prieš mėnesį, du ar tris (data, aišku, įrašoma į darbo kalendorių). Spontaniškumas jiems - ne laisvė, o chaosas.Tvarka - chaoso priešingybė - yra viena iš pagrindinių sąvokų mažoje Alpių šalyje. Dr. M.Bircheris-Beneris (M.Bircher -Benner), kuris sugalvojo javainius, manė, kad netvarka - pagrindinė bet kokios ligos priežastis, ir sėkmingai gydė visas ligas taikydamas sistemą, kurią vadino „tvarkos terapija“. Ji buvo grindžiama griežtu tvarkaraščio laikymusi: M.Bircheris-Beneris bandė sinchronizuoti individualų ir astronominį ritmus.

Laikrodžio mechanizmas - tvarkos įsikūnijimas. Nieko keista, kad daugiau kaip pusė pinigų už visus pasaulyje gaminamus laikrodžius atitenka Šveicarijai. Šveicarija laikrodžius gamina pirmiausia užsienio rinkai. O 8 milijonai Šveicarijos gyventojų puikiai gali apsieiti be rankinių laikrodžių. Jie ir taip nepamirš, kiek valandų, nes daugumoje Šveicarijos miestų netenka ilgai akimis ieškoti ciferblato, daugelis matyti iš tolo. Pavyzdžiui, ant Arau geležinkelio stoties pastato kabo vienas didžiausių geležinkelio laikrodžių Europoje - jo skersmuo yra 9 metrai, faktiškai - per tris aukštus. O ant ant Šv.Petro bažnyčios Ciuriche - didžiausias Europoje bažnyčios laikrodis, jo skersmuo - 8,7 m.

Mechanizmai tokiais ausiai maloniais pavadinimais kaip „Breguet“, „Blancpain“, „Rolex“, „Omega“ arba „Patek Philippe“ rodo laiką laikrodžių parduotuvių vitrinose. Ciuricho Banhofštrasėje -1,4 km ilgio gatvėje - tokių parduotuvių yra per 20 ir kiekviena iš jų yra tarsi muziejus. Laikrodžiai įtaisyti gėlynuose ir autobusų stotelėse. O jei stotelėje jo nerasite, laiką galima sutikrinti pagal visuomeninį transportą: Šveicarijoje jis kursuoja minutės tikslumu. Čia sunku pamiršti laiką: bet kuriame kaime, didžiausiame užkampyje varpai muša kas ketvirtį valandos. Lozanoje, be varpo dūžių, laikas skelbiamas iš Notre Dame katedros bokšto - balsu.

Laiko šauksmas

Renatas Hoisleris (Renato Hoissler), neetatinis Lozanos municipaliteto darbuotojas, sako, kad viduramžiais be bokšte budinčių sargybinių neapsieidavo nė vienas Europos miestas. „Jie prižiūrėjo tvarką, stebėdavo, kad nekiltų gaisras. O kartu - juk tada paprasti miestiečiai laikrodžių neturėjo - skelbdavo laiką ir anksčiau tai buvo daroma ne vien naktį, bet ir kas valandą, visą parą.“ Pirmasis oficialus miesto budėtojas buvo vyskupo įsaku paskirtas 1405 m. spalį, kaip tik po didelio gaisro.
XIX a. pabaigoje sargyba tapo nebereikalinga, bet žmogus, kuris prisukdavo laikrodžio mechanizmą, vis tiek buvo paliktas. Taip išėjo, kad le guet (pranc. sargas) nepraleido nė vienos nakties ir tradicija nenutrūko daugiau kaip 600 metų. Ir dabar Lozaną sunku įsivaizduoti be le guet su plačiakrašte veltinio skrybėle ir juodu apsiaustu - niekas nė nesirengia naikinti šios pareigybės.

Naktį R.Hoisleris, sudėjęs delnus kaip garsiakalbį, iš viršutinio aukšto prodainiu skelbia laiką, pasisukęs iš pradžių į rytus, paskui į šiaurę, vakarus ir pietus. Į visas keturias pasaulio puses jis sušunka: „Tai nakties sargyba. Išmušė dešimt!“ Laikas skelbiamas nuo vakaro dešimtos iki antros nakties, tai yra penkis kartus per naktį. Per pertraukas šauklys turi teisę veikti ką nori. Kada reikia šaukti, sargas sužino ne pagal laikrodį, o iš „Marijos Magdalenos“. „Šis šešias tonas sveriantis varpas kabo tiesiai virš mano lovos bokšte, tai žemiausias balsas iš septynių bažnyčios varpų, todėl neįmanoma jo neišgirsti, - pasakoja Renatas. - Pramiegu retai, labai retai, gal kartą per metus, bet šiaip pripratau prie nakties ritmo.“ Rankiniu laikrodžiu Renatas nesinaudoja jau 30 metų, jis pats yra tarsi laikrodis - visada į susitikimus ateina laiku. Punktualumas ir korektiškumas laiko - tiek savo, tiek svetimo - atžvilgiu yra šveicarų tautiniai bruožai.

Pagaminta Šveicarijoje

Menas gaminti laikrodžius šioje šalyje gimė pirmojoje XVI a. pusėje, bažnyčios reformuotojo Žano Kalvino laikais. Jis uždraudė Ženevos gyventojams puoštis brangenybėmis. Maždaug tuo pačiu metu su prancūzų pabėgėliais hugenotais į Ženevą atkeliavo laikrodžių gamybos amatas ir juvelyrai nuo papuošalų perėjo prie laikrodžių - pradėjo juos puošti brangakmeniais, emale, raižiniais. Taip mechanizmai laikui rodyti virto meno kūriniais, kurie ir šiandien yra šveicarų pasididžiavimas. Tarp kitko, laikrodis šiandien - nebe vienintelis vyriškas papuošalas, juk mechanizmo tikslumas, jeigu nekalbėsime apie sporto rekordus, nėra toks svarbus, kad už jį reikėtų mokėti dešimtis tūkstančių frankų.

Ant šveicariškų laikrodžių, paprastai po skaičiumi 6, lakoniškai rašoma „Swiss made“ (Made in Switzerland ant ciferblato netilptų) Pagal įstatymą laikrodis gali vadintis šveicarišku, jeigu jis yra galutinai surinktas ir sertifikuotas šioje šalyje, taip pat jei ne mažiau kaip 50 proc. savikainos sudaro Šveicarijoje pagamintos sudedamosios dalys. Jeigu nesilaikoma bent vienos iš šių sąlygų, žymima kita šalis gamintoja.

2013 m. birželį parlamentas sugriežtino reikalavimus: mažiausia 60 proc. gamybinės savikainos turi tekti Šveicarijai, be to, mechaniniuose laikrodžiuose šveicariškų detalių turi būti ne mažiau kaip 80 proc. Prestižiškiausias ženklas ant laikrodžių yra „Ženevos įspaudas“ (Poincon de Geneve) - išgraviruotas miesto herbas: skydo, padalinto į dvi dalis, dešinėje vaizduojamas raktas, kairėje - pusė dvigalvio erelio. Įspaudas garantuoja, kad mechanizmas buvo surinktas, sureguliuotas ir įdėtas į korpusą Ženevos kantone, o kiekviena jo detalė yra pagaminta pagal aukščiausius standartus. Pagal Laikrodininkų sąjungos statistiką kasmet pasaulio rinkoje pasirodo 40 milijonų padirbinių, o tikrų šveicariškų laikrodžių pagaminama 30 milijonų.

„Beyer“ muziejaus vitrinoje po stiklu guli 1660 m. Ženevos meistro pagamintas laikrodžio modelis, skirtas parduoti Osmanų imperijoje: jo korpusas pagamintas iš sidabro, ant jo išgraviruoti turkiški rašmenys. XVII a. Šveicarijos laikrodininkai daugiausia gamino jau eksportui. Ženevai buvo paprasta nenaudoti to, ką pati gamino: tuomet mieste gyveno apie 15 tūkst. žmonių, o laikrodžių per metus būdavo pagaminama 5000. Ieškodami rinkos laikrodžiams, daug šveicarų emigravo į užsienį arba ten atidarė savo atstovybes. Žano Žako Ruso (Jean Jacques Rousseau) tėvas buvo asmeninis Turkijos sultono laikrodininkas, E.Bovė (E.Bovet) - vienintelis laikrodžių tiekėjas Kinijos rinkai, o A.L.Bregė (A.L.Breguet) įsikūrė Paryžiuje ir dirbo Prancūzijos karaliaus rūmams. Ir ne tik Prancūzijos: jo klientai buvo ir Osmanų imperijos sultonas, ir Rusijos caras Aleksandras I.

Vis dėlto iki XIX a. prestižiškiausiais pasaulyje buvo laikomi angliški laikrodžiai ir būdavo, kad šveicarai pagamindavo detales, iš jų surinkdavo laikrodžio mechanizmą, parduodavo anglams, o tie jį įdėdavo į korpusą ir rinkoje parduodavo kaip anglišką. Bet per 1851 m. Pasaulinę parodą Londone karalienę Viktoriją sužavėjo ne griozdiški angliški, o šveicariški gaminiai - kompaktiški, lengvi, naujo dizaino, be užvedimo rakto.

XIX a. pabaigoje Amerikos fabrikuose buvo pradėta masinė gamyba ir rankų darbo šveicariški mechanizmai tapo nekonkurencingi, pirmiausia, pagal kainą. Laikrodininkystė šalyje buvo arti žlugimo, bet šveicarai greitai susiorientavo ir Juros kalnų rajone įsteigė šiuolaikines manufaktūras. Taip atsirado dvi profesionalų klasės - laikrodininkai menininkai ir laikrodininkai amatininkai. Taip pat dvi laikrodžių klasės: tradiciniai Ženevos „ekskliuzyviniai“ ir Juros regione gaminami „laikrodžiai visiems“.